Pagaliau atėjo mano ilgai lauktasis rugpjūtis, o tai reiškia ne tik nepakeliamą 40 laipsnių karštį, bet ir trijų savaičių atostogas visai įmonei. Mano kompanijoje įprasta visiems būti „nepakeičiamiems“, tad, norintiems išeiti atostogų taikomas muškietininkų principas: arba visi, arba nė vienas.
O kadangi pagal Kinijos įstatymus be atostogų darbuotojų palikti negalima, kiekvienais metais vasarą visi vienu metu paleidžiami pailsėti. Man ši tvarka labai pasitarnavo, nes gavau atostogų neišdirbusi nė pusės metų.
Tryniau rankas dėl savo sėkmės ir, priešingai nei dauguma bendradarbių, kurie visas tris savaites planavo smagiai pramiegoti, prasėdėti prie televizoriaus ar išleisti savo atostoginius apsipirkinėdami netoliese stūksančiame Hong Konge, aš prisikalbinau mane aplankyti šeimynykščius.
Nusprendžiau, kad pagaliau atėjo laikas išlįsti iš savo kaimo ir, kokį mėnesį pasikankinusi pati bei pakankinusi pažįstamus praktiniais klausimais apie keliavimo pavojus ir džiaugsmus Kinijoje, sukūriau galingą planą per tris savaites pamatyti pagrindines šalies įžymybes.
Atsižvelgiant į tai, kad Kinijos dydis – kaip žemyno, kelionė žadėjo būti įtempta ir kiekvienam lankytinam miestui teko skirti ne daugiau kaip tris dienas. Vis dėlto įspūdžių ir taip su kaupu užteko.
Pirmoji stotelė buvo pats tolimiausias kelionės taškas nuo maniškio Guangdžou – sostinė Pekinas. 2,5 tūkst. kilometrų atstumas ir trys būdai jį įveikti: autobusu, lėktuvu ar traukiniu. Kratyti kaulus 50 valandų autobuse tikrai neviliojo, nes dauguma Kinijos kelių, atrodo, ne šiame amžiuje tiesti. Net jei jie ir sutvarkyti, tai vairuotojai vairuoja kaip pirmą kartą į mašiną atsisėdę ir žmogžudžių su peiliais iš paskos vejami.
Skrydis lėktuvu skambėjo labai patraukliai tol, kol kalba nepasisuko apie kainas, tad traukiniai pasirodė geriausia išeitis. Nelabai brangūs, patogūs ir egzotiški, todėl nusprendžiau, kad jais keliaudama vienu šūviu nušausiu tris zuikius: ir nepervargsiu, ir susipažinsiu su kinų keliavimo ypatumais, ir po apylinkes pasidairysiu.
Kadangi atstumai labai dideli, geležinkelių sistema Kinijoje išplėtota puikiai ir daugumoje traukinių vietas galima rinktis net iš keturių patogumo variantų. Brangiausieji bilietai, žinoma, yra už miegamuosius vagonus. Užsieniečių pamėgtos prabangesnės keturvietės kabinos puikuojasi užrakinamomis durimis, asmeniniais televizoriais (kad ir neveikiančiais) bei mažučiukais staliukais su staltiesėlėmis ir gėlytėmis vazelėse.
Pigesnis miegamasis variantas vadinamas „kietosiomis lovomis“, nors jos iš tiesų visiškai ne kietos. Visa tai labiau primena patogumus, siūlomus kareivinėse, nei keleiviniame traukinyje. Tai – ištisi vagonai, prigrūsti triaukščių lovų, tačiau neatskirti jokiomis pertvaromis.
Pats pigiausias variantas – sėdimos vietos, kurių, jei galima, visi bando vengti, nes visgi 20 valandų pradardėti sėdint nėra labai saldu. Vis dėlto, jei manote, kad blogiau jau nieko nebegali būti, klystate.
Paskutinės klasės bilietai dažniausiai būna skirti vargšams, nespėjusiems į savo traukinius, vargšams, apsižioplinusiems ir pavėlavusiems įsigyti normalesnių bilietų prieš juos išparduodant, arba, na, tiesiog vargšams. Tai – stovimos vietos. Taip taip, stovimos vietos paros, o kartais net ilgesnėse kelionėse traukiniu.
Kai pirmą kartą apie šias vietas išgirdau, maniau, kad žmonės važiuoja jose kaip į lagerį, tačiau iš tiesų viskas yra daug humaniškiau. Stovintieji tiesiog sugrūdami į vagoną su sėdimomis vietomis, o čia jie jaukiai aptupia visus laisvesnius plotus: grindis, atkaltes, krepšius, vos ne sėdinčiųjų kelius...
Žinoma, nėra ko tikėtis, kad vargšai prastovėtų visą kelionę, o vietiniai ne tik kad nepyksta, jei ant jų netyčia užgriūna koks užmigęs stovėtojas, bet kaip tik rodo pavydėtiną toleranciją ir rūpestį šiais nelaimingaisiais.
Vietinių keliautojų fantazija kartais stulbina. Pavyzdžiui, ne vienoje šeimoje brangesnį bilietą nusiperka tik mama, tačiau ji vienviečiame gulte įsitaiso su vaiku. O naktį kur buvęs, kur nebuvęs į miegamąjį vagoną ateina ir vyras, taigi visa šeima – mama, apkūnokas tėtis ir gal 10 metų vaikas – susigrūda į vos 50 cm pločio ir 2 m ilgio lovą.
Dėl tokių gudrybių naktimis dažnai per vagonus pereina konduktoriai, tačiau jie, užuot tokias šeimas graudžiai išskyrę, dažnai paima nedidelį papildomą mokestį ir palieka juos toliau spaustis.
Tokį „trigalvį“ kaimyną turėjau ir aš po savo kietąja lova pakeliui į Pekiną. Vos įžengusią su visa manta į vagoną pasitiko vaikų klegesys ir jau įprastas spoksojimas į keistą „baltąjį velnią“, kaip, pasak vienos pažįstamos kinės, kartais mes čia vadinami. Numetusi daiktus ir užsikorusi į maždaug 2 metrų aukštyje esantį savo gultą nusprendžiau per daug nesireikšti ir verčiau stebėti po manimi šurmuliuojantį gyvenimą iš šalies.
Susirinkus visiems kaimynams ir vos traukiniui atsispyrus nuo platformos, prasidėjo puota. Visi, lyg davus komandą, šnarėdami išsitraukė kas ką turi valgomo iš krepšių ir puolė prie maisto taip, tarsi tik dėl šios akimirkos ir buvo verta į traukinį lipti.
Populiariausias kelioninio maisto pasirinkimas – plikomi makaronai. Visi turbūt esame jų ragavę ir dažnai įsimetame po pakelį ar kelis į žygius. Be abejo, tai – ne kokybiškiausias maistas, tačiau puikiai tinka skrandžiui užkimšti, o dėl visos puokštės gliutomatų dar ir lenda nesprangiai.
Kinijoje plikomų makaronų sriubų pasirinkimas net mažiausiose parduotuvėse kokį dešimtį kartų viršija mūsų prekybos centruose esantį asortimentą. Pasirinkti galima iš visos paletės įvairiausių skonių, dydžių ir formatų: su krevetėmis, su vištiena, su aštria jautiena, su aštuonkojais, su vienokiais grybais, su kitokiais grybais, vištų kojų skonio, kukurūzų skonio... Įdomiausia, kad Kinijoje, kur paprastai stengiamasi valgyti tik sveiką maistą, šių plikomų makaronų galima užsisakyti net kavinėse.
Šie makaronai – neatsiejama keliavimo dalis, tam net sukurta ištisa infrastruktūra. Pavyzdžiui, visuose traukiniuose tarp vagonų yra verdančio vandens bakai su čiaupais makaronams užsiplikyti, o oro uostuose galima dažnai užtikti atskirą kambarėlį su tokiomis vandens cisternomis bei staliuku maistui paruošti.
Pasirodo, kas jau kas, o sveikieji kinai tikrai netiki gandais apie grėsmę sveikatai dėl visokių „E“, kurių neišvengiamai tokiose sriubose daugiau nei pačio maisto. Juk net eilinės kaimo maisto parduotuvėlės prieskonių skyriuje galima užtikti ne ką kitą, o E621, žymų tuo, kad jis net šieną gali padaryti skanų.
Pabaigę savo puotą, bendrakeleiviai susmeigė akis į virš langų pakabintus televizorius, rodžiusius kažkokį istorinį kinišką filmą. Man irgi akys vis į jį nukrypdavo, nors ir nieko nesupratau tuose painiuose kiniškų meilės istorijų vingiuose.
Kinijos filmų pramonė milžiniška. Žinoma, kaip ir visur, labiau save vakarietiškais laikantys vietiniai žiūri Holivudo produkciją bei labai mėgsta įvairiausius jau ir Lietuvoje išpopuliarėjusius Amerikos televizijos serialus. Tačiau peržvelgus piratinių DVD asortimentą, kurių čia galima įsigyti be jokių problemų ant kiekvieno gatvės kampo, akivaizdu, kad dauguma jų yra vietinė produkcija.
Populiariausias filmų žanras, kaip ir priklauso daugiau kaip 4 tūkst. metų menančiai kultūrai, yra istoriniai filmai. Jų, atrodo, prikurta tiek, kad vargu ar likęs dar koks Kinijos įvykis, neparodytas per televizorių bent penkis kartus. Labai populiari ir erotika, kuri, sprendžiant iš DVD viršelių, Lietuvoje tikrai rastų susidomėjusių žiūrovų, ypač po neseniai nuvilnijusių pedofilijos skandalų.
Kinijoje moteriškas grožio etalonas perdėtai orientuojamas į jaunystę ar net, jei galima taip sakyti, į vaikystę, tad ant DVD viršelių puikuojasi gašlios mokyklinukės. Realus gyvenimas irgi seka šia mada: čia net keturiasdešimtmetės moteriškės vaikšto su rankinukais-pliušiniais meškiukais, o jei pozuoja nuotraukoms, tai nutaiso kiek galima vaikiškesnius veidelius.
Pasibaigus filmui, apie 11 val., traukinio „kareivinėse“ gesinamos šviesos ir duodamas ženklas miegoti. Niekas neprieštarauja ir vienas po kito keleiviai greitai užsiropščia ar susigrūda į savuosius gultus. Juk visgi kitą dieną laukia begalė įspūdžių šios pasaulio gigantės širdyje – senajame Pekine.