Nors toks požiūris primena garsiąją anglų literatūros klasiko Rudyardo Kiplingo ištarmę, esą Rytai su Vakarais „niekada nesusitiks“, Cramo įžvalgos apie japonų religijos ir architektūros sąveiką net ir šiandien atrodo pavydėtinai tikslios. Aprašydamas japonų šventyklas ir šventas vietas jis teigė: „Japonija yra dviejų religijų – šintoizmo ir budizmo lopšys. Šintoizmas yra iš tų gentinių ar etninių religijos formų, kurios pagrįstos gamtos ir protėvių garbinimu, o budizmas yra labiausiai egzaltuota dvasinės filosofijos atmaina, galbūt aukščiausia iš visų, kurias žmogui pavyko pasiekti. Dominuojant šintoizmui, Japonijos archipelago gyventojai pasiekė nedaug, bet jis parengė juos gyvybingos budizmo ugnies suplazdėjimui, pamatai buvo padėti, sėkla subrandinta.“
Šiuos amerikiečių architekto žodžius veikiai patvirtino realūs vaizdai. Tiek Tokijyje (kadaise vadintame Edo), tiek kituose senuosiuose Japonijos miestuose – Kiote ir Naroje – nemažai šintoistinių šventovių glaudžiasi budistinių maldos namų pašonėje. Šintoistines šventoves galima atpažinti iš torii – tradicinių vartų, kurie simboliškai atskiria šventąjį pasaulį nuo pasaulietinio. Manoma, kad Japonijoje pirmieji torii, iškalti iš akmens, atsirado XII a., o mediniai ryobu torii gerokai vėliau – XVI a. Naujai pastatytų šventovių vartai būna iš vario, metalo, net iš betono. Beje, jie visada statomi atgręžti į pietų pusę.
Dažnai yra net keletas vartų, nudažytų ryškiai raudona ar kokia kita spalva. Manoma, kad įtaką tam padarė korėjietiškų dzenbudizmo vartų – hongsalmun struktūra ir spalvos, juk budizmas į Japoniją sklido ne tik iš Kinijos, bet ir iš Korėjos. Gyvuoja ir kita versija – galbūt tai Kinijos ir Tailando religinės architektūros atgarsiai. Mačiau nemažai budistinių Tailando šventyklų, ir man ši versija neatrodo labai pagrįsta. Juo labiau kad nesama jokios priešpriešos tarp šių dviejų religijų – tuo pat metu galima praktikuoti ir šintoizmą, ir budizmą.
Šintoizmas yra seniausia Japonijos salų religija, atspindinti žemdirbių pasaulėjautą ir itin glaudų ryšį su gamta. Stulbina garbinamų dievų arba dvasių (japoniškai kami) gausa – jų yra beveik aštuoni milijonai.
Šintoizmo tradicija nesirėmė jokiu šventraščiu, ji buvo glaudžiai susijusi su patriarchalinės šeimos kultu, su politinėmis vertybėmis ir su senąja labai griežta ir nelanksčia socialine struktūra. Didžiulė reikšmė buvo teikiama on arba palaiminimui, kurį suteikdavo tiek antgamtinės jėgos, tiek vyresnieji. Ho on reikalavo atsidėkoti už suteiktą palaiminimą. Japonų kami nereiškia Aukščiausiojo ar Visagalio, kaip dievybę suvokia daugelis kitų religijų, pavyzdžiui, krikščionybė. Tai dievai, veikiantys savo sferose, tačiau pavaldūs saviems vyresniesiems. XV a. šintoizmas, iki tol buvęs paprasčiausia žemdirbių religija, įgavo filosofinį pagrindą. Pagal vadinamąsias „Penkias šintoizmo knygas“ (shinto go busho), sukurtas ankstesniame amžiuje, mąstytojas Ichijo Kaneyoshi bandė suteikti šintoizmui sinkretinį pamatą, pasitelkęs budizmą ir konfucianizmą. O filosofas ezoterikas Urabe Kanetomo kūrė teorijas, pagrindžiančias, kad apreiškimas žmonėms buvo tiesiogiai perteiktas dievų.
Maldininkų šiose gamtos šventovėse nė kiek ne mažiau negu budistinėse šventyklose, nes, aplankę vieną, pamaldūs japonai dažniausiai neaplenkia ir kitos. Tai pavydėtina religinė santarvė šiandieniniame pasaulyje, besiblaškančiame tarp religinio fundamentalizmo ir priverstinės demokratizacijos… Plačiai paplitusi nuomonė, kad ši šalis yra tarsi gyva religijų ir tikėjimų saugykla, kurioje užtenka vietos ir šamanizmui, ir šintoizmui, ir religiniam taoizmui, ir budizmui, ir dzenui, ir įvairiausioms sinkretizmo atmainoms. Ką jau kalbėti apie šaknis įleidusią krikščionybę, nors kadaise net keletą šimtmečių Japonijoje ji buvo draudžiama. Vakariečiui, net ir pajutusiam šios kultūros religinę toleranciją, nelengva suprasti, kaip čia gali būti, kad 90 procentų japonų teigia esantys budistai, o 80 procentų – šintoistai…
Aplankęs dar kelias Asakusos rajono šventyklas Sumidos upės pakrantėje, ties sankryža išvydau miniatiūrinę šventyklėlę, skirtą… eismo dievui. Klaidžiodamas mažesnėmis Asakusos gatvelėmis, kur gausu įdomios ir originalios šiuolaikinės architektūros, pastebėjau pravertus vartelius į nedidelę lauko erdvę, tankiai apstatytą nedideliais akmeniniais objektais. Stabteliu. Matau keletą triūsiančių senyvų japonių, užuodžiu salsvą smilkalų kvapą, nors akivaizdu, kad ši vieta – ne šventykla. Pasirodo, tai miniatiūrinės kapinaitės pačiame gyvenamųjų namų kvartalo centre, jose vienas šalia kito glaudžiasi maži akmeniniai paminklėliai su urnomis. Prabangūs dviaukščiai namai – gyvųjų pasaulis, regis, nė kiek nedrumsčia mirusiųjų ramybės.
Antras taškas mano „mentaliniame žemėlapyje“ – Ueno rajonas. Nuo pat ryto pliaupia lietus, sunkiai sekasi rasti pasirinktą vietą, bet klaidžiojimas atsiperka – netikėtai aptinku nedidelę šintoistinę šventovę, pasislėpusią tarp namų. Ueno parke prieš akis atsiveria didžiulis tvenkinys, jo krantas tankiai apaugęs didžiuliais poros metrų aukščio augalais, primenančiais varnalėšas. Iš jų tankmės išnyra mažytė budistinė Bentendo šventykla. Parke ant kalno gausu budistinių šventyklų. Į vieną iš jų vedantis grįstas kelias yra nužymėtas žmogaus ūgio akmeniniais švyturiais. Šis Budos mokymo šviesą simbolizuojantis atributas čia, kaip ir Pietų Korėjoje, neatsiejamas nuo architektūrinės šventyklų sąrangos.
Budizmas Japoniją pasiekė VI a., kai Shotoku Taishi pavertė ją centralizuota valstybe. Gilus, išminties kupinas tikėjimas, įveikęs vandenis, kurie skiria salas nuo kontinento, taikiai įsikūrė šintoizmo garbintojų pašonėje ir plačiai atvėrė jiems savo glėbį. Vadinamuoju Hejano laikotarpiu (794–1185) budizmas persmelkė visus socialinius sluoksnius ir tapo svarbiausia šalies religija. Šventieji vyrai (hirii) mokė savo gentainius budizmo išminties pagrindų. Kurį laiką vyravo viena iš budizmo atmainų ar mokyklų – mahayana, o dzenbudizmas pasiekė salas gerokai vėliau. Susikūrė keletas šio naujesnio religinio mokymo sektų: rinzai ir soto, atsirado Nichereno pasekėjai, o netrukus susiformavo ir reformatoriška jodo sekta – kai kurie budizmo istorijos tyrinėtojai lygina ją su Martino Lutherio reformacija krikščionybės tradicijoje. Tokugawos šogūnato laikotarpiu (1603–1867) visas budizmo šventyklas ir vienuolynus griežtai kontroliavo dinastinis režimas, iš imperatoriaus perėmęs politinę ir karinę galią.
Trapaus paveldo didybė
Tarptautinio PEN klubo kongresui pasibaigus, kartu su grupele rašytojų išvykau į Kiotą. Traukinys skriejo kulkos greičiu, patogiai įsitaisęs krėsle užsnūdau. Netikėtai pažadino triukšmas – vagono keleiviai klegėjo, žavėdamiesi horizonte atsivėrusiu reginiu. Pažvelgęs pro langą, pamačiau kerinčia didybe spinduliuojantį Fudzi kalną, iki pusės padengtą akinamai baltu sniegu.
Kiote, senojoje šalies sostinėje (ja šis miestas tapo 784–794 m., „atėmęs“ titulą iš Naros ir pradėdamas vadinamąją Hejano erą), esama bene daugiausia tradicinės japonų kultūros paveldo. Kinkaku-ji šventyklą, dar vadinamą Aukso paviljonu, nors jis sudaro tik dalį viso komplekso (tikrasis šių maldos namų pavadinimas – Rokuojn-ji) pastatė Ašikagos dinastijai arba klanui (1338–1573) priklausęs šogūnas Yoshimitsu, 1394 m. atsisakęs valdžios ir nusprendęs šį nuostabų ir ramų gamtos prieglobstį paversti meno šedevru. Šogūnui mirus, vykdant paskutinę jo valią, pastatų kompleksas buvo atiduotas budistų vienuolynui. Deja, nė vienas originalus pastatas, išskyrus Aukso paviljoną (Kinkaku), iki šių dienų neišliko. Vis dėlto pavyko išsaugoti nė kiek nepakitusį įspūdingą sodą. Tai, kad prieš akis – tas pats gamtos originalas, kuriuo buvo žavimasi ir prieš 500 metų, sunkiai suvokiama europiečiui, įpratusiam prie nuolatinio drastiško aplinkos keitimo.
Kinkaku-ji šventyklos architektūra unikali trijų skirtingų stilių deriniu – apatinė pastato dalis yra aristokratiškų rūmų, aukštesnioji – samurajų gyvenamojo namo, o aukščiausioji – dzenbudizmo šventyklos formų… Aplink tyvuliuojantis tvenkinio vanduo tarsi veidrodis atspindi ir dar labiau išryškina Aukso paviljono grožį. Matyt, todėl tvenkinys ir vadinamas Veidrodiniu. Sakoma, kad kvapą gniaužia ir šventyklos interjero grožis, deja, ji atveriama ypač retai ir tik aukščiausiems užsienio valstybių vadovams. Nesu vienas iš jų.
Lankantis senojoje šalies sostinėje nevalia aplenkti Nijo arba Antrosios gatvės pilies, kurioje, Ashigawos klanui perėmus valdžią iš imperatoriaus, įsikūrė šogūnai. Tvenkinio ir įspūdingos sienos apjuosta pilis išsyk primena klasikinius japonų filmus – pasirodo, paauglystėje regėtų filmų apie samurajus vaizdai įsirėžę į pasąmonę giliau negu galima tikėtis. Vos įžengi pro vartus, atsiveria puikios, nors ir asketiškos, architektūros Ninomaru rūmai – garsioji šogūnato rezidencija. Po rūmus lankytojai vaikšto basi. Statydamas pėdą ant medinių grindų išgirstu vos girdimą, tačiau nemaloniai, it ultragarsas perveriantį ausis cyptelėjimą.
Kadaise tai buvo galinga signalizacija, kurią įsirengė šogūnai, bijodami, kad nakčia bus užklupti ir nužudyti. Gailus grindų cypčiojimas neleido nė gyvai dvasiai prasmukti į rūmus nepastebėtai. Dieną, kai šogūnas savo menėje priimdavo interesantus, už plonų ir lengvai atsiveriančių durų budėjo būrys ginkluotų samurajų. Lankytojus susodindavo ant grindų taip, kad nė vienas nespėtų priartėti prie valdovo anksčiau už sargybinius ir nekeltų grėsmės jo gyvybei. Naktimis šogūno ramybę sergėdavo gerai treniruotos moterys, kurios nakvodavo jo miegamajame, po ranka pasidėjusios kardą… Fizinis artumas, matyt, kaitino valdovų kraują, tad kai kurios iš jų tapo šogūnų sugulovėmis. Niekados, regis, nežinojau šių faktų, o čia jie atrodė lyg ir žinomi, lyg ir girdėti. Kiek vėliau besišnekučiuodamas su keletu bendrakeleivių pasakiau, kad visi mitai, kuriuos kada nors esame girdėję apie šią paslaptimis dvelkiančią šalį, yra gryniausia tiesa. Egzilyje gyvenantis vietnamietis rašytojas nušvitusiu veidu šūktelėjo: būtinai įpinsiu šią frazę į savo būsimą knygą!
Už Ninomaru rūmų driekiasi išpuoselėtas sodas, po jį ir pasklidome, grožėdamiesi iki smulkmenų apgalvotomis detalėmis. Prisiminiau, kokį neišdildomą įspūdį padarė pirmąsyk natūroje pamatytas japoniškas sodas, nors tai įvyko kadaise lankantis Monrealyje. Įdomu, kad tos dienos vakarą, pasaulio rašytojams surengtame priėmime, kuriame dalyvavo ir Kioto prefektūros vadovai, buvau supažindintas su garsiausios Japonijoje sodininkų dinastijos atstovu. Santūrumu, taupiais judesiais, ramia ir giedra veido išraiška neaukštas pusamžis sodininkas ir pats priminė japonišką sodą – atrodė, visoje jo povyzoje atsispindi taurus amatas, kuriuo vertėsi keliolika šios dinastijos kartų…
Kiote japonų PEN klubas surengė diskusiją „Azija ekrane“, joje dalyvavo keletas gerai žinomų kūrėjų: japonų kino režisierius Masahiro Shinoda, sukūręs trisdešimt keturias kino juostas, 1991 m. pelnęs Japonijos kino akademijos premiją, garsiausia Indonezijos kino aktorė Christine Hakim, pripažinta geriausia Azijos Ramiojo vandenyno kino festivalyje, indų rašytojas ir diplomatas Vikas Swarupas, ypač pagarsėjęs, kai pagal jo romaną buvo sukurtas daugybę Oskarų pelnęs filmas „Lūšnynų milijonierius“ (netikslus angliško pavadinimo Slumdog millionaire vertimas). Diskusiją moderavo šiemetinis Japonų fondo laureatas kino kritikas ir žurnalistas Tadao Sato. Buvo kalbama apie įvairius dalykus: apie aplinkosaugą (beje, naujausiuose Shinodos filmuose ryškus apokaliptinis aspektas – vaizduojamas žemės sunaikinimas), apie pilietinę žmonių ir kūrėjų atsakomybę, apie Azijos kultūrinio tapatumo (ypač kuriamo ekrane) kaitą…
Šalia kitų dalykų į atmintį įsirėžė įdomūs Viko Swarupo svarstymai apie jo kūrinio adaptaciją kine. Kas matė šį filmą, tikriausiai prisimena, kad pagrindinis jo motyvas – paradoksali žmogaus lemtis, tačiau romane jo nebuvo – rašytojas kalbėjo apie sėkmę ir atsitiktinumą. Paklaustas, kaip vertina filmą, rašytojas, pagal kurio romaną jis sukurtas, pašmaikštavo: „Rašytojo santykis su filmu toks pat, kaip su tolimu giminaičiu. Jei filmas prastas, gali apsimesti, kad jo nė nepažįsti, jei nusisekęs – gali drąsiai visus laurus prisiskirti sau.“ Japonijoje šis filmas turėjo didelį pasisekimą, todėl, diskusijai pasibaigus, būrelis žurnalistų dar ilgai nepaleido Swarupo. O aš išskubėjau tęsti pažinties su tradicine sakraline japonų architektūra, kuri vis labiau hipnotizavo mano sąmonę...
Tūkstantis ir vienas stebuklas
Esu nemažai keliavęs po Rytų šalis, bet Kioto medinė architektūra nepaliaujamai stebina. Štai Sanjusangen-do – vos įžengus pro vartus atsiveria masyvių gabaritų (150 m ilgio) tamsiai dažytas statinys. Santūri budistinės šventyklos išorė slepia neįkainojamą lobyną – tūkstantį ir vieną Bodhisatvos statulą. Jos, išdrožtos iš medžio ir padengtos auksu, rikiuojasi ant altoriaus 33 tarpų menėje (tiek tarpų yra tarp lubas remiančių piliorių). Skaičius 33 yra simbolinis – manoma, kad Kannon Bodhisatva gelbsti žmoniją, persikūnijusi į 33 skirtingus asmenis. Kita vertus, šis skaičius budizme ir šiaip reikšmingas, nes yra žinomos 33 Budos formos, susijusios su visomis gyvomis būtybėmis. Tūkstantis – taip pat simbolinis skaičius, reiškiantis amžinybę. Pagrindinė statula – Kannon su vienuolika mažyčių veidų, aplipusių galvą, su keturiasdešimčia rankų, kurios simbolizuoja visą jų tūkstantį, nes tikima, kad kiekviena ranka gelbsti dvidešimt penkis pasaulius. Statulą išdrožė vienas garsiausių Kamakuros periodo skulptorių – Tankei, jau būdamas garbaus aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus, kitaip tariant, jį galima sugretinti su Michelangelu, kuris, būdamas panašaus amžiaus, sukūrė Siksto koplyčią. Be paties mokytojo skulptūras drožė daugiau nei septyniasdešimt meistrų, o darbas truko penkiolika metų. Stulbina begalinis kruopščiai modeliuotų skulptūrų panašumas. Priešais Bodhisatvas ritmingai surikiuotos įvairių dievybių figūros, tarp jų esama nemažai nuožmių ir piktų tipažų. Kiekviena skulptūra personifikuoja konkrečiomis savybėmis pasižymintį dievą, bet ne kiekvienas iš jų yra taikus, ramus ir gailestingas. Veikiau atvirkščiai – daugelio jų povyzos kelia nerimą ar net siaubą. Tačiau ir kai kurios iš pažiūros nuožmios dievybės gina tikinčiuosius nuo blogio jėgų. Aukščiau, ant altoriaus pakylos, išrikiuoti šimtai gailestingumo statulų, spinduliuojančių taiką ir ramybę. Šis būsenų kontrastas daro neišdildomą įspūdį, suprantama, jei nesi tingus, visko persisotinęs, dvasiniams dalykams abejingas turistas…
Kadaise mane sužavėjo anglų skulptoriaus Antony’o Gormley’o molinių skulptūrėlių armija – autoriui, spėju, padarė įtaką Rytų šventyklose matyta gausybė vienodų Budos pavidalų. Tačiau apsilankęs Sanjusangen-do supranti, ką menui reiškia sakralinė dimensija, tikėjimas, begalinis atsidavimas darbui ir meistriškumas. Ne veltui anglų meno istorikas Herbertas Readas sakė, kad meninis jautrumas vargu ar įmanomas be gilaus religinio jausmo. Imi suvokti ir ketvirtajame amžiuje prieš Kristaus gimimą Chuang Tzu papasakotos istorijos prasmę. Tai istorija apie meistrą, padariusį kinų imperatoriui baldą, kuriuo šis be galo žavėjosi. Imperatoriaus paklaustas, kokia jo meno paslaptis, meistras paaiškinęs, kad neturi jokių paslapčių, tiesiog imdamasis darbo jis viską išmeta iš galvos – jam nerūpi nei atlygis, nei šlovė, o tada, kai protą apleidžia bet kokios pašalinės mintys, visi įgūdžiai susitelkia į vieną tikslą ir sąmonėje nušvinta būsimojo kūrinio forma… Deja, paviršutiniškiems, neretai ciniškiems „šiuolaikinio“ meno adeptams ši senovinė išmintis jau seniai, atrodo, yra neįkandama…
Šventyklų ir gamtos trauka
Kiyomizu Dera – Tyro vandens šventyklą pastatė Tokugawos klano trečiasis šogūnas Yeomitsu XVII a. viduryje, bet ir gerokai anksčiau, jau 775 m., čia būta budizmo šventyklos. Lipdamas į viršų stačia gatvele su daugybe suvenyrų ir arbatos parduotuvėlių, matau, kad ant kalno, šalia didingos šventyklos, knibždėte knibžda žmonių (Kiotą kasmet aplanko apie 50 milijonų turistų). Žvilgsnis stabteli ties grakščiu pagodos siluetu ir įspūdingų gabaritų raudonos spalvos vartais. Kiyomizu Dera, kaip ir visos japonų šventovės, yra medinė, o kai kurie stogo siluetai kelia keistas asociacijas su lietuvių tradicine architektūra. Kadaise toks atradimas būtų mane šokiravęs. Dabar nebestebina. Ir, regis, jau suprantu, kodėl būrelis žinomų japonų architektų, tarp jų tokios iškilios asmenybės kaip Fumihiko Maki, Chiaki Arai, Tetsuo Furuitchi, kai prieš dešimt metų lankėsi Lietuvoje, labiausiai susižavėjo ne gotikos ar baroko paminklais, bet senąja liaudies architektūra… Kad ir kaip būtų liūdna, mūsų krašte ji, nepaisant pakilių deklaracijų, nėra nei tinkamai saugoma, nei rūpestingai globojama.
Šventyklos akmeninė stupa labai skiriasi nuo matytų Birmoje ar Korėjoje. Apžvelgęs visą šventyklos kompleksą, didingai stūksantį ant kalvos, įsitikinu, kad japonai buvo puikiai įvaldę geomantijos žinias (šio pobūdžio praktiką kinai vadina feng shui, korėjiečiai – pung su), kai ieškoma dermės, atitikmens tarp gamtos ir architektūros formų, erdvių, siluetų, vertikalių ir horizontalių. Šiuo atžvilgiu senovės kultūra gerokai pranoksta šiuolaikinę – tokią drąsią, įžūlią ir tokią beatodairišką, kad ji nepaiso nieko, išskyrus pačią save...
Prie Kiyomizu glaudžiasi ir šintoistiniai maldos namai – Jishu, pastatyti meilės ir vedybų dievui, garbinamam jau daugiau nei tūkstantį tris šimtus metų. Šią puikios architektūros šventovę, kaip ir budistų šventyklą, pastatė tas pats asmuo – Tokugawa Yeomitsu.
„Yra tik viena, žmonių, rasė, nors tautų – begalė. Kukliai pasimelskime šiam dievui, jei trokštame meilės. Jishu šventovės dievas, Japonijos Kupidonas, gali suteikti žmonėms beribę meilę, išmintį ir laimę“, – sakoma atvykstantiems į šią vietą, kur daugiausia mačiau jaunų veidų…
Japonai turi be galo turtingą paveldą ir gilias tradicijas, bet modernybė visur nuožmi ir negailestinga praeičiai. Tiesa, Kiote dedamos rimtos pastangos, kad kultūros paveldas būtų išsaugotas. Senojoje šalies sostinėje draudžiama statyti aukštesnius nei 38 m pastatus, kad būtų išsaugotos tradiciškai architektūroje ir reljefe dominavusios horizontalės. Vienas XVI a. kinų imperatorius, kai jam buvo parodyti aukštyn besistiebiantys Europos miestai, labai nustebo ir padarė išvadą: matyt, skurdžiai gyvena tie europiečiai, jeigu jiems reikia statyti tokius aukštus trobesius…
Kiote apstu literatūros renginių, nors čia atvyko tik nedidelė dalis PEN klubo kongrese dalyvavusių rašytojų – vieni iškart po kongreso išvyko namo, kiti pasirinko maršrutus į Hirošimą ir Nagasakį, treti pasklido po įvairius šalies universitetus skaityti paskaitų ar savo kūrybos. Programa patraukli ir labai įvairi, bet neatsispiriu senovės traukai ir anksti rytą iškeliauju į Nazenji – milžinišką šventyklos kompleksą, kurį XIII a. imperatorius pastatė savo motinai. Įžengiu į šventyklos teritoriją pro didžiulius dviejų aukštų vartus, pastatytus 1628 m. ir skirtus pagerbti japonams, žuvusiems pilietiniame kare…
Prieš išvykdamas iš senosios sostinės, apsilankau Hei An Jin Gu – taikai ir ramybei skirtoje šintoistinėje šventovėje. Prieš įžengdami į jos teritoriją, lankytojai apsiplauna rankas, išsiskalauja burną, kad apsivalytų nuo pasaulietinio purvo, kuriuo susitepame kasdienybėje. Tik tada galima įžengti į sakralią erdvę. Raudonos spalvos šventykla buvo pastatyta Kioto tūkstantmečiui paminėti. Už šventyklos driekiasi nepaprastai vaizdingas, o kartu asketiškas sodas, – tokiais garsėja visos senosios japonų šventyklos. Architektas Ralphas Adamsas Cramas apie šiuos unikalius gamtos ir žmogaus rankų kūrinius kadaise rašė: „Japonų sodininkas gali kurti iš visko arba beveik iš nieko. Girdėjau legendą apie karališkąjį sodą, kurį prieš daugybę metų sukūrė žmogus, tam atidavęs dešimt gyvenimo metų ir pusę didžiulio savo turto. Taip radosi sodas, atliepiantis kiekvieną kintančią sielos emociją, ir suskambėjo kaip didinga simfonija, nors čia buvo panaudota tik tai, ką davė ši žemė, – tai buvo tik uola, tik ji.“
Gėrėdamasis vaizdingais, kvapą gniaužiančiais šventyklų ir rūmų sodais, pagalvojau – gal sodų estetikoje ir slypi tikroji japonų pasaulėjautos, jų kultūros paslaptis?
Kita vertus, gal tai tik mano iliuzija.