„Ir vis tiek ji sukasi“. Kultinę frazę inkvizicijai tėškęs Galileo Galilei Pizoje nustebtų. Bokštas, iš kurio jis svaidė akmenis, tirdamas laisvojo kritimo dėsnį lyg ir toks, koks buvo prieš keturis šimtmečius: baltas, didingas, gniaužiantis kvapą. Ir vis dėlto šiandien jis kitoks. Pizos bokštas jau nebesvyra.
Tiesa, turistai iš viso pasaulio vis dar fotografuojasi taip tarsi norėtų prilaikyti svyrančią Pizos varpinę.
Prieš dešimtį metų užlipti į bokšto viršūnę buvo neįmanomas dalykas, nes statinys galėjo bet kada nugriūti. Šiandien tai gali padaryti visi, kas nebijo aukščio ir turi kišenėje 15 eurų. Išskyrus, žinoma, Pizos universiteto studentus.
Anot seno prietaro, įkopti į bokštą studentui galima, bet tik tada, kai apgintas diplominis darbas. Kalbama, kad nesilaikantieji šios taisyklės universiteto taip ir nebaigia.
Pizoje gyvena 85 tūkst. žmonių – pusė iš jų yra studentai.
Bet Piza – tai ne vien „piazza dei Miracoli“ (it. Stebuklų aikštė) su legendine, beveik 5 metrus pasvirusia varpine. Miestas gali didžiuotis vienu seniausiu Italijos universitetu, kuris buvo įkurtas 1343 metais. Mieste veikia ir elitinis Italijos universitetas „Scuola Normale“, jo studentais kasmet tampa vos keli šimtai jaunuolių. Šią aukštąją mokyklą baigė daugelis Italijos politikų, valstybės veikėjų.
Tačiau Pizos gyventojai nėra patenkinti tuo, kad miestui tenka didžiausias studentų skaičius visoje Italijoje. Jie nuolat skundžiasi, kad studentai per daug triukšmauja, šiukšlina ir kitaip gadina miesto įvaizdį.
Senbuvius erzina ir studentiški pokštai. Štai virš centrinės miesto gatvės tabaluoja studentiški pusbačiai – tai tik viena išdaigų, kuriomis studentai atjaunina šį seną Toskanos miestą. Vos ne kas antras Pizos gyventojas iš studentų užsidirba - nuomoja jiems kambarius, pardavinėja naudotas knygas, teikia fotokopijavimo paslaugas.
Piza yra tipiškas viduramžių miestas. Jo gatvelės siauros ir beveik visos vienos eismo krypties. Automobilis yra nepatogiausia šio miesto transporto priemonė, ją renkasi tie, kurie keliauja už miesto ribų. Pizoje ir jauni ir seni važinėja dviračiais.
Dviračių čia tūkstančiai - naujų, naudotų ir visai subyrėjusių. Gatvėse galima pamatyti daug senų dviračių griaučių. Nesnaudžia ir dviračių vagys: nugvelgia ir perparduoda už 20 eurų.
Neretas atvejis, kai dviratį praradęs studentas šalia universiteto valgyklos savo transporto priemonę priverstas nusipirkti antrą kartą.
Miesto gatvėse slankioja juodaodžiai nelegalai, prekiaujantys įvairiomis smulkmenomis. Afrikiečiai - draugiški vaikinai, tačiau jų įkyrumą iškenčia ne visi. Kartais, žingsniuojant centrine miesto gatve „Borgo stretto“, pasitaiko, jog tokių prekiautojų prišoka net trys, keturi.
Visi jie nori paspausti ranką, teiraujasi, kaip sekasi ir siūlo pirkti vis tą patį – žiebtuvėlius, servetėles, gumytes plaukams ir kitus niekus. O dažniausiai taip ir nesugebėję nieko įsiūlyti, tiesiog paprašo vieno kito euro - pragyvenimui.
Visas miesto gyvenimas verda ties Arno upės krantine. Arnas tarsi nematomu peiliu perskelia miestą į dvi dalis.
Prieš penkiasdešimt metų čia dar buvo galima maudytis. Dabar Arnas yra viena labiausiai užterštų Italijos upių. Ji ne kartą buvo patvinusi ir užliejusi miesto gatves. Pizos gyventojai iki šiol pavasariop nerimaudami žvalgosi į didžiausią Toskanos upę, kuri už kelių kilometrų įteka į Tirėnų jūrą.