Italija šiemet iškilmingai mini valstybės suvienijimo 150-ąsias metines. Iškilmių epicentras – šalies sostinė Roma.
Ar Milanas irgi ketina švęsti? Kažin, nes prognozės iš fronto Milanas – Roma nieko gera nežada.
„Tegul Roma švenčia, mes neturime laiko. Mes dirbame”, – aiškino trisdešimtmetis milanietis, garsių mados namų darbuotojas Valerio.
Milanui Romos šventė neįdomi. O gal net ir šiek tiek skaudi. Per pusantro šimtmečio Italija turėjo dvi laikinąsias ir vieną istorinę sostinę. Milano tarp šių miestų nebuvo.
Iš pradžių suvienytos karalystės sostinė buvo Turinas. Čia rezidavo karalius ir parlamentas. Po kelerių metų sostinė buvo perkelta į Florenciją. Turiniečiams tai labai nepatiko, jie net riaušes sukėlė, bet nieko nepasiekė.
Florencija irgi neilgai džiaugėsi – vos penkerius metus. Kai generolo Giuseppe’s Garibaldi patrankos buvo nukreiptos į Romą, Amžinąjį miestą valdęs popiežius Pijus IX nutarė pasiduoti. Jis užsidarė Vatikane ir pasiskelbė politiniu kaliniu.
Jo vasaros rezidencijoje – Kvirinalo rūmuose – įsikūrė karalius Viktoras Emanuelis II. Roma tapo visos Italijos sostine.
„Kurgi ne: biurokratų, politikierių, išlaikytinių ir visokio plauko išlaidūnų sostine”, – patikslina Romos statusą verslininkas Bruno Bonacina.
Ir išraiškingai gūžteli pečiais: „Aš niekada Romoje nesu buvęs. Ir nesijaučiu daug praradęs.”
Vejasi, bet nepasiveja
Daugelis Italijos verslo žmonių mąsto panašiai: nors Milanas niekada nebuvo „pateptas” sostinės titulu, šalies verslo, finansų, mados, futbolo ir daugybės kitų dalykų sostinė yra būtent antrasis Italijos miestas.
Tiesa, būti amžinai antruoju – apmaudu. Sporte, gyvenime ir istorijoje. Todėl Milanas atkakliai vejasi Romą.
Kartais ši miestų konkurencija tampa tokia įnirtinga, jog pakvimpa tikru karu. Jį, be abejo, nuolat kursto aršus pietietiškas italų temperamentas.
Štai Italijos suvienijimo sukaktuvės, rodos, turėtų sutaikyti du didmiesčius. Nieko panašaus. Naujausią salvę į Romos pusę neseniai paleido Milanui atstovaujančios Šiaurės lygos lyderis Umberto Bossi.
Kai šio politiko paklausė, ką jis mano apie istoriniu Romos simboliu vadinamą lotynišką formulę SPQR (lot. senatus populusque romanus – Romos tauta ir senatas), U.Bossi „iššifravo” taip: „SPQR? Sono porci questi romani (išvertus iš italų k. – tie romėnai yra kiaulės).”
Sostinė įtūžo ne juokais. Atsakomuoju Romos ėjimu tapo oficialus išskirtinio statuso įteisinimas. Kad visi žinotų ir dar labiau pavydėtų.
Nuo šiol visuose oficialiuose raštuose prie žodžio „Roma” privaloma pridurti „capitale” (sostinė). Tarsi to nežinotų bent vienas Apeninų pusiasalio pradinės mokyklos mokinys.
Šiaurės ir pietų takoskyra
Milanas atstovauja šiaurei. Roma – pietums.
Vienoje fronto pusėje – Milanas, Turinas, Genujos uostas. Alpių kurortai, Verona, Padanijos lygumos, Venecija, Triestas. Dirbanti, gaminanti, mokesčius mokanti, tvarką ir švarą mylinti Italija. Kaminai, gamyklos, sandėliai. Puikūs sūriai ir kumpiai.
Anapus Romos – Neapolis, Baris, Kalabrija. Taip pat salos – Sardinija ir Sicilija.
Alyvuogių ir apelsinmedžių giraitės, šilta jūra, neskubrus gyvenimo ritmas. Šeimos vertybės. Pica, spagečiai ir buivolių pieno mocarela.
Nuostabu, bet Milanas šį rojų mato kiek kitaip. Šiukšlių kalnai, mafija, jokios darbo kultūros, apleisti keliai, vėluojantys traukiniai. Skolos, nedarbas.
Roma irgi savotiškai žvelgia į milaniečius ir visus šiauriečus: amžinai nepatenkinti ir paniurę, pasipūtę ir kupini snobiškų įgeidžių. Rasistai, nematantys toliau savo varpinės ir verslo.
Milanas tvirtina, kad be Lombardijos ir Pjemonto pinigų Roma bankrutuotų ir virstų antikos griuvėsių kompleksu. Roma tvirtina, kad be šiaurės fabrikuose dirbančių pietiečių bankrutuotų Lombardijos ir Pjemonto fabrikai.
Kaišioja pagalius į ratus
Dviejų Italijos didmiesčių priešprieša gaivališkai išsilieja sporto arenose.
Futbolo aikštėse Milanas ir Roma – nesutaikomi priešai.
Milanas turi dvi elitines futbolo ekipas – „Milan” ir „Inter”. Du garsius klubus „Serie A” čempionate turi ir sostinė – „Roma” ir „Lazio”.
Tos retai pasitaikančios dienos, kai čempionate į priekį išsiveržia Romos komandos, Milanui būna juodos. Keičiami treneriai, išvaromi žaidėjai. Didieji Milano klubų rėmėjai Silvio Berlusconi ir Angelo Moratti plačiai atveria pinigines, byra milijonai žvaigždėms.
Kai Europos čempionų taurės rungtynėse „Roma” triuškina britų klubai, Milanas trina rankas ir sako, kad taip turi būti. 150 metų Italijos vienybės jubiliejus atrodo tarsi istorikų sufantazuotas miražas.
Milanas visais laikais gyrėsi klestinčia ekonomika, bankais, milijonieriais. Ten, kur milijonieriai, ir sportas klesti. Bent taip atrodė milaniečiams.
Bet tik tol, kol prestižinės dviračių sporto lenktynės „Giro d’Italia”, kurios šimtą metų tradiciškai finišuodavo ties Milano katedra, pasuko į Romą, prie Koliziejaus.
Tada Milanas suprato, kad sportas – tai ne tik turtingi rėmėjai. Šį tą reiškia ir politikos svertai.
Ši auksinė taisyklė bumerangu sugrįžo ir Romai. Kai sostinė užsimanė organizuoti prestižines „Formulės 1” bolidų lenktynes, milaniečiai pažaliavo iš pykčio. Mat jų pašonėje, Moncoje, vyksta vienas F1 etapų.
Bet šįsyk Roma neapsižiūrėjo, nors tikėjosi lengvos pergalės. Juk iš 20 vyriausybės ministrų beveik pusė – milaniečiai arba šiaurės atstovai. Jie ir pasistengė, kad Roma negautų teisės organizuoti F1 lenktynių.
Tiesa, sostinei lieka viltis – ji oficialiai pretenduoja surengti 2020 metų vasaros olimpines žaidynes. Gal ir surengs, jei Milanas sutiks.
Romoje pamiršta, kas esantys?
Iki kaulų smegenų milaniečiui Silvio Berlusconi tapus Italijos premjeru, Milanas pagaliau paskelbė pergalę. Romą okupavo įtakingiausias Milano žmogus ir dar atsivedė savo ministrų kariauną.
Bet fanfaros nuskambėjo per anksti. Milanas tapo keisto reiškinio liudininku: Romoje aukštus postus gavę milaniečiai po kurio laiko pamiršdavo, kas esą ir iš kur esą. Atsidūrę amžinai saulėtoje sostinėje nebeprisimindavo milanietiško rūko, lietaus ir šiaurietiško solidarumo.
Štai iškilo klausimas, kurį oro uostą – Romos „Fiumicino” ar Milano „Malpensa” nuolatinei bazei turėtų rinktis nacionalinė oro susisiekimo bendrovė „Alitalia”. Ir milaniečiai Romoje kažkodėl nusprendė, kad bus patogiau skraidyti iš Romos.
Kai Milanas iškovojo teisę 2015 metais rengti pasaulinę parodą „Expo”, Roma nė kiek neapsidžiaugė.
Net Lombardijos regione gimęs iždo ministras Giulio Tremonti visais įmanomais būdais pradėjo stabdyti 4 milijonų eurų dotaciją Milanui. Nors tai yra tik viena trisdešimtoji sumos, kurią ministras skyrė Sicilijos miesto Katanijos skoloms sumokėti.
Silvio Berlusconi vis rečiau lankosi savo Milano rezidencijoje Arkorėje. Jam gerai ir „Grazioli” rūmuose Romos centre, netoli Tautos altoriaus, simbolizuojančio Italijos vienybę.
Neverta stebėtis, kad, atvykęs pabendrauti su milaniečiais prie Milano katedros, jis gavo per galvą Milano simbolio kopija – katedrą puošiančia švč.Marijos statulėle.
Mada, turtas, architektūra
Tiesa, yra sričių, kuriose Milanas juokiasi iš Romos. Pavyzdžiui, mada. Nors vienas garsiausių Italijos dizainerių Valentino Garavani savo mados ateljė atidarė Romoje 1959 metais, po poros dešimtmečių jis emigravo į Milaną ir į sostinę daugiau niekada negrįžo.
Žinoma, Roma seka Milano pavyzdžiu ir rengia mados savaites. Bet milaniečiai aiškina nieko apie jas negirdėję. Mados korifėjai Giorgio Armani ir neseniai miręs Gianfranco Ferre sakydavo: „Romos mados savaitė? Baikime vieną kartą šiuos juokus.”
Mada – tai tam tikra gyvenimo kokybės ir turto išraiška. Milanas turi ir madą, ir gyvenimo kokybę, ir turtą.
Metinė statistiniam milaniečiui tenkanti bendrojo Italijos vidaus produkto vienam gyventojui dalis, praėjusių metų duomenimis, siekė maždaug 47 tūkst. eurų (apie 162 tūkst. litų). Sostinės gyventojas gerokai atsilieka su maždaug 38 tūkst. eurų (apie 131 tūkst. litų).
Užtat Roma atsigriebia architektūra. Milane, be dailios gotikinės katedros, kunigaikščių Sforzų rūmų ir „Cimitero Monumentale” (it. monumentaliosios kapinės), rimtų architektūros paminklų lyg ir nėra. Pilki, vienodi namai ir keletas pretenzingų dangoraižių.
Roma nepraranda progos priminti suknelių, batų, padangų, automobilių ir kitokių žemiškų gėrybių gamintojams milaniečiams, kad Italijoje sukaupta 60 proc. viso pasaulio kultūros paveldo.
Maždaug pusė šių gėrybių yra Romoje. O kiek Milane? Niekas neskaičiavo, tačiau, atmetus „Brera” meno galeriją ir Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę”, esą ne kažin kas ir lieka.
Eilinis milanietis atvykęs į Romą nustemba, kad sostinėje – vos dvi metro linijos, o Milane – keturios.
Eilinis Romos gyventojas atvažiavęs į Milaną piktinasi, kad nieko nemato – mat mieste nuolat tvyro rūkas.
Milaniečiai iš aukšto žiūri į prasčiokišką Romos virtuvę, tačiau sostinė atsikerta, kad geriausias šalies restoranas yra būtent Romoje.
Amžina dviejų miestų dvikova tęsiasi. Bet gal ji skatina tobulėti?
Miestų kova Europoje
Amžinai nepatenkinto antrojo miesto sindromas – ne vien Italijos bruožas. Europoje yra daugybė antrųjų, kurie pretenduoja būti pirmaisiais ir vienoje ar kitoje, o kartais visose srityse meta iššūkį istorinei valstybės sostinei.
Kai kas teigtų, kad ir Kaunas Lietuvoje niekaip negali susitaikyti su laikinosios sostinės titulu, todėl priešprieša su Vilniumi akivaizdi ne vien krepšinio aikštelėje.
Gretimoje Lenkijoje Krokuva pretenduoja į intelektualiosios sostinės įvaizdį, o Varšuva, žinoma, niršta.
Aristokratiškoji buvusios Rusijos imperijos sostinė Sankt Peterburgas iki šiol su panieka žvelgia į Maskvą.
Miunchenas retsykiais primena Berlynui, kad yra tikrasis Vokietijos pramonės galios simbolis.
Nėra ramybės ir Ispanijoje: Barselona amžinai kariauja su Madridu.
Buvęs amžinai antras Čekoslovakijos miestas Bratislava jau įrodė Prahai tai, ką ir norėjo įrodyti. Tiesa, tam prireikė Čekoslovakijos skilimo į Čekiją ir Slovakiją.