Balkanų kvapo nesupainiosi su niekuo, Balkanų oras duoda žmogui laisvę ir išvaiko rūpesčius. Gausybę sudedamųjų dalių į jį tarsi šapelius neša suplukusios nežinomos karalienės vadovaujamos skruzdėlės, rodos, vien tam, kad kirtęs Vengrijos ir Serbijos sieną įkvėptum visa krūtine.
Kloniuose įsikūrusiuose miestuose smogas būna beveik visą laiką, o jame telpa visas mažytis gyvenimas. Vietiniai čia vis dar zuja „jugais“ ir „zastavomis“ be katalizatorių, senais traktoriais, sunkvežimiais, motociklais, autobusais, gatvėmis parpia čigonai neapibūdinamuose motoriniuose triračiuose su priekabomis.
Namų kiemuose jie pjauna malkas – žiiiich žiiiich žiiiich nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio, jomis ir anglimis trumpas žiemas šildo ištisos gyvenvietės. Kvapių dūmų debesis spjaudo baltos ir raudonos spalvų tabako fabrikų ir naftos perdirbimo gamyklų milžinai raudonomis akių švieselėmis, mazutu varomi traukiniai ir nesuskaičiuojama galybė kvapnių „kafanų“, jose įrudę kepėjai varto naują kebabų ir „pleskavicų“ porciją.
Paprasti piliečiai kalnų link leidžia cigarečių dūmus, vyno garų prisotintą orą, paskalas, emocijomis lašantį prakaitą, po tiltais gyvenantys vargšai naktimis šildosi kūrendami gausiai pakelėse prisnigusias plastiko šiukšles.
Kaitri vasaros saulė viską išdegina, ir žaluma čia kone salotinė, ji niekuomet nebus tokia sodri, kaip Šiaurėje. Visa persimaišo, persipina, lyg nukleorūgštys jungiasi į save dauginančias molekules, amžinai plevena virš Belgrado, Skopjės, Sarajevo, Tiranos, Novi Sado, Bitolos, Mostaro, Nišo, Prištinos, Podgoricos, net kurortinių Salonikų ir žaliosios Sofijos.
Taip kvepia Osmanų imperijos įtaka, susiklaipiusios akmeninės čaršijų (čaršija – turkiškas senamiestis, būdingas Osmanų imperijos įtakoje buvusiems miestams – aut.past.) grindinio trinkelės, nardų lentos, turkiški ūsai, jugoslaviškasis socrealizmas, raukšlėti veidai, rakijos virimo aparatai, karingasis nacionalizmas ir nuo pigių cigarečių „Rodeo“ pageltę turgaus prekeivio pirštai.
Kad žinotum, kas yra stalas, reikia žinoti, kas stalas nėra: kad Zagrebas Balkanais nekvepės, tampa aišku vos įšokus į vėsų prabangų draugiško kroato Igorio BMW. Igoris skuba, todėl nuo karštos Serbijos sienos vėsaus Zagrebo link leidžiamės šimtu septyniasdešimt, kartais – ir dviem šimtais.
Vienintelis baubas – automobiliais be skiriamųjų ženklų zujanti policija. „O, tai įprastas dalykas, ir visai suprantama – kaip kitaip pagausi viršijančius greitį?“ – Igoris nemano, kad slėptis ir gąsdinti yra nesąžininga. „Iš išorės jų „Volkswagen Golf“ niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos vairuoja mano kolegos, bet viduje – patobulintas žvėris. Pasivys, pamirksės, teks nusukti į kelkraštį ir mokėti gausybę kiaunių (kuna (kroat. „kiaunė“) – Kroatijos piniginis vienetas – aut. past.).“
Igoris dirba kroatų naftos kompanijoje Sirijoje. Mėnesį gyvena ten, mėnesį – čia, o žmona su dviem mažais vaikais – tik čia. Ganėtinai liūdna. Prie nafta teptų rankų puikiai limpa kruvinos aukso monetos, bet Igoris vadovaujasi „jei ne aš, kas nors kitas“ filosofija ir miega ramiai. Šneka jis emocingai ir, lyg pateisindamas tarp Skandinavijos ir Rusijos kilusį vardą, daug keikiasi.
Jaunystę Adrijos jūros pakrantėje paleido vėjais. Kadaise vos ne pusę rivjeros į gimtąjį kaimelį pėsčias parėjo iš šokių. Bet, sako, jei važiuotų su vaikais, neturėčiau jokių galimybių: yra gyvenime dalykų, svarbesnių nei nuotykių ieškotojas pakelėje, ir reikia viską sudėti į teisingas, tvirtomis raudonmedžio pertvaromis atskirtas lentynėles.
Net nepakeliamai karštą rugpjūtį Zagrebas kvepia vėsa, lietumi, fontanais ir tiršta žaluma, austriška estetika, švara ir kultūra. Čia labai svarbu tapatintis su zuokiškuoju miesto judėjimu, zagrebietis – tai ne šiaip kroatas, tai ohoho!
Iš to atvirai juokiasi iki traukinių stoties ištįsusi kelių kilometrų betono siena, savivaldybės atiduota jauniesiems menininkams. Kiekvienas sienos stačiakampyje įrėmintas legalus grafitas nusipelno mažiausiai penkiolikos minučių spoksojimo: spalvingai kvestionuojame savo -izmus: fašizmą, kapitalizmą, socializmą, nacionalizmą, anarchizmą ir debilizmą, bankuose dirbančius pankus, madingąjį persiskaičiusios ir sau pačiai labai reikšmingos Zagrebo alternatyvos jaunimą, asmenybes ryjančias daugiabučių dėžutes, tėvų perduotas baimes ir kompiuterio pasufleruotą grupinį dulkinimą(si).
Ramiai, nesikarščiuokit, sako Zagrebo menininkai visiems šventiems jurgiams, norintiems čia ir dabar be gailesčio nudobti stereotipų slibinus. Viskas, ko reikia – išvilkti juos į paviršių, tegul rangosi ir šnypščia, tegul iš lėto tirpsta saulės šviesoje. Užuot plakę save europietiškai tolerantiškais atgailos bizūnais, verčiau pasijuokite patys iš savęs: bus smagiau, lengviau ir natūraliau.
Paprastų miestų stoties rajonėliai primena prieblandos zonas, bet tik ne Zagrebo. Lyg Helsinkyje tik nuo perono nušokusį atvykėlį pasitinka žalioji veja, o per ją ant žalvarinio žirgo atjoja pats karalius Tomislavas. Kai sutemsta, po juodbėrio kojomis renkasi tas save kvestionuojantis jaunimas, tamsiomis spalvomis išsipusčiusi 16–25 metų amžiaus grupė.
Gaiviame ore netrūksta juoko, išdaigų ir hormonų, bet net ir juodi Zagrebo paaugliai lieka zagrebiečiais: prigulę ant žolytės, pigų vyną maišo su kola, rūko mėtines cigaretes, pirkdami žalią „Karlovačko“ butelį nepamiršta vienkartinių stiklinių ir kramtomos gumos.
Grupelė, su kuria šiandien kaire ranka laikau cigaretę – mama juk uostys dešinę! – formalus ir neformalus grupės „Nightwish“ gerbėjų klubo Kroatijoje branduolys. Muzika suomiška, labai paaugliška ir lyriškai tamsi, svarbiausios tarpusavio pokalbių temos yra muzika ir jauna meilė, o grupelei vadovauja Ankica. Jai jau daugiau nei 20 m., bet Ankica nenori suaugti, Ankica tamsi, putli, ganėtinai patraukli ir pakankamai protinga, bet tokia drovi, kad visiškai „nekonvertuojama“.
Kalbinama Ankica keistai juokiasi, šneka tyliai, suka akis į šalį ir vengia tiesių klausimų. Tėveliai norėjo, kad ji studijuotų vadybą, tai ir studijuoja, nelabai patinka, labai nori iš čia išvažiuoti, palikti Zagrebą, bent jau grįžti atgal į gimtąjį nuostabų pajūrio miestą Splitą irgi būtų išeitis, ten ji jaučiasi kur kas geriau, kaip namie.
Juodai apsirengusi Ankicos kambariokė Marija gryno raudonojo vyno negeria, bijo apsivemti. Marija įsimylėjusi „Nightwish“ vokalistą Tuomą: „Kiek kartų pati sau žadėjau per koncertą nerėkti „Tuomai, aš tave myliu!“ ir nemėtyti jam minkštų žaislų, vis nesusilaikau.“ Marija dar labiau „nekonvertuojama“, nei Ankica, o mylimas vokalistas juk negali pasakyti „ne“. Į jį pakanka žiūrėti per atstumą. Marija nelabai graži ir jai baisu būti atstumtai, todėl muzika Marijai yra labai susijusi su asmeniniais išgyvenimais.
„Man labai svarbu, kad grupė, kurios aš klausau, būtų ne tik geri muzikantai, bet ir dori žmonės, – baisiai šneka Marija. – Ir jei jie padaro ką nors skandalingo ir negražaus, imu jų muziką mėgti mažiau.“
Aštuoniolikmetį Karlo lengva palaikyti idiotu ar nesubrendėliu. Gal jis toks ir yra? Ilgaplaukis kroatas Sirano de Beržerako nosimi atrodo pavėpęs, sunkiai orientuojasi aplinkoje, nelengvai bendrauja su žmonėmis dalykiniais klausimais, greit pasigeria, o pasigėręs nosiniu balsu angliškai grėbluoja apie mylimą merginą, kuri, kaip ir privaloma, su Karlo būti nenori.
„Bet man nereikia jokios kitos, ji mano geriausia draugė, ir net jei su manim nebus, visą gyvenimą būsiu jai labai geras“, – prisiekinėja jis. Norėtųsi šį tą paaiškinti Karlo apie paauglių mąstyseną, bet nusprendžiu nevaidinti viską išmanančio daktaro Zalyčio ir negriauti pačių žaviausių pasaulyje dalykų realybe. Tuo labiau, kad Karlo pats studijuos psichologiją, jis jai neįtikėtinai gabus, ir kai ima vartyti asmens raidos teorijas, klausiu: „Kur skaitei?“ „Aš daug galvoju,“ – atsako jis. Nežinau kaip jums, o man tai kelia pasigėrėjimą.
Karlo nenustygsta vietoje ir greitai pasimeta situacijoje, tai labai užknisa išėjus su juo į Zagrebo naktį ieškoti vyno, jis klausia vieno praeivio, kito, metasi į vieną pusę, tada – kiton, tenka laikyti jį vos ne už apykaklės, kad nepasimestų kaip neatakęs šuniukas.
Karlo antipodas – jo bendraamžis Marko. Marko plaukų neaugina, juodai nesirengia, „Nightwish“ neklauso ir prie Tomislavo vyną geria retai – jam tai atrodo kvailas laiko švaistymas. Geriau užsidarius kambaryje tobulinti grojimo gitara įgūdžius, klausytis „Pink Floyd“, skaityti „Autostopininko gidą po visatą“, „Nuodėmių miesto“ komiksus, žiūrėti Tarantino filmus ir apie gyvenimą mąstyti pasitelkus kietas nuorodas.
Skepticizmas liejasi per kraštus – būtent tai supriešina Marko ir Karlo. Vienas kito jie labai nuoširdžiai nemėgsta, visiškai nesupranta ir nepateisina. Karlo mano, kad Marko yra bejausmis šunsnukis ir konformistas, Marko laiko Karlo tiesiog dar vienu nenorinčiu subręsti, laiką švaistančiu nevykėliu, idiotizmo filosofu.
Nuo centro Tomislavo link atbėga pasiuntinys: ateina municipalinė policija ir jos draugovininkai! Slaptumas – madinga, policininkai atrodo kaip niekuo neišsiskiriantys dėdės. Bijodami nemalonumų, maždaug šimtas žmonių keliasi nuo žemės, renka kuprines, tuščius ir puspilnius butelius, gesina cigarečių – ir ne tik – nuorūkas, išjungia mobiliaisiais telefonais grojamą muziką ir skirstosi. Labai keista: trys civiliai apsirengę policininkai sugeba išvaikyti šimtinę paauglių minią.
Ar nebūtų paprasčiau tiesiog nepaklusti: visų juk nesugaudytų? Karlo tai atrodo gera idėja. „Ir ką, sėdėti ir dainuoti „Give Peace a Chance“?“ – ironizuoja individualistas Marko. „Bet juk nieko bloga nedarome, nieko nemušame, niekam netrukdome!“ – bergždžiai ginčijasi su policininkais kiek įgėręs Karlo, jam tas pats, kad draugai prašo liautis, neprisišaukti didesnės bėdos. Policininkai griežti ir negailestingi, baksnoja pirštais, aiškina teises ir pareigas.
Prarastasis jaunimas traukia į kitą skverą miesto centre – fontanu puoštą Zrinjevačą. Čia visi pakrikėliai susirenka vėl, beveik be nuostolių, išskyrus tuos, kurie ir taip ketino eiti namo. Vėl trypiama žolė, mainomasi juokeliais, vynu ir hormonais, ir taip bus tol, kol plevėsuodamas plaukais atbėgs kitas pasiuntinys: pasirodys municipalinė policija be skiriamųjų ženklų. Tada neišskiriami draugai trauks į kitą skverą ar parką, gal kiek toliau nuo centro, o gal ir vėl karaliaus Tomislavo papėdėje.
Keistas, iš pirmo žvilgsnio beprasmis katės ir pelės, banditų ir policininkų žaidimas būtų neįsivaizduojamas Serbijoje ar Bosnijoje, bet zagrebiečiams jis patinka savo manieringumu: nei paaugliai, nei policija neketina nusileisti. Rytoj, neabejokite, šis jaunimėlis vėl gers alų Zrinjevače, juos vėl išvaikys policija, o jie vėl susirinks prie traukinių stoties: gyvenimo ratas sukasi.
Tai – vyneliu paspalvintas paprastas paauglių gyvenimas žalioje kalvos papėdėje ir mažieji kareiviai, kasdien kariaujantys savo lokalizuotus, bet patiems sau labai svarbius karelius: su pačiais savimi, su tėvais, su mokslais, su ateitimi.
Tie, kurie nori į viską pažvelgti iš aukšto, pamatyti visą Zagrebo spindesį, lai kyla į istorinę kalvą mėlynu funikulieriumi. Funikulierius veža nemokamai, kaip ir po visą centrą dundantys mėlyni tramvajai: savivaldybės idėja eismui centru mažinti. Tramvajus išdidūs kroatai nuo pat XIX a. pabaigos gamina patys ir dar pagamina kitiems, net visa viešojo transporto sistema jų garbei pavadinta ZET – „Zagrebački Električki Tramvaj“.
Viskas čia savita: senovinę rotušę saugo juodais kostiumais pasidabinę gorilos, jos stogas – iš įvairiaspalvių čerpių, sudedančių labai stilingą Kroatijos herbą: balta–raudona–balta–raudona–balta–raudona... Pilkoje, it nupoliruotoje katedroje galima rasti senojo slavų alfabeto, glagolicos, pavyzdžių. Išrasta Kirilo ir Metodijaus – kirilica yra glagolica, ištobulinta šių šventųjų mokinių po jų mirties, – abėcėlė Kroatijoje iki pat XX a. pradžios buvo naudojama kaip slaptaraštis.
Mėlynasis Zagrebas kvepia balto kalnų sniego ir žalios žolės gaiva, darbo dienomis, nesumeluotu išdidumu ir atsainiai reiškiamomis emocijomis. Sakote, antrasis miestas buvusioje Jugoslavijoje, nevisavertiškumo kompleksas? Cha! Toli gražu ne, greičiau jau narcisizmas ir didybės sindromas: pirmasis miestas austriškojoje pokomunistinėje erdvėje, kam iš tiesų rūpi tie turkų, bulgarų, rusų ir serbų įtakai nepasipriešinę nevykėliai kitoje Savos pusėje?
Pakelės brūzgynais per rugpjūčio karštį žygiuoju dar vieno greitkelio – šįkart vedančio į Šiaurės Vakarus, link. Jaučiuosi lyg išvykdamas į šiltus kraštus, kur nėra nemokamo viešojo transporto, o oras kvepia laisvės smogu.
Ne, nepagalvokite nieko bloga, Zagrebą aš tikrai labai gerbiu, jis labai išsilavinęs, įdomus ir kultūringas bičiulis, be baimės prisiimantis atsakomybę už ateitį, bet nuo jo man šiek tiek šiurpsta oda ir krečia lengvas drebulys, mes tik geri draugai, tarp mūsų, kaip tarp Karlo ir jo amžinos mylimosios, niekuomet nieko tvirta ar tikra nebus, tik seniai patikrinti triukai ir dviejų stiprių asmenybių žaidžiami skandinaviški brendimo žaidimėliai.