Ankstyvas vasario rytas. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo 16 keliautojų grupelė iš Vilniaus autobusu pajudėjo Filipinų link. Ekspedicijos „Filipinai’11 M.Šalčiui atminti“ maršrutas Vilnius–Minskas–Abu Dabis–Manila, o tikslas – priminti Lietuvai ir Pietryčių Azijos šaliai Filipinams apie žymųjį Lietuvos keliautoją, rašytoją ir žurnalistą Matą Šalčių.
Baltarusijos pasienyje, Medininkų užkardoje, įlipusi jauna pasienietė autobuse suskaičiuoja keliautojus ir ryžtingai pareiškia, kad jų yra 17 – kartu su vaiku. „Kokiu vaiku?“ – neatgaunu žado. Pasirodo, viena keliautoja, niekam nieko nepranešusi pasiėmė su savimi dar dviejų neturinčią dukrelę. Kažkuris iš ekspedicijos dalyvių skaito naujausią „Lietuvos rytą“ ir pamato, kad tai – garsioji Mėta Bukauskaitė, su mama apkeliavusi pusę pasaulio!
Situacijos nebepakeisi, tad tenka keisti požiūrį į ją. Mane, kaip ekspedicijos vadovą, visą kelią graužia abejonės, ar pasielgiau teisingai priimdamas mamą su mažyle keliauti toliau. Minsko oro uostą pasiekiame laiku.
Maniloje su gėlių girliandomis mus pasitinka Lietuvos garbės konsulas Filipinuose Romualdas Vildžius ir Turizmo departamento nariai. Maloni pažintis ir trumpas ekspedicijos maršruto derinimas atvėsintoje oro uosto patalpoje, o lauke mus pasitinka pirties karštis ir drėgmė. Nesitiki, kad žiemos šaltį pakeičiame į dar ne greit į Lietuvą atkeliausiančią vasarą.
Matas Šalčius Filipinuose lankėsi 1934 m. Manilos universitete ir „Rotary“ klube jis skaitė paskaitas apie Lietuvą, miesto teatre su jaunimu diskutavo nepriklausomybės temomis. Už šią veiklą jam buvo suteikta galimybė nemokamai keliauti po Filipinų salyną ir bendrauti su vietos šviesuoliais.
Vienas jų – Filipinų nepriklausomybės šauklys – generolas Aquinaldo. Ant savo nuotraukos dovanotos Matui Šalčiui jis užrašė: „Mano geriausi linkėjimai lietuvių tautai.“
Savo įspūdžius M.Šalčius aprašė garsioje bestseleriu tapusioje šešių tomų knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“. Už ją 1936 m. jis gavo Spaudos fondo įsteigtą premiją. Šeštame tome autorius net septyniolika puslapių skyrė šiai šaliai. „Mieste dienomis labai karšta, mat Manila yra netoli pusiaujo. Tuomet asfaltas tiek suminkštėja, kad einant kimba prie padų“ – rašė M.Šalčius.
Viena svarbesnių ekspedicijos užduočių – įkopti į aukščiausią Filipinų ugnikalnį Apo (2954 m) ir iškelti trispalvę pažymint Lietuvos nepriklausomybės dieną. Šis kalnas Mindanao saloje – viena pavojingiausių pasaulio vietų, ypač žurnalistams.
Apie lapkričio mėnesį vykusias vietos kovas tarp klanų, kurios baigėsi žudynėmis, papasakojo filipiniečiai žurnalistai. Pasirodo, musulmonai, siekdami savarankiškumo, dažnai griebiasi kraštutinių priemonių.
Apo kalnas – ramioje zonoje, o mus lydi Dainius Kinderis – Filipinų žinovas, gavęs M.Šalčiaus premiją už knygą „Atgal į Afriką“. Mus tai ramina.
Patikrinti gydytojų Kapatagano miestelyje, išklausome informaciją apie sudėtingus kalno ruožus. Patariama įvertinti savo jėgas ir priimti teisingus sprendimus. Grupė kraunasi kuprines ir su nerimu ruošiasi kopimui.
Apo kalnas ne itin aukštas, bet dėl netikėtų liūčių ir nuošliaužų sunkiai prieinamas. Naktį prieš kopimą pliaupia, kankina nerimas, tačiau net mažosios Mėtos mama apsisprendusi dalyvauti žygyje, taigi abejonių nebelieka.
Ilgai žygiuojame priekalniais, kuriuose veši derlingi filipiniečių daržai. Braunamės nendrių labirintais, arklių išmintais molingais tarpekliais ir galiausiai pasiekiame tikrąsias džiungles.
Čia prasideda kliūčių ruožas. Ant tako užvirtę po lietaus slidūs storakamieniai medžiai, stačios prarajos, styrančios šaknys, aukšti skardžiai lėtina ėjimą, ir mūsų vedliai ima abejoti, ar spėsime įkopti į viršūnę šiandien.
Džiunglės atsiveria visu gražumu, jaučiamės lyg nuotykių filme – stresas, įtampa, netikėtumai ir nuovargis. Mus supa dinozaurų laikų reliktiniai paparčiai ir asiūkliai, po nosimi šmėžuoja bambukų kamienai ir kibios lijanos.
Žioplinėti nėra kada, negalime atsilikti nuo vedlio. Keista, tačiau gyvūnijos nei matome, nei girdime. Džiunglės atgyja naktį. Jas paliekame gerokai susivėlinę, apie 15 val., pakilę į 2,5 km aukštį.
Kylame aštrių riedulių šlaitu. Rūkstančios miegančio ugnikalnio fumarolės (sieros vandenilio kristalai – aut.past.) lieka šone. Mūsų vedlys Armanas nuneša ryžių auką ir liepia mums kalbėti tyliai. Jaučiamės nejaukiai, nes manome, kad tai – dėl sukilėlių, kurie slepiasi kalnuose.
Dėl šios priežasties mūsų kamufliažinės striukės išverstos į kitą pusę, kad neatrodytume kaip kariai, o leidimai kopti į kalną visuomet kabo ant kaklo.
Filipiniečiams Apo kalnas yra šventas, o tyla reikalinga, kad nesutrikdytume kalno ramybės. Lyg tyčia apsiniaukia ir mus užklumpa liūtis. Stovyklavietė po valandos – kraterio dugne. Temsta. Turime įveikti paskutinę, stačiausią atkarpą. Ekspedicijos narys Juozas Antanavičius įvertina patyrusia alpinisto akimi – tai 2B sudėtingumo kategorija. Žaibuojant ir griaudžiant tekančio upelio vagomis užsikabarojame į viršų. Keli nešikai su palapinėmis ir maistu atsilieka.
Permirkę, alkani, krečiami šalčio ir nuovargio lietaus plakamose palapinėse laukiame ryto. Siautėjantis vėjas, šlapi miegmaišiai ir nesibaigiantis lietus nežada nieko gero.
Nešikai su maistu taip ir neateina, vieną jų ištinka šalčio priepuolis – jį sutraukia mėšlungis. Apie tai sužinome tik ryte.
Kilimėlių po miegmaišiais neturime, o kelios pastatytos palapinės peršlampa po dešimties minučių. Vanduo srovena iš visų pusių, o mūsų galvose lyg verpetai sukasi pačios baisiausios mintys. Mėta palapinėje šalia mamos laikosi didvyriškai, mums iš jos reikia pasimokyti stiprybės.
Jei bandysi guostis ar perteikti ekstremalių situacijų epizodus, liksi nesuprastas. Jie visuomet įsimena ilgiau, tačiau apie tai tuo metu geriau niekam nepasakoti.
Rytą išlindusi saulė teikia vilties, kad išdžiūsime ir galėsime keliauti toliau. Šlapi rūbai sveria kuprines. Kopiame į Apo viršūnę ir vėl džiaugiamės gyvenimu.
Paskutinį kartą ugnikalnis buvo išsiveržęs prieš 400 metų, uoliena ir rieduliai labai aštrūs, todėl turime būti atsargūs. Viršūnėje suplevėsuoja ekspedicijos globėjos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės įteikta trispalvė, Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Kelionių ir pramogų klubo vėliavos, o į kalną užkopę korėjiečiai iškelia ir savąją. Bendra nuotrauka atminčiai.
Nusileisti nuo viršūnės dar sunkiau: bemiegė naktis ir apsunkę kojų raumenys nevaldomi. Kelias per džiungles atgalios ropomis pro natūralias išvartas ir nendrių urvus labiau primena speleologų žygį, negu keliautojų norą aptikti šioje saloje Mato Šalčiaus pėdsakus.
Per dvi žygio dienas džiunglėmis ir kalnais mes nukeliaujame tik 36 km, o didis lietuvių keliautojas M.Šalčius per Siamą (šiandien Tailandą) pėsčiomis, padedamas vedlių, nužingsniavo net 900 km! Ar tai daug, ar mažai, spręskite patys. Mūsų ekspedicija tęsiasi.
Beje, Lietuvos Nepriklausomybės diena buvo paminėta ir Maniloje. Lietuvos garbės konsulas Filipinuose Romualdas G.Vildžius surengė iškilmingą priėmimą Lietuvos garbei, į kur buvo sukviesta daugiau kaip šimtas visų šalių ambasadų darbuotojų.
Priėmime ekspediciją pristatė D.Kinderis. Greitai ja susidomėjo ir Filipinų žiniasklaida bei diplomatinis kitų šalių korpusas.