Turiu prisipažinti, jei prieš išlipdami Vietname nebūtume keliavę po Maroką ar Albaniją, tai pirmi Hanojaus priemiesčių vaizdai mus būtų palydėję ne į viešbutį, o tiesiai į ligoninę. Iš oro uosto mikroautobusu kartu su dar kokiu dvidešimčia žmonių važiavome per naktinį miestą. Gatvėje žmonės degina šiukšles, ant šaligatvio verda arbatą arba plauna indus, o nakties tamsa persipynusi su elektros laidų voratinkliu. Ir tai – Vietnamo sostinė, dar vadinama „azijietišku Paryžiumi“!
Eismas
Naktį mus paleido tamsiame Hanojaus senamiesčio skersgatvyje. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, nakties šviesoje matėme vien tik metalinėmis žaliuzėmis užvertas vitrinas, reklamų iškabas, vieną kitą konteinerį, medį arba laidais apraizgytą elektros stulpą. Savo viešbutį šiaip ne taip suradome jau po vidurnakčio.
Ryte mus pažadino motorolerių važiavimo, stabdymo ir signalų garsai. Išėjus iš viešbučio, prireikė kelių minučių norint suvokti vietnamiečių eismo taisykles.
Kiekvienas šaligatvio centimetras Hanojaus senamiestyje yra užgriozdintas prekėmis. Susidaro įspūdis, kad čia prekiauja visi ir viskuo, o pėstieji turi dalintis gatve su motoroleriais, dviračiais, „tuktukais“ ir mobiliais prekiautojais.
Eismas čia vyksta nesilaikant jokių taisyklių. Jo didenybė Motoroleris gali atvažiuoti iš bet kurios pusės, jis gali vežti vaisius, šepečius, dėžes, spintą, lovą ir t.t., jis visur ir visada signalizuos ir perspės apie savo atvažiavimą, jis tikrai nesustos, jeigu tu užstosi jam kelią. Beje, pėsčiųjų perėjų Hanojuje nėra, o jeigu ir pasitaiko, tai jos reikšmingos tiek, kiek paaugliui – bobutės paistalai.
Sistema nesuvokiama, bet visi nuvažiuoja ten, kur jiems reikia; žmonės pereina gatvę ten, kur nori; nėra jokių spūsčių ir laiko gaišaties, laukiant žalio šviesoforo signalo. Aišku, avarijų pasitaiko, nuo skaudžių pasekmių neapsaugo net neseniai įvestas įstatymas dėl privalomo šalmų dėvėjimo, bet mieste, kuriame gyvena beveik 1,5 mln. žmonių, susisiekimas nėra problema, kurią apsiimtų kas nors spręsti.
Turistų gide vienas punktų, kuriuos būtina išbandyti Hanojuje, rekomenduoja pereiti plačia gatve važiuojant didžiuliam motorolerių srautui. Tai iššūkis nebent tam poilsiautojui, kurį autobusas nuveža nuo durų iki durų. Mes miesto ritmą pradėjome prisijaukinti vos žengę pirmąjį žingsnį iš viešbučio.
Ryte vaikščiojome mažesnėmis gatvelėmis, nors tai nebūtinai reiškia mažesnį motorolerių srautą, o vakare skersai išilgai kirtome pagrindines miesto gatves. Instrukcija paprasta: reikia eiti lėtai ir vienodu greičiu, jokiu būdu nestoviniuoti.
Atvažiuojantys vairuotojai mato „kliūtį“, įvertina jos judėjimo greitį, pagreitį ir gabaritus, o tada nė kiek nemažindami greičio, signalizuodami kitiems vairuotojams ir nenaudodami jokio posūkio signalo, vairuotojai pėsčiuosius grakščiai aplenkia. Kartais prašvilpia tik poros centimetrų atstumu, bet neužkliudo.
Patarimas: reikia pabelsti į medį tris kartus.
Maistas
Hanojaus gatvėse verda ne tik gyvenimas, bet ir maistas. Tiksliai nežinau, bet manau, kad čia tikrai nėra tokios tarnybos, kaip maisto higienos inspekcija ar pan. Lietuvoje, kur draudžiama gaminamam maistui liestis net su gatvės oru, vietinis valgiaraštis būtų nesuvokiamas.
Kiekvienam ekstremalių pojūčių mėgėjui rekomenduoju papietauti Hanojaus centre. Matėme daug sutrikusių turistų, kurie tik ir žvalgėsi, kaip greičiau grįžti į savo viešbutį gretimame kvartale. Tiek jie, tiek mes jau buvome įsukti į senamiesčio srautą: buvome pasiklydę, jau ne kartą apgauti ar pastatyti į nemalonią padėtį, o keletas užsisakytų patiekalų dėl keisto kvapo arba nereprezentatyvios išvaizdos liko neparagauti. Tada alkio kirminui nuraminti suvalgydavome tik ryžių ir eidavome toliau ieškoti laimės. Gali sau leisti eksperimentuoti, kai dviejų žmonių pietūs kainuoja vos porą dolerių.
Dauguma patiekalų gaminama čia pat gatvėje: vežimukai su kukurūzų burbuolėmis, ant kaklo pakabinami krepšiai su spurgomis, aliejuje verdama ar ant žarijų kepama mėsa, didžiuliai katilai virtų ryžių.
Reikia tik rasti vietos vietiniame restorane (tai ant kiekvieno kampo esantys maži, dažniausiai mėlynos arba raudonos spalvos plastikiniai staliukai su dar mažesnėmis plastikinėmis kėdutėmis) ir žinoti, ką užsisakyti, juk dauguma tokių restoranų neturi jokio valgiaraščio, o ką jau kalbėti apie anglišką.
Pirmomis dienomis taip ir maitindavomės: eidavau tarp staliukų kartu su padavėju, žiūrėdavau, ką valgo vietiniai, rodydavau pirštu ir laukdavau, kol sužinosiu, ką užsisakiau. Dažnai taip ir nepavykdavo išsiaiškinti sudedamųjų patiekalo dalių, o ką jau kalbėti apie receptą.
Ne kartą teko parodyti ir savo dailininkės talentą. Pavyzdžiui, atnešė mums gardų troškinį su mėsos gabaliukais, žalumynais, žemės riešutais ir sezamo sėklomis. Mėsą nuo mažučių kauliukų suvalgėme pasičepsėdami. Tada pasmeigiau didesnį mėsos gabaliuką, ir mažas stuburiukas man pasufleravo, kad tai gali būti ne kieno kito, o mažos varlytės kūnelis.
Teko pasiimti popierių ir pieštuką bei prisiminti, kaip atrodo tas kūdrų žaliūkas. Mano rankos miklumas buvo įvertintas – padavėja net spiegtelėjo, kokia buvo laiminga, jog nereikės daugiau klausytis mūsų kviksėjimo, mūkimo, murkimo ir kvarkimo – iš pradžių bandėme savo aktorinius gebėjimus.
Išvada – skirtingose pasaulio šalyse gyvūnai kalba skirtinga kalba, bet atrodo vienodai.
Vietnamietiškas verslumas
Visos Hanojaus senamiesčio gatvės yra suskirstytos pagal prekių asortimentą. Vienoje pardavinėjami tik mediniai puodai, kitoje – kiniški puodai, dar kitur – ryžiai, sandalai, krepšiai, šepečiai, kilimai, oda, žuvis, cukrus, vištiena, šilkas, druska, skrybėlės, bulvės, vaistažolės... O kur dar siuvinių gatvė su audiniais, siūlais, karoliukais, kaspinais, už kuriuos aš Lietuvoje sumoku kelis kartus brangiau (gal ir nereikėjo čia vežtis savo rankdarbių krepšelio).
Kiekvieno namo pirmas aukštas yra paverstas prekybinėmis patalpomis. Ryte pakeli žaliuzes, išsineši visus „turtus“ į gatvę, dieną čia pat prekiauji ir gyveni – prižiūri vaikus, valgai, plauni indus ar drabužius, vakare visus rakandus susipakuoji, nuleidi metalines žaliuzes ir eini miegoti – čia pat, prekyvietėje, arba viršutiniuose aukštuose, kur yra dar keli kambariai.
Turgus arba didelė mugė – kitaip šios Hanojaus miesto dalies nepavadinsi. Jeigu priėjome tokią išvadą, vadinasi, visi vietiniai žmonės yra verslininkai.
O kaip kitaip galvoti apie vaikiną, kuris pribėga prie Aurimo, krenta ant kelių, čiumpa jo batą, viena ranka laiko jį prispaudęs prie žemės, kita atsidaro savo krepšelį, išsitraukia klijų ir ima klijuoti atvipusį (dėl to dar galima pasiginčyti) sportbačio kampuką. O kad triūsas atrodytų įtikinamesnis, vaikinukas dar užsispaudžia klijų ant savo pirštų. Tada seka iš paskos, rodo sulipusius pirštus ir burba: „Look, look. Money, money!“
Išvada: jei atvažiavai į Vietnamą netvarkingais batais – turėsi susimokėti.
***
Mums, gamtos vaikams iš Lietuvos, poros dienų užteko, kad Hanojaus pasidarytų per daug. Per daug triukšmo, žmonių, užteršto oro, nes kvėpuoti per respiratorių irgi atsibodo. Be to, lietuviški kūnai buvo išsiilgę vasariškos saulės, o čia tebuvo tik 10–15 laipsnių šilumos, tad kuo greičiau norėjosi dumti į pietus.
Negalėjome palikti Šiaurės Vietnamo neaplankę bene gražiausios jo vietos – Halongo įlankos. Įspūdžiai iš ten reikalauja atskiro įrašo.