Įspūdingas juodo vulkaninio smėlio paplūdimys, palinkusios palmės ir baltoji sala prieš akis – ir tai ne sapnas. Kelių prabėgusių dienų mintys greitai pasimiršta. Išsikėlę Kelionių ir pramogų klubo vėliavą kalnų keliais važiuojame su džipniu. Šią transporto priemonę filipiniečiams paliko amerikiečiai – tai prailgintas visureigis, be langų ir durų.
Ryžių terasose įsikinkę buivolus rankų darbo arklais aria valstiečiai. Bananų ir kokosų giraitės tapo kasdienybe. Tik po savaitės pastebiu palmių kamienuose įkirstus nežymius laiptelius – jais užkopus skinami kokoso riešutai.
Mes pasirengę plaustais plaukti kalnų upe, bet nerimauju dėl mažosios Mėtos – prieš porą metų Nepale plaukdamas plaustu vos nenuskendau. Pervertinus savo galimybes likimas gerokai pamoko – pagarbiai stebiu upę ir mažai keliauninkei plaukti neleidžiu.
Krante pripūsti plaustai ir savimi pasitikinčių vedlių veidai žada nuotykių. Sulipame į pripučiamas valtis ir stebime purslotą Pulangio upę. Mums tereikės įveikti keturiolika slenksčių, bet nepraplaukę pirmojo, nežinome jų sudėtingumo.
Dalia kalnų upe plauks pirmą kartą, todėl ją pasodiname į plausto vidurį.
Pirmasis slenkstis visus apšlaksto upės vandeniu. Uolėti krantai apaugę vešlia augmenija, nusvirusios lianos tiesiog krenta į vandenį. Žiūrime į fosilijas, kurios prieš daugelį metų skendėjo jūros dugne.
Prie šeštojo slenksčio – didžiulė gyvačių uola. Sausuoju periodu čia galima pamatyti gyvačių išnarų. Įspūdinga – permatomos girliandos kybo virš mūsų galvų. Norėdami atsigaivinti, užvertę galvas į viršų gaudome nuo uolų srūvančias vandens čiurkšles.
Priplaukiame kaimo gyventojų vandens keltą – nuo siauro bambuko plausto išskaptuotas stiebas kyla uolos tunelio link. Nuo čia per upę driekiasi lynas, kuriuo naudodamiesi vietiniai parsigabena reikiamą mantą.
Ramioje upės atkarpoje krentame į vandenį ir plūduriuojame iki kito slenksčio. Prisimenu, kad šortų kišenėje turiu filipinietiškų pesų. Tikiuosi, neištirps.
Iki pietų įveikiame paskutinį slenkstį. Po kiekvieno barjero linksmai pasišūkaudami „uha–uha“ keliame į viršų irklus kaip pergalės ženklą. Pulangio upė nėra itin pavojinga – 3-ios sudėtingumo kategorijos, todėl norisi plaukti ir plaukti.
Grįžę į Kagajan de Oro miestą, lepinamės masažais, nes po žygio į Apo kalną vis dar skauda kojų raumenis. Masažą daro simpatiška mergina, tad mano kojų raumenys paskęsta palaimoje. Merginos rankos labai stiprios, o mano raumenys po kopimo į Apo jautrūs, todėl prašau masažuoti švelniau.
„Okay“, – išgirstu storą vyrišką balsą ir tik dabar pastebiu, kad ji – transvestitas. Šalia sėdintis Egidijus ima kikenti, jam pasiseka labiau – atrodo, jį masažuoja moteriškė.
***
Į Boholo salą plaukiame apie keturias valandas. Vandenynas užsupa. Dar kelios valandos mikroautobusu – ir mes jau salos sostinėje Tagbilarane.
Šiandien sekmadienis – gaidžių kovos diena. Iš viešbučio su trirate motorikša skubame į areną. Iš toli griaudėja vyriški balsai. Gaidžių kovose dalyvauja išskirtinai tik vyrai, tačiau mūsų damos čia niekieno neglumina.
Gaidžiams ant vienos kojos pritvirtinamas aštrus peilis, o kova trunka nuo 10 sekundžių iki 10 minučių. Viena pusė šaukia žodį „kairė“, antra – „dešinė“, atitinkamai už toje pusėje kovojantį paukštį.
Teigiama, kad tai džentelmeniškiausios lažybos pasaulyje, o sumos gali siekti iki kelių tūkstančių dolerių. Nugalabytas gaidys keliauja į puodą, o sužeistas nugalėtojas slaugomas.
***
Aplankome ir Korelą. Ši vietovė garsi mažiausiais pasaulyje primatais tarsyrais, kurie lietuviškai vadinami ilgakulniais. Šie naktiniai gyvūnėliai dieną ramūs tupi medžių paūksmėje ir didelėmis akimis žiopso į ilgakulnių reabilitacijos centrą atvykusius lankytojus.
Jų akys, palyginti su viso kūno proporcijomis, pačios didžiausios pasaulyje, o jų galva apsisuka net 360 laipsniu kampu. Tai nykstantys padarėliai, todėl ekspedicija „Filipinai'11 M.Šalčiui atminti“ kaip savo simbolį pasirinko būtent šį žvėrelį, įsikibusį į lietuvišką trispalvę.
***
Verta nuvykti ir į Bilaro drugelių fermą. Čia galima pamatyti spalvingų plačiasparnių, kurie besiporuodami keičia savo spalvą, o pats procesas trunka net 24 valandas.
***
Negalima nepaminėti ir Šokoladinių kalvų. Jų priskaičiuojama net 1268. Šios kalvos nėra aukštos, iškilusios tik 40–60 metrų, ir nors mokslininkai galutinai dar nesutarė, manoma, kad jos yra koralinės kilmės, o paruduoja sausuoju metų sezonu.
Šokoladinės kalvos yra geologiniai paminklai ir įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Mūsų vedlys Dainius Kinderis gražiai jas palygino su Rambyno kalnu, o man jos priminė Kernavės piliakalnius.
***
Filipinuose jau įpratome valgyti egzotiškiausius vaisius. Durianas – rūgštaus, saldaus ir sūraus skonio mišinys, primenantis sūrio su česnaku, gendančio kiaušinio ir mango vaisiaus kokteilį, o jo kvapas jaučiamas iš tolo.
Gurmanams čia – gausus jūros gerybių pasirinkimas, tačiau valgant net restoranuose peilio niekas neduoda, tik šaukštą ir šakutę.
***
Filipiniečiai nuostabūs žmonės, visur sveikinasi – pradedant nuo mokinio iki policininko. Visi kelia rankas ir mojuoja, lyg būtų geriausi draugai. Neteko matyti surūgusio veido, o jų mėgstama karaokė giedama net bažnyčioje.
Įdomu, ar nuo to laiko, kai čia keliavo knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ autorius Matas Šalčius, šie žmonės nepasikeitė?