Prabėgo mano pirmasis mėnuo šiame atokiame Ganos miestuke, Larabangoje. Per tiek laiko jau turėjau priprasti prie kitokio maisto, svilinančios saulės ir sulėtėjusio gyvenimo ritmo. Jau turėjau įsilieti į ispanišką komandą, susipažinti su organizacijos LACODEV („Larabanga Community Development Volunteers“) veikla ir pradėti įgyvendinti ŽIV/AIDS ligos edukacinį projektą.
Bet aš vis dar kovoju. Kovoju su prisiminimais apie daržoves ir mėsą, kovoju su nuoboduliu, kai vietiniai kalbasi genties kalba, o ispanai pradeda diskutuoti ispaniškai, kovoju ir su savo ambicijomis keisti pasaulį, kai aplink matau žmones tiesiog gyvenančius nors ir skurdų, tačiau per amžius nusistovėjusį gyvenimą.
Slopinu galvoje verdančias naujas idėjas, nes jas įgyvendinti čia beveik nėra galimybių. Pykstu, nes vietiniai savanoriai, turėję dirbti su mumis projekte, susirenka tik šeštadienio vėlyvą vakarą, po dienos darbų. Visą likusią savaitę esame laisvi. Nirštu ir dėl to, kad ispanė vadovė užuot rūpinusis mūsų projektu, rašo savo magistro darbą. Man belieka skęsti savo prisiminimuose ir mintyse, rašyti, kurti naujus planus, tik ne dirbti darbą, kurio čia atvykau padaryti.
Vienas lauke ne karys
Vieno edukacinio susitikimo pradžioje mes vietiniam jaunimui pakartojome savanoriško darbo apibrėžimą. Trumpai jis skambėtų taip: „Savanoris – tai žmogus dirbantis bendruomenei, neprašantis už tai atlyginimo ir veikiantis kartu su darbus koordinuojančia organizacija“.
Atkeliavau padėti Larabangos bendruomenei ir neprašau užmokesčio, nes jie man atsilygina gyvenimo įspūdžiais ir neįkainojama patirtimi. Tačiau trečiojo komponento, viską koordinuojančios organizacijos, kol kas nėra. LACODEV – tai du entuziastingi broliai dirbantys savo bendruomenei ir svajojantys apie jų pačių įkurtą didelę vaikų prieglaudą, mokyklą, mango medžių plantaciją ir restoraną atvykstantiems turistams.
Tačiau šie planai labai tolimi, dabar Baksonas ir Adamas vakarais papildomai moko aplinkinių kiemų vaikus matematikos, anglų kalbos, treniruoja jaunuosius futbolininkus taip pat renka vyresnius Larabangos mokinius ir vykdo švietimo programą apie ŽIV/AIDS.
Su afrikiečių vaikais praleidusi savo mėnesio atostogas ispanė Rakelė jau traukia namo. Su ja kartu iškeliauja ir medicinos sesuo Marija, kuri pasirinko ankstesnį grįžimą, nes per visą mėnesį vien tik dezinfekuodavo kasdienius vaikų odos nubrozdinimus ir duodavo tablečių nuo skrandžio skausmų.
Ispanė Miriam rengia savo magistro darbą apie tarptautinį bendradarbiavimą. Paradoksalu, tačiau rašydama universitetui apie teoriškai įmanomą tarptautinį projektą Larabangoje, mūsų realų darbą ji tiesiog pamiršo. Bičiulis Karlosas, su kuriuo dirbome Kenijoje, taip pat neradęs sau tinkamos vietos, nusprendė pagelbėti Miriam ir ramiai laukti, kas bus toliau.
Taigi likau vienas. Pasidėjau kėdę po mango medžiu ir pradėjau stebėti miestelio gyvenimą. Bandau dar kartą suvokti tokios savanorystės prasmę. Be jokių teorinių užrašų apie tarptautinį bendradarbiavimą mėginu suprasti vietines problemas, žmonių gyvenimo būdą ir kultūrą.
Pradedu manyti, kad šis Ganos šiaurėje esantis mažas miestelis yra raktas į daugumos Afrikos problemų sprendimą. Bet padėti Larabangai kaip ir visai Afrikai pirmiausiai gali tik patys jos gyventojai
Neišsprendžiamos problemos pavyzdys
Nors atvykome dirbti sveikatos srityje, tačiau čia gyvenant išaiškėjo kita didelė miestelio problema – ūkininkavimas.
Tropinėse savanose, kur derlius uždera du ar tris kartus per metus, kur lietaus sezonu pakanka vandens, o raudona žemė išaugina didelius vaisius ir daržoves, žmonių maisto pasirinkimas labai skurdus. Miestelis pilnas ožkų, karvių, viščiukų ir netgi kalakutų, tačiau centrinėje gatvėje mėsos įmanoma rasti tik kartą per mėnesį, iš Akros atvežamas pienas parduodamas mažose skardinėse, o kiaušiniai brangesni nei Vakarų Europoje.
Ši iš pažiūros nelogiška situacija, vis dėlto turi religinį, kultūrinį ir tradicinį, nuo senų senovės sumūrytą pamatą. Europinėmis akimis žiūrint, visa maisto auginimo ir vartojimo sistema Larabangoje yra neefektyvi, sukelianti daug sveikatos problemų, neleidžianti miestelėnams užsidirbti daugiau pinigų ir išmaitinti alkstančių vaikų. Tiesa, vietiniai gyventojai viskam turi paaiškinimą.
Prieš tai čia viešėję savanoriai svečių knygoje ir atskiruose laiškuose užsimena apie neaptvertus ir kiemuose šniukštinėjančius naminius gyvulius. „Kodėl žmonės nenori jų aptverti? Būtų paprasčiau ūkininkauti, nereiktų kas dieną ieškoti ir ganyti jų po svetimus kiemus ir galiausiai visi ramiai galėtų auginti daržoves prie namų“.
Vis dėlto Larabanga musulmoniškas miestelis, kuriame dvasinis lyderis, imamas, ragina žmones naminius gyvulius laikyti laisvėje. Taigi šioje bendruomenėje ožkos, karvės ir kiti gyviai turi išskirtines teises. Net papjauti juos privaloma tam tikru būdu, vadinamu „hallal“. Jei gyvūnas nusigaluoja pats ar yra partrenkiamas mašinos, jį reikia palaidoti.
Pavyzdžiui, vieną dieną šalia mūsų iš medžio nukrito kalakutas. Paukštis nusilaužė sprandą ir per kelias sekundes nudvėsė. Atėjęs kalakuto šeimininkas pasiėmė paukštį, tačiau patvirtino, kad valgyti jo negalės, nes pats tinkamai nepapjovė.
Dėl aplinkui lakstančių gyvulių žmonės taip pat negali auginti daržovių, vargsta aptverdami kiekvieną mažą sodinuką ir kartais net sėdi su laidynę rankoje saugodami bananų medžius nuo įkyrių ožkų.
Kartą paklausiau mokytojo Adamo: „Kur miestelio žmonės augina žemės riešutus, kukurūzus ir jamas (šaknis, skoniu panašias į bulves)?“ „Už miesto. Septynių kilometrų spinduliu aplink Larabangą. Jei sodintume arčiau, tuojau gyvuliai nugraužtų“, – atsakė jis.
Taip Larabangos žmonės kiekvieną savaitgalį (kai kurie ir kiekvieną dieną) keliauja į savo daržus. Džiungles primenantys didžiuliai kukurūzų plotai auga už dviejų kalvų nuo miestelio. Ten iškirsti krūmynai ir medžiai, rankomis ruošiama žemė ir rankomis nurenkamas derlius. Tuos daržus siaurais takeliais galima pasiekti tik pėsčiomis arba dviračiu. Tad ir derlių tenką parsinešti pintinėmis ant galvos. Kukurūzų burbuoles, dideles šaknis, riešutus – viską Larabangos gyventojai sutempia namo patys, be didesnės pagalbos.
„Kodėl nelaikote asilų, kurie padėtų bent jau nešioti derlių didesniais kiekiais?“ – paklausiau Adamo, prisiminęs Kenijos gatvėse stoviniuojančius tuzinus šių gyvūnų.
„Nes tai yra miestelio tradicija – neišnaudoti gyvulių. Asilas turi žmogaus akis, tai kaip jį prievarta varyti iš daržų su dideliais nešuliais? Ne ne, mes taip nedarom“, – gana griežtai nukirto mano idėją mokytojas. „Jei gyvuliai laisvi, tai gal galima būtų apsitverti daržus šalia namų?“ – vieną po kito žėriau pasiūlymus.
Adamas pakraipė galvą, susimąstė ir kukliai tarė: „Pinigų tvoroms nėra. Be to, čia, ant kalvų, mes dažnai keičiame ūkininkavimo vietą. Randam laisvos žemės ir perkeliam daržus. Prie namų taip negalėtume daryti ir derlius mažesnis būtų“.
Eidamas penkioliktą kilometrą iš daržų namo, pagalvojau, kad pinigų tvoroms kaip bulvių iš po žemių prisikasčiau, jei reiktų taip kiekvieną dieną vaikščioti. Vis dėlto ispanas Karlosas vėliau dūrė kaip pirštu į akį: „Jei tai būtų tik pinigų problema, duočiau jų ir tvorai, ir daržui, ir asilui. Tačiau pinigai čia niekuo dėti. Žmonės tiesiog taip pratę gyventi. Įrenk daržus arčiau – žmonės neturės, kur pasivaikščioti penkiolikos kilometrų, nupirk asilą – vietiniams šis atstos naminį šunį, aptverk gyvulius – kitą dieną jie vėl bus laisvi“.