Belgradas neišvengiamas kaip mirtis, mokesčiai, tai – Balkanų Roma, į kurią veda visi keliai. Aš čia jau buvau, žinau, bet nė karto jis nebuvo toks pats, ir man labai norisi čia sugrįžti, galvoju sau stovėdamas šalia remontuojamo kelio Novi Sadas–Belgradas, saulė jau siekia Voivodinos lygumas, šiek tiek baisu, kad nepartrenktų, kad būtų kur sustoti.
Kai čia buvome pirmą kartą, baltasis miestas bėrė mums į burnas kibirus balto sniego. Snieguota Serbija lėtai lėtai, tris valandas vėluodama slinko pro traukinio langą, kišdama galvon amerikietiškai gražaus plastiko mintis apie įstabų gyvenimą.
Pasienietis, susidomėjęs Kosovo spaudais mano pase, tingiai it rudeninė musė aiškino, kad nėra tokios valstybės ir niekada nebus. Aš galva linkt, jis taukšt taukšt du spaudus „anuliuota“ ir laimingos kelionės. Štai koks trofėjus!
Nuo Kalemegdano tvirtovės puikiai matėsi, kaip didysis Dunojus susilieja su siaura Sava vien tam, kad toji pagimdytų krūmais apžėlusios, niekam nereikalingos salos benkartą. Nekreipdami dėmesio į ledėjančias kojas peršlapusiuose batuose, murkdėme vienas kitą sniege ir klusniai sekėme paskui žemėlapiu apsiginklavusį lenkioką, kad sušiltume alumi, šnektomis ir žaidimais.
Kitą kartą čia nebebuvo nei sniego, nei ramybės. Stovėjau užvertęs galvą į Belgrado bokštus ir minioje žmonių jaučiuosi turistu, nusipelniusiu būti apgautas. Dar blogiau, mėnuo pavasarinio mirkimo Skopjės parkuose ir penkiose normaliose užeigose pavertė mane provincialu, tokia baiminga karviaake metropoliui svetima būtybe. „Pagaliau įmanoma kvėpuoti“, – sakė airiui Johnui į parankę įsikabinusi latvė Marta, bet jai tai kas, ji bent jau prie Rygos pratusi, o man buvo šiek tiek neramu, jaučiausi sutrikęs ir kiek pasimetęs.
Serbija, nors ir primityvi, agresyvi, nacionalistiška, yra kartu ir intelektualinis buvusios Jugoslavijos lopšys. Ištiesęs ranką galvoju apie sprendimus, kuriuos pasiūlė Serbijos vengras, pametėjęs mane iki posūkio į Novi Sadą.
Jo jaunystėje Serbiją valdė Slobodanas Miloševičius, ir jam tai nepatiko: Belgrade studijavęs vengras buvo vienas pagrindinių protestų organizatorių. Sakoma, kad būtent studentų judėjimu prasidėjo kelias Miloševičiaus imperijos žlugimo link, bet taip manyta anksčiau, dabar kyla vis daugiau abejonių, kad judėjimai buvo stipriai finansuoti Vokietijos ir JAV, nešvarūs ir ne tokie reikšmingi.
„Aha, studentai, – net nusijuokė aktyvusis vengras. – Nieko, kol jaunas, tikėk. O iš tikrųjų, pasakysiu tau – Miloševičių iš sosto išvertė darbininkai. Užsiknisę dėl nesibaigiančių konfliktų ir paraginti reakcingų provakarietiškų politikų, jie tiesiog nustojo dirbti. Žemdirbiai atsisakė tiekti mėsą ir pieną, vairuotojai nebevairavo sunkvežimių, o svarbiausia – streiką pradėjo šachtininkai. Be anglių šalta ir tamsu, ir Bobiui neliko nieko kita, tik atsistatydinti.“ Nebetikėjo mano geradaris intelektualios jaunuomenės jėga, jam rodėsi, kad studentai tinkami tik iš pradžių, o tada reikia perduoti protesto vadžias „rimtiems dėdėms“.
Iš pietuose prigulusios Makedonijos mane į Belgradą vežė albanas. Serbijon mus tikrąja to žodžio prasme nešė santuokinė neištikimybė – nors ir turėjo žmoną, du vaikus bei gerą apsaugininko darbą klube „69“, traukė vyras į Novi Sadą pas meilužę serbę. Seksas – 1, tautinė neapykanta – 0.
Turėjome įdomiai atrodyti: du albanai – pusbrolį išmetė pas atitinkamą meilužę pasienio miestelyje – ir lietuvis, kertantys Makedonijos–Serbijos sieną. Ne veltui pasienietis paprašė net diržą atsisegti, kad tik pažiūrėtų, ar narkotikų nevežu.
Viskas baigėsi gerai: pakeliui sutikau raudongalvę latvę Martą ir airį Johną, tad vėliau keliavome jau keturiese.
Geležinės uždangos nebėra, tačiau Serbija vis dar laisvesnė ar bent jau mažiau nuobodi nei mes. Negalėdamas susitvarkyti su šviesiomis idėjomis ar jų pritrūkęs, bet kuriuo paros metu gali nusipirkti butelį tamsaus alaus ir išgerti jį tiesiog po policijos arklio nosimi. Bet geriausia gerti „Prva Srbska Mini Pivara“, vietoje, kurios interjeras ir kelnerių kostiumai nesikeičia jau gerus trisdešimt metų. Pamišėliškai jos ieškojau jausdamas nugarą svilinančius Martos ir Johno žvilgsnius: jaučiausi kaip šachtininkus prarandantis Miloševičius.
Taip, „pivara“ dar buvo ten, įkalinta jugoslaviško monstro – viešbučio viduriuose. Viskas taip pat – aukštos lubos, komunistinio klasicizmo kolonos, bejausmis marmuro blizgesys, geras alus už prieinamą kainą, dideli tarpai tarp staliukų ir puiki akustika: ji turėjo savo paskirtį prieš kelis dešimtmečius, kai prie gretimo staliuko tavo piktas mintis apie patį (!) Maršalą magnetofono juostelėn galėjo bet kada užrašyti UDBA (serb. Uprava državne bezbednosti – liet. Valstybės saugumo valdyba), KGB karininkas.
Net „baba klozetowa“, taip pakrikštyta lenko Andzejaus, čia buvo: tai tokia moteris, sėdinti prie baro tualetų, kuriai gali paaukoti dešimt dinarų arba, jei neturi sąžinės, šlapintis nemokamai – vilnonėmis šlepetėmis, violetine livrėja, peroksidu nudaigotais plaukais ir vienišo jūreivio raukšlėmis veide, ji abejingai skaitė laikraštį ar cheminiu pieštuku paišė kirilicos ženklus kryžiažodyje.
Viskas buvo taip pat, tik baimė kita – apie Titą (Josipas Broz Titas – pagrindinė, kultinė socialistinės Jugoslavijos figūra; valdęs socialistinę federaciją nuo jos susikūrimo 1945 m. iki pat mirties 1980 m. - aut.past.) dabar „pivaroje“ gali šnekėti ką nori.
Tądien visiems labiau rūpėjo ne Maršalas, o Partizanas. Keista buvo Belgrade pasijusti kaip namie, tarp tokių pačių smagių negyvėlių kaip ir tu, kurie gali tau paaiškinti, kas yra trys sekundės, stebisi, kaip profesionalas gali pataikyti mažiau nei 90 proc. baudų ir laisto alų dauždami bokalais sulig du-taškai-ir-pražanga.
„Partizan“ pergalė prieš „Maccabi“ ir bilietas į pusfinalį metropoliui žadėjo sunkų rytą. Geriau gerti iš džiaugsmo nei iš sielvarto, ir senoliai, ta proga maukiantys alų kibirais pirmame aukšte, paaiškino, kaip be rakto ir be burtažodžio atverti stebuklingas mūsų laikino būsto miegamajame Belgrado kvartale duris: „Tiesiog stipriau pastumkite, ne ne, šiek tiek aukščiau ir stipriau – ir saugos sistema pasiduos.“ Tai buvo tikra laisvės sala. „Su pergale ir labanakt“, – sakiau, ir žilas serbas man broliškai šypsojosi.
Dabar man broliškai šypsosi sustojusio devintojo dešimtmečio „Volvo“ vairuotojas. Automobilis labai kietas, švelniai primena katafalką, mirksi raudonais posūkių žibintais, o salone yra tiems laikams labai nauja naujovė: lempelė, primenanti, kad neužsisegei saugos diržų, – štai tau ir švedai.
Slobodanas – savamokslis žurnalistas, televizijoje kuriantis laidą apie modernią žemdirbystę: iš karto pajuntame vienas kitam brolybę. Kalbamės apie politiką, Serbijos planus prisijungti prie Europos Sąjungos. Slobodanas labai skeptiškas: jo galva, Kroatija turi ateitį, Makedonija – jokios, o Serbija blaškosi kažkur apie vidurį.
Man reikia po dušu, ir pavalgyti būtų neblogai, todėl Slobodanas vežasi mane namo, į naujakurių priemiestį. Toks pats ne iki galo nutinkuotas namas, kokių apstu Riešėje ar Garliavoje, priemiesčių kultūra nežino sienų, pastelinių spalvų virtuvė, sofa prieš televizorių, prabangi vonios santechnika...
Slobodano draugės nėra namie, prie pupelių, mėsos ir alaus šnekamės apie naują serbų kino šedevrą – žemiausius žmogaus sielos rūsius naršantį „Srpski film“, sukėlusį furorą kino pasaulyje itin vaizdingomis žaginimo, incesto ir nekrofilijos scenomis. Siaubą, smurtą ir kraują, suvaidintą ir tikrą, serbai mėgsta.
Iš lotusų valgytojų šalies bet ką gali išvaduoti vienas įspūdingiausių pastatų pasaulyje – Jugoslavijos gynybos ministerija, du didžiuliai, kadaise tokie reikšmingi bokštai. Pirmasis dvynys – dar vienas NATO tiksliojo bombardavimo rezultatas – Belgrade jų pilna, ir vien iš pykčio serbai neketina jų nei griauti, nei restauruoti. Šis kiek įstrižai pasviręs lyg nokdaunan krentantis boksininkas, besilaikantis, atrodo, tik ant armatūros kraujagyslių.
Gatvelė vilioja toliau, ir savo bombos žaizdą – oi, kaip tiksliai, į patį centrą krito! – demonstruoja antrasis dvynys. Sprogimo banga ne tik išnešė šonines sienas, bet ir nutraukė jautrią stygą tarp bokštų dvynių, amžiams išskirdama juos mirtyje. It žemės drebėjimo spindulį vakaro žiniose galima sekti seismines ugnies bangas nuo epicentro į išorę.
Už metalinės kariškių saugomos tvoros mėtosi pajuodęs „žigulys“, auga krūmynai, o turistai kaip mes, tokie, kurie niekada negirdėjo to filmus primenančio fffffiūt-babach! ir kuriems tai labai įdomu, galvas užvertę erzina vietinius fotoaparatais. Bene ketvirtadalis monstro vis dar ironiškai atlieka savo funkciją – languose erzinančiai geltoną sovietinės poliklinikos šviesą lygia banga pulsuoja balti šviestuvai.
Kaip Jugoslavija ne be Vakarų pagalbos susitraukė iki Serbijos, taip NATO it trupmeną suprastino karybos monstrą iki kuklios Pietryčių Europos valstybės nieko neveikiančios gynybos ministerijos, tokio zombio, kurio ketvirtis dar lyg ir gyvas, o likę trys – jau tik vegetuojantys.
Turistų gidai jums pasakys – tai vienas paskutinių pastatų, kurį palietė Belgrado bombardavimai, ir tai, kad bombos krito taip tiksliai – šalia stovintys užsienio reikalų ministerijos devyniolikto amžiaus mūrai net neįtrūkę – yra tikras moderniosios karybos pasididžiavimas. Jugoslavai nekvaili – jokių atsikišusių kapitelių, jokių išskirtinių ženklų, jokių rytietiškos architektūros požymių, špygą taukuotą, taip lengvai į radarus nepaimsi.
Tąkart keturiese – aš, draugas lietuvis Karolis, Marta ir Johnas – traukėme vynu apsiginklavę ieškoti savo prarastos jaunystės. Atradome ją tarybinių Belgrado išvaduotojų kapinėse – Raudonoji armija turėjo įprotį vaduoti visus, prašė jie to ar ne.
Ne pirmieji mes ir ne paskutiniai – ant medžio kabėjo maišelis su tuščiais buteliais, prie takelių buvo prišvartuoti suoleliai, net apdergti, prezervatyvais ir buteliais nusėti tualetai buvo. Šiaip ten buvo ramu ir gera, ir kėlėme vyno butelį į draugo Ivanovičiaus bei jam vadovavusio majoro Ivanovo sveikatą.
Viskas baigėsi airiškai: užpylęs vyną alumi, Johnas vos išėjęs pro vartus stryktelėjo ant pirmo pasitaikiusio automobilio. Nuo kapoto ant stogo, ant bagažinės, ant kitos mašinos, tada ant kitos… Stovėjome pakraupę, kol susipratome jį prilaikyti, bet laukinė katė vis ištrūkdavo ir bėgdavo toliau žaloti privačios nuosavybės. Airį tąkart nukenksminti sugebėjo tik tyli moteriška furija ir stiprios Martos rankos.
Šį kartą, atsisveikinęs su Slobodanu, airio ieškau po visą Belgradą, bet niekaip nerandu. Linguoju tramvajumi, į kurį lipa vis daugiau įvairiausio plauko piliečių: ryškiai išsidažiusi ir labai nelaiminga jauna prostitutė, tolimajame rajone gyvenanti močiutė, šešiasdešimtmetis ūsuotas serbas su portfeliu po pažastimi, ką tik su mergina atsibučiavęs treninguotas jaunuolis, galiausiai – trys girti dainuojantys serbai. Nei vairuotojas, nei keleiviai net nesistengia jų raminti net ir tada, kai vienas ima grubiai kalbinti merginas, o kitas išdaužia baltą žibinto akį.
Serbai smurtą toleruoja, ir atrodo, kad taip ir turėtų būti, tuo mane dar labiau įtikina keturiolikmetis Milanas, pasišovęs parodyti man kelią iki viešbučio. „Kadaise buvome dideli, bet dabar sumažėjome, dėl visko kalti amerikiečiai, slovėnai, kroatai ir albanai, bet mes dar atsigausime, – savomis ausimis sunku patikėti, kita vertus, vaikų lūpos – puikiausias oficialios istorijos versijos pasakotojas. – Neturime net normalios armijos, bet nieko, mes dar atsigausime ir visiems parodysime.“
Milanas palaiko „Partizan“, mokykloje jam labiausiai patinka istorija ir kūno kultūra, pagal savo amžių puikiai šneka angliškai, tad jaučiuosi taip, lyg prie manęs būtų priėjęs ne paprastas vaikėzas, o tikras jaunojo Belgrado vaiduoklis.
Bet ei, Belgrade yra vietos visiems: jauniems ir seniems, taikiems ir agresyviems, menininkams ir verslininkams, prekybos centrams ir meno inkubatoriams, autobusų parpimui ir parkų ošimui, užsieniečių vakarėliams ir vietinių benamių kolonijoms.
Štai vienas guli požeminėje perėjoje, nuo artėjančių šalčių sielą pridengęs kartoninės dėžės gabalu, ant jo užrašyta: „Fragile“ (angl. „trapu“). Toks nekaltas ir žavus girtuoklis, kaip ir šis miestas, tapęs agresijos ir destrukcijos šaknimi, bombarduotas ir prisikėlęs, neslepiantis giliausių randų nei šilčiausių užkaborių.
Serbiška, austro-vengriška ir osmaniška Belgrado istorija, sumišusi su švelniu jugoslavišku socrealizmu, slaviškas serbų atlapaširdiškumas, didybės manija, užsispyrimas, kūrybingumas ir karingumas, žali ir mėlyni Dunojaus tiltai, smagaus ir laisvo metropolio dvasia, tramvajai ir troleibusai negali nuvilti. Šis miglos šydas ir agresyviai taikus priešybių sugyvenimas verčia tikėti visiškomis nesąmonėmis, tarkim, kad be idiotizmo, agresijos, neištikimybės, skurdo, absurdo, nekrofilijos, destrukcijos, nevilties, dirbtinumo ir depresijos dar kažkas kažkur yra.