2. Nugalėtojų gatvė. Budapeštas (nuotraukos)

Kai gyvenau studentų bendrabutyje Vilniaus pakrašty – su tarakonais, naktiniais drugiais bei žmogiškaisiais jų atitikmenimis, iš virtuvės dingstančiomis bulvėmis ir seksu stengiantis nepažadinti kambario draugo, tikrame cigarečių kaulijimo komunizme, kartais su vienu draugu iš gretimo bendrabučio eidavome pasivaikščioti.   Eidavome dviese. Nebuvome homoseksualūs, tiesiog šnekėdavomės apie filmus, knygas, moteris, gyvenimą. Jis dažniausiai būdavo su maišeliu – šeiminiame bendrabutyje gyvenančiai per jaunai šeimai reikėjo maitinti, o aš – su cigarečių pakeliu, kartais abu ir su alaus buteliais.   Eidavome pasivaikščioti į, kaip jį tada vadinome, „nugalėtojų“ kvartalą. Tai – nemažas miško plotas visai šalia bendrabučių, pakeliui į lenkiškų rajonų „Maximą“, nelyginant grybais nusėtas triaukščiais mūrais su dviaukštėmis balto mūro tvoromis.   Kvartalo gatvių pavadinimai atsidavė vanile: be pagrindinės – Nugalėtojų, čia dar buvo Pasakų, Svajonių, Vaivorykštės, Mėlynių gatvės. Mes, nugalėtieji, pro tvorų plyšius, nelyginant „Stasi“, stebėdavome kitų gyvenimą: BMW tankus, plazminių televizorių vaivorykštes, baseinų žydrynes, „Heineken“ ir „Švyturio Ekstra“ kompanijų vadovus, advokatus, prezidentus, gydytojus, akcininkus.   Truputį pavydėjome, bet kur kas labiau visa tai niekinome, matydami kontrastą tarp miške vis dar pasilikusių kelių medinių trobelių bei šių buržua mūrų, tarp tikrų ir sukonstruotų namų.   Krizės ir korupcijos nugalėtos Vengrijos širdyje įsikūręs Budapeštas. Jis toks – istorinis ir tarptautinis, turistinis ir anarchistinis, autentiškas ir vakarietiškas, su kinų restoranėliais, kurių viename virėjo dukra amerikietiškus filmukus žiūri, ir laisvės kalvomis, su laivais, pilimis ir „burgerkingais“, trimis su puse metro linijų ir nemokamais tramvajais.   Madingo alternatyvaus triaukščio baro palubėje kybo plastikinės žuvys, pro jas gali matyti važiuojančias urbanistines mergaites ant plonaračių dviračių, mieste siaučia Pikaso parodos, o senajame Pešto turguje krizena ir guliašą srebia persenę vokiečių turistai trumpais šortukais ir plunksnomis skrybėlėse.   Skurdžiose šalyse, lyg tose medinėse trobelėse po pušies šakomis, sulaukę išminties žmonės išmintingai miršta, o perteklinėms valstybėms gamtos sutvarkymas – nė motais. Jos suremontuoja savo senukus lyg senus „volksvagenus“, įmeta porą naujų širdies stimuliatorių, dirbtinių klubo sąnarių ir eksportuoja į antrąjį pasaulį.   „Ir duok, Dieve, daugiau jų čia, lai neša savo kultūrą, lai išmuša vietiniams iš galvų jų nacionalistines nesąmones!“ – į mano teoriją, kad Budapeštas tampa nakvynės namais ir vis labiau priklauso nebe vengrams ar net Budapešto gyventojams, o užklystantiems prašalaičiams, eidamas vienu Dunojaus tiltų geltonos it saulėgrąža saulės link atsako vietinis rumunas Manuelis.   Ilgaplaukis, tiesus ir negailestingas politikos mokslų studentas čia taip pat tik užklydėlis, pasiliksiantis metams kitiems baigti studijų Vidurio Europos universitete. Gal todėl per gatves eina nepaisydamas perėjų ir raudonos šviesos, nesibodi atsisukęs aprėkti ne dviračių taku dilindžiuojančios dviratininkės ir nesidalina apelsinais.   Politologams skiepijami kitokie burtažodžiai nei žurnalistams ar automechanikams. Prie kiaušinienės su kumpiu šalia centrinės Budapešto aikštės esančiame skersgatvyje palinkęs alternatyvusis Manuelis numano, kaip priversti nugalėtojus dirbti nugalėtiesiems.   „Darbas su bendruomenėmis ir jų integracija, žmogau, – kramsnoja sau. – Budapeštas – madingas miestas, pilnas plono veltinio skrybėles su juostelėmis, pūstas linines kelnes, rožinius bei žydrus ekologiškus marškinėlius nešiojančių gyvūnėlių mylėtojų.“   Aš dairausi aplinkui ir skaičiuoju skrybėles, ir, ei, čia jų tikrai nemažai – vegetarų arba veganų, pagal veidmainiškumo lygį, atvykėlių iš Vakarų Europos ir JAV, kuriems šis miestas yra puiki vieta praleisti metus kitus. Budapeštas – tai tarpinė stotelė tarp madingų kultūros, filosofijos, politikos, žurnalistikos studijų ir vertybių perversmo – darbo už pinigus.   Tėveliai jų turtingi ir gali sumokėti už prailgusį stovėjimą šioje aikštelėje vien dėl to, kad grįžę į savo arizonas šie hipsteriai galėtų lyg niekur nieko kokiai nors paukštytei vakarėlyje mestelti: „O taip, pastaruosius metus praleidau Rytų Europoje, Budapešte. O taip, Rytų Europoje viskas kitaip, ten tiek daug skurdo, viskas taip autentiška, bet žmonės tokie nuoširdūs...“   Tamsiai pablukęs Dunojus – ne tik upių uoste prisišvartavusio Konstancoje statyto laivo „Steaua“ namai. Čia plaukia ir naujasis Vengrijos nacionalizmas. Jo istorija tokia ilga, o niuansai užraitoti lyg husaro ūsai, tad klausytis net ir supaprastintos versijos reikia itin atidžiai.   Kramsnojame bandeles išpuoštame devintojo rajono parke. Manu pasakoja, o aš klausausi.   Trianono sutartimi, pabaigusia Pirmąjį pasaulinį karą, buvo nubaustos šio karo kaltininkės imperijos. Vengrija buvo ne tik atplėšta nuo Austrijos – didžiuliai jos žemių plotai perduoti naujai susikūrusioms Čekoslovakijos, Serbijos, Rumunijos valstybėms. Taip bene trečdalis vengrų atsidūrė už etninės valstybės ribų.   Kadaise kaip klajokliai į Europą atkeliavę ir jos centre įsikurti sugebėję ugrai tapatybę moka saugoti kaip niekas kitas, jos beveik per šimtą metų svečiose šalyse ne tik neprarado, bet dar ir patobulino. Kad vengrai tai moka, mums primena šeštajame dešimtmetyje socialistinės Vengrijos vėliavoje skylę pragraužusi revoliucijos kandis.   Kai žlunga asmenybės, prisimenamos tapatybės. Naujoji Vengrijos revoliucija įvyko 2006 m., kai kairiosios pakraipos vyriausybė buvo pagauta, arba pati prisipažino – tai nuspręs rašantieji ateities istorijos vadovėlius – melavusi dėl ekonominių šalies rodiklių.   Revoliucijoje netgi dalyvavo vienas tankas: keli maišto entuziastai, tarp jų – vienas 1956 m. įvykių veteranas, nuvairavo eksponatą iš Budapešto istorijos muziejaus ir, jei ne pasibaigęs kuras, būtų privažiavę ir parlamento rūmus.   Kuras baigėsi ir tankams, ir karui, bet nusivylę, apgauti žmonės pasirinko kitą kraštutinumą: dešinioji „Fidesz“ partija parlamente gavo konstitucinę daugumą. O tai reiškia, kad vykdyti pačias beprotiškiausias idėjas, tokias kaip ganėtinai pavėluoto Trianono sutarties kvestionavimo, pilietybės suteikimo visiems to norintiems užsienio vengrams arba monarchijos grąžinimo, realių kliūčių nėra.   Pirma – valstybė, o tuomet individas – taip prioritetus dėlioja ,,Fidesz“. Jie nori būti tais, kurie privers vengrus vėl jaustis... kaip namie. O, kad jaustumeisi kaip namie, riekia statyti sienas, tverti tvoras, ant tvorų mauti puodynes ir riboženkliais nustatyti, kur baigiasi sava ir prasideda svetima.   Didelių tautų nacionalizmo sprogimai yra išoriški, pavergiantys mažesnius kaimynus ar „necivilizuotas“ tolimų kontinentų šalis. Mažų tautų, apsuptų etniškai ir lingvistiškai negiminingų kaimynų, sprogimai nukreipti į vidų.   Vengrijoje it reichstago gaisras sklinda savisaugos būrių mada. Savisaugos būriai, kyla įtarimų, dažnai ribas tarp vengrų ir gausiai čia gyvenančių čigonų brėžia kumščiais.   „Apsidairyk, – sako man Manu, – šį parką septintą valandą vakaro užrakina, o dienomis... na, kortelės ant vartų nėra, bet lankytis romų tautybės asmenims čia nerekomenduojama.“ Budapešte tokių parkų ir skverų vis daugiau, ir tai vieša paslaptis, ją žino net akacijos pavėsyje sėdintis rumunas, kuris šia paslaptimi būtinai pasidalins su svečiu iš Lietuvos.   Ha! Kai kurių vietų nebūtina net versti rakinamais antiromiškais kvadratais, kad jos išliktų namais pačioje globalizacijos širdyje, vos 10-20 kilometrų nuo madingojo Budapešto. Norite tokią pamatyti?   Prabangioje traukinių stotyje atsistokite už besibučiuojančios anglakalbės porelės, naudodami pradinės mokyklos vokiečių kalbos žinias ir skaičiuotuvą pirkite bilietą į vienintelį visoje šalyje universitetinį Piliščabos miestelį, vieną iš trijų Péterio Pázmány katalikiškojo universiteto buveinių.   Traukinyje jau sėdi aiškus ir paprastas laikinas studentų iš užsienio gyvenimas, keičiasi raudonos raidės, skamba neištariami vengriški miestelių pavadinimai ir amerikietiškas aštuoniolikmečių akcentas.   Csillai – jau dvidešimt treji, ji iš Piliščabai itin būdingos nekvailų, šiltų, paslaugių, išmintingų, bet šiek tiek šunsnukiškai pragmatiškųjų padermės. Prie alaus ir baltojo vyno po žaliais skėčiais šiltoje, labai vengriškoje abrikosais ir Viduržemio žaluma kvepiančioje rugpjūčio naktyje šnekamės apie berniukus ir mergaites.   Iš gyvenimo geltonai ūžiančiame Budapešte į miestelį Csillą tegul ir neilgam, bet prišaukė šeimos likimu staiga susirūpinęs tėvas. Čia jai viskas pažįstama: „Klevas Vyciokas ir krūmas razinų, ir klėtis, kur Olgą kutenom.“ O tokią naktį tik kutenimai ir galvose: viskas persisunkę pačiu keisčiausiu seksualumo mišiniu.   Viena dalis – „ne stebuklas, bet tiks“ – iš menkos pasirinkimo laisvės ir bendruomeniškumo kilęs agresyvus, praktiškas, aiškiai merginas ir vaikinus į pabaisas ir gražuoles skirstantis, paskalomis ir jų kūrimu besimėgaujantis kaimiškas seksualizmas. Tai – šieno kupetos ir šakių erotika, nesumeluota, bet galinti labai įmantriai meluoti.   „Štai barmenė, – sako mano pašnekovė, – barelio savininko dukra, visą laiką čia buvo, buvo, buvo, po to dingo ir atsirado jau su pilnomis krūtimis – tai buvo kalbos miesteliui!“ O vienas tų tamsiaodžių vengriukų prie kito stalelio, akivaizdžiai nužiūrinėjančių garbanotą pusiau vokietę Csillą, vis bando kažką suregzti – tai būtų paskalų!   Šešiasdešimtmetis nekompleksuotas alkoholikas jau ne pirmą dešimtį metų visai atsitiktinai visoms iš eilės siūlosi „supažindinti su kelnių gyvate“ ar „parodyti mažąjį alavinį kareivėlį“.   „Prieš dvidešimt metų, – komentuoja Csilla, – girtas mergeles tokie pasiūlymai traukdavo bent dešimt kartų dažniau nei dabar.“ Vengrijos kaimų iškrypėliai įgūdžio prasme sensta greičiau nei Nidos žvejai.   Antroji kokteilio dalis – nuo čia gyvenančių studentų naivaus noro linksmai pažinti pasaulį ir raudonos ir baltos spalvų Budapešto kaminų šviesų pašvaistės dvelkiantis saldus erotikos, laisvės, kliedesio, nežinojimo, šuolio stačia galva, perversijos dūmas. Trapiai ir tvarkingai Csillos širdžiai to jau gana: „Turėjau aš jų, turėjau. Vienas vaikinas buvo alkoholikas, kitas niekaip neapsisprendė, ko norintis, ir man jau gerklėje tokie stovi.“   Plėšymųsi ji jau nebenori – dabar atėjo metas kalbėti sakiniais, prasidedančiais žodžiais „aš noriu“ ir „man reikia“, postringauti apie tai, kaip naudingiau nukreipti visą nepanaudotą energiją. Vidinės vengriškos revoliucijos kandys vejamos šalin, lai prasideda vokiškas mažų džiaugsmų gyvenimas!   Piliščaba, pamiršusi tolumoje šiūruojančius Budapešto smogo debesis ir jų nujuodintus mūrus, mažais takeliais ir požeminėmis perėjomis vingiuoja apie geležinkelio bėgius, pakelėse pardavinėja dulkinus širšių apspistus biblinius obuolius, priemiesčio gyventojai šiltomis sekmadienio popietėmis terasose skaito moteriškus žurnalus, rūko cigaretes, tepa ant duonos sūrio kremus ir linguoja vaikiškus vežimėlius.   Pro čia eina Višegrado kelias link Slovakijos kalnų. Ties siena jis sutinka valstybes, bet ne tautas skiriantį Dunojų ir per jį einantį dabar, po Šengeno zonos įsigalėjimo, jau nebe tokį svarbų tiltą, puoštą vengrišku dvigubu baltu kryžiumi raudoname fone.   Čia – tranzitinė prieblandos zona, skaistykla tarp didmiesčio ir kaimo, dabartinės Vengrijos pakraštys ir senosios vidurys.   Ši mergina nori ramybės, saugumo ir istorinės romantikos, bet retkarčiais neatsisakytų ir atsegti seno pasimetusio alkoholiko diržą – vien tam, kad pažiūrėtų, kas toje kitoje pusėje, kad palygintų, vien dėl ak!, vien iš natūralaus smalsumo ir potraukio purvui.   Nacionalizmas, socializmas, konservatyvizmas, revoliucijos, seksualumas, namai ir benamiai, hipsteriai ir bendruomenės, nugalėtojai ir nugalėtieji, turistiniai laivai ir cigarečių nuorūkos, visa plaukia viena linkme – žemyn ir skiria dvi Budapešto dalis vien tam, kad vėl patvirtintų: visuma yra daugiau, nei dalių suma.   Yra Buda, pilna parkų ir labai senų, nuo laiko pajuodusių pilių pilaičių. Per ją ramiai, neskubėdamas velku kojas. Su visa manta, lyg nuo dangaus vartų nuvarytas – kosmopolitiškasis Manu per daug užsiėmęs tikro gyvenimo reikalais. Nieko tokio, naktis šilta ir trumpa.   Padunojės dviračių takus apšviečia oranžiniai žibintai. Ant akmeninių tvorelių sėdi ir bučiuojasi vengriškai, angliškai, vokiškai, rusiškai burkuojančios porelės. Kuprinėje kliuksi už paskutinius forintus pirktas butelis tokajaus, dar turiu dešros ir duonos. Tamsžalių medžių paunksmėje dabar tikrai galėtų sėdėti kad ir pats Radauskas.   Pašvilpaudamas traukiu Margaritos salos link. Ten vasaros pradžioje vyksta didžiulis Sigeto festivalis. Atsiprašau, bet šį kartą čia surengsime vieno atlikėjo festivalį vienam žiūrovui.   Ant vienos plūduriuojančios prieplaukėlės pusės kompanija siurbčioja alų ir skaldo juokelius, ant kitos – vienišas keliautojas baltuoju vynu užsigeria paprastus sumuštinius ir kalbasi pats su savimi. „Tai kas dabar bus? – klausiu savęs ir pats sau nemeluodamas atsakau, – kaip bus, taip.“   Akys merkiasi, stojuosi, surandu vietą tarp krūmų, visai šalia raudono bėgimo takelio, batus deduosi šalia, vyniojuosi į miegmaišį, galvą – ant kuprinės. Dėdė miegas prie manęs pritipena ežiuko pavidalu: tep tep tep šniurkšt šniurkšt, ateina iki pat batų, juos apuosto.   Norėtųsi bent su juo pašnekėti apie tai, kaip rytoj pusryčiausiu prie parlamento rūmų, kaip būsiu Balkanuose, kaip kirsiu Serbijos sieną, bet tik pakeliu galvą – ir pabėga. Nieko tokio: Budoje miegoti net ir vienam smagu, jauku, saugu ir gera.   Yra Peštas – pilnas triukšmo, plačių gatvių, tramvajų, barų, kavinių, pižoniškumo, stiliaus. Per jį sunkiai, bet spėriai stumiuosi, reikia suspėti į traukinį, lendu į požeminę perėją, išlendu vienoje aikštėje – čia vyksta raudonai, baltai, žaliai dekoruotas savivaldybių rinkimų propagandos spektaklis. Lendu atgal, išlendu kitoje pusėje – išėjimas blokuojamas vitrinų, nieko, prasikasu.   Orientuojuosi pagal gatvių pavadinimus, barus, prieinu pažiūrėti tramvajų maršrutų. Pro mane bėga turistai, studentai, projektų vadovai, vertėjai, verslininkai, čigonai, benamiai, pardavėjai, šunų vedžiotojai, užsieniečiai, profesoriai ir batų raištelių gamintojai, klausia, kiek valandų, prašo cigaretės, siūlo pirkti rankines. Dulkės, triukšmas, nuovargis, skuba...   Iki traukinio – dar pusvalandis, o aš labai pavargau, todėl perku skardinę alaus ir sėduosi ant žalios terasos. Ateina, nuveja – negalima čia, prie pat verslo centro, kaip gi taip? Sėduosi ant traukinių stoties laukujų laiptų su vaizdu į didžiulius reklamos spindesius, „Burger King“ ir „McDonald's“.   Prieina benamis, klausia, ar vokietis, sakau, kad ne, bet šiek tiek moku, prašo pinigų alui. Ištraukiu iš kišenės didžiulę saują monetų – lietuviškų, lenkiškų, vengriškų, kroatiškų, serbiškų, makedoniškų, atskaitau, kiek negaila, keliu alų ir pats pasibaisėjęs žiūriu sau į delną. Tiek monetų, ir taip mažai vertės!   Net prieš aplinkinius šiame nugalėtojų kvartale gėda: tiek buvau, tiek mačiau, tiek ėjau, tiek važiavau, tiek kalbėjau, tiek klausiau, tiek abejojau, tiek galvojau, tiek miegojau, tiek būdravau, tiek juokiausi ir šiek tiek verkiau, tiek bėgiojau ir tiek sėdėjau ant tokios gausybės skirtingų laiptų. Ir ką – ir nieko, tik blizgantis varis ir skambantys cimbolai.