Po 22 valandų lingavimo traukinyje pagaliau įdardėjau į Kinijos sostinę Pekiną. Palyginti su maniškiu Guangdžou, trečiu pagal dydį Kinijos miestu po Šanchajaus ir to paties Pekino, pastarasis atrodo visiškai kitaip. Kaip pasakė prie turistinio prekybos centro susižvejota gidė, sostinė yra Kinijos širdis. Jei kažkas negerai su širdimi, visa šalis nesveika. Todėl šis miestas yra labiausiai kontroliuojamas, į jį sunkiausia imigruoti, ir jame valdžios ranka tvirčiausia.
Vos atvykusią į Pekiną mane labiausiai nustebino vietoj senų siaurų senovinių gatvelių, kokias galima tikėtis pamatyti šimtmečius menančiame mieste, visur nutiesti plačiausi keliai ir kaip grybai po lietaus pridygę moderniausi dangoraižiai. Tiesą sakant, su gatvių platumu vietomis net persūdyta: aštuonių juostų keliuose pavienės mašinos, atrodo, net nežino, kaip čia elgtis su tiek daug erdvės.
Nors ir neišvaikščiojau Pekino skersai išilgai, tačiau paklaidžiojus centre susidarė įspūdis, kad miestas kruopščiai suplanuotas. Iš senamiesčio likę tik tai, ką iš tiesų buvo verta palikti. Pavyzdžiui, beklajodami moderniomis centrinėmis gatvėmis netyčia užėjome į siaurutį, tačiau siaubingai žmonių užtvindytą skersgatvį, pasipuošusį riestastogiais namais, viliojantį prekeiviais ir tradiciniais gatvės dainininkais.
Atrodė neįtikėtina, kad tik už poros žingsnių nuo viso to senove dvelkiančio šurmulio nutiestos plačios gatvės, stovi stikliniai dangoraižiai ir ilgiausios pėsčiųjų alėjos.
Čia taip pat galima aplankyti daugelį pagrindinių Kinijos įžymybių. Pavyzdžiui, pirmą dieną po atvykimo nuėjome pasidairyti po vieną įsimintiniausių Kinijos šventyklų – Dangaus šventyklą.
Šventyklų Kinijoje pristatyta labai daug. Iki šiol apžiūrėjau gal kokias šešias šventyklas ir galiu pasakyti, kad jos visos buvo labai panašios. Tai – atskiri miesteliai, milžiniški pastatų kompleksai, apjuosti nesuskaičiuojamo kiekio laiptų, parkų ir aikščių.
Pirmieji Dangaus šventyklos pastatai iškilo maždaug tada, kai mes kitapus pasaulio šlovingai pasižymėjome Žalgirio mūšyje. Pasak gidų, visa šventyklos teritorija užima beveik 3 kv. km ir ji yra didžiausias tokio pobūdžio statinys Kinijoje. Vis dėlto pastatai sudaro tik mažą dalį visos teritorijos. Pagrindinis akcentas yra atviros erdvės: parkai, alėjos ir aikštės.
Šventykla buvo sukurta norint pagerbti dievą Dangų, kuris yra atsakingas už gerą derlių. Kartą per metus milžiniškas statinys tapdavo šio dievo priėmimo kambariu, į kurį galėdavo įžengti tik tuometis Kinijos imperatorius.
Kinai tikėjo, kad imperatoriai galią valdyti gaudavo būtent iš dievo Dangaus, tad tol, kol jie vykdė dievų valią, žmonės neturėjo teisės imperatoriams nepaklusti. Prieštaravimas imperatoriui reikšdavo maištą prieš dievus.
Vis dėlto kinai – praktiški žmonės. Jeigu šalį ištikdavo stichinė nelaimė, būdavo galvojama, kad imperatorius neteko dievų malonės. O kam toks blogas imperatorius reikalingas? Niekam! Tad su pačiais pirmaisiais sausros, žemės drebėjimų ar potvynių ženklais žmonės jausdavosi gavę dievų palaiminimą sukilti ir nuversti vargšą valdovą.
Dėl to per visą istoriją Kinija turėjo solidų perversmų skaičių, o imperatoriai nuo pat Dangaus šventyklos pastatymo labai uoliai ir iš visos širdies kasmet melsdavo to gero derliaus ir visuotinos gerovės.
Pasikliaudami turistų vadovais, rekomendavusiais į šią šventyklą eiti su pirmaisiais saulės spinduliais, susiruošėme ją aplankyti apie 7 val. ryto. Dar čiulbant rytiniams paukščiams nusipirkome bilietą ir įžengėme į milžinišką parką.
Beje, visose mano aplankytose šventyklose bilietus už įėjimą turėjo pirkti visi: ne tik mes, turistai, bet net ir religingi vietiniai, atėję tiesiog pamedituoti ar pasimelsti.
Paslapčiomis maniau, kad gidai melavo ir kad tokią ankstyvą valandą parke rasime tik vieną kitą panašiai apgautą ir nuo miego dar užtinusį turistą. Tačiau vos įžengusi pro vartus įkliuvau ne kur kitur, o į grūstį. Visa kilometrinė šventyklos teritorija knibždėte knibždėjo žmonių.
Jaunesni, akivaizdžiai turistai, vaikštinėjo pasikabinę kameras ir nuo miego dar vis apniukusiais veidais bandė į jas šypsotis. Vis dėlto daugiausia parko lankytojų buvo vietiniai pensininkai, kurie, paskatinti rytinės gaivos, energingai sportavo pačiais įdomiausiais mano matytais būdais.
Prieš plėtodama šią intriguojančią kinų pensininkų sporto temą, norėčiau prisipažinti, kad, jei kada gyvenime išmoksiu kinų kalbą, savo užtarnautos senatvės dienas norėčiau praleisti ne kur kitur, o būtent Kinijoje. Kiek iki šiol mačiau, ši šalis – pensininkų rojus.
Visų pirma, kaip ir priklauso senas tradicijas puoselėjančiam kraštui, Kinija dar nepasidavė kapitalistiniam jaunystės šlovinimui. Čia amžius gerbiamas labiau net už išsilavinimą ar turtinę padėtį, tad pensininkai puikuojasi ant aukščiausio pagarbos laiptelio.
Antra, pensinis amžius Kinijoje tolygu užtarnautoms atostogoms. Dar nuo vaikystės vietiniams įkalama į galvas, kad darbas yra visas jų gyvenimas. Kinai sėdi viršvalandžius, gauna grašius, tačiau vis tiek stengiasi, kviečiasi viršininką vakarienių, su kompanija švenčia šventes, aukoja jai visą savo ir šeimos laisvalaikį.
Nieko keisto, kad turint tokius prioritetus net savam vaikui laiko beveik nelieka, tad Kinijoje labai populiarios privačios internatinės mokyklos ir edukaciniai darželiai.
Turbūt visi tėvai norėtų, kad jų vaikas užaugtų genijus. Kinai to ne tik kad nori, bet ir sistemiškai siekia nuo pat kūdikystės patikėdami savo vaikus į profesionalų rankas. Vos ropoti išmokusį vaiką tėvai užrašo į kokią nors privačią įstaigą, kad jis nuo pat pirmųjų savo dienų lavintų protą piešdamas, šokdamas ir dainuodamas.
Šiuolaikiniams tėvams labai svarbu, kad jų atžala mokytųsi ir „tikrosios“ anglų kalbos, t.y. kad juos mokytų mokytojas iš užsieniečio. Tokių mokytojų privalo turėti kiekviena prabangi mokykla ar darželis. Atsižvelgiant į tai, kad darželio vadovybė ir, tuo labiau, būsimo genijaus tėvai paprastai nelabai išvis žino, kaip ta anglų kalba skamba ir su kuo ji valgoma, šiam darbui užsieniečiai dažnai parenkami tiesiog pagal odos ir plaukų spalvą, o ne žinias.
Taip būsimi genijai mokosi anglų kalbos ne iš profesionalų ar bent žmonių, kuriems tai yra jų gimtoji kalba, o iš avantiūristų hipių arba mūsų kaimynų slavų, kurie, atvykę į Kiniją, šios kalbos patys nelabai moka.
Kinai savo vaikus kitų priežiūrai palieka ištisoms dienoms ir tada ne tik kad ramia sąžine grįžta prie darbų, bet kartu ir didžiuojasi, kad jų atžalos už keliasdešimt tūkstančių juanų per metus įgis „vakarietiško lygio“ išsilavinimą ir užaugs tikri darbštuoliai – visai kaip jo tėveliai.
Vis dėlto tokia naujovė prigijusi tik tarp turtingųjų. Dauguma kinų renkasi pigesnį vaiko auklėjimo metodą – senelius. Tai, kad vaikams tėvo mama yra artimesnė nei jų pačių mama, niekam nekelia jokių nepatogumų. Netgi daug vaikiškų dainelių skiriama būtent mylimiausioms vaikaičius auginančioms senelėms
Kinijoje įprasta, kad šeimą sukūręs vaikas savo namuose apgyvendins ir tėvus. Kinai net butus perka su vienu atliekamu kambariu – specialiai seneliams. Net kai viena geriausių mano draugių su vaikinu ieškojo pirmo savo būsto, užuot pasirinkę mažesnį ir labiau finansines galimybes atitinkantį butą, jie „nusižemino“ ir paėmė paskolą iš banko – vien tam, kad turėtų atskirą kambarį tėvams, „kai vaikas gims“.
Kai tėvai užsimano savo vaikais pasidžiaugti patys, seneliai gauna laisvo laiko. Tada ir prasideda linksmybės. Kiekvieną vakarą sutemus parkai ir aikštelės prie gyvenamųjų dangoraižių skamba nuo muzikos. Tai pensininkai šoka kinišką aerobiką! Išcementuotose aikštelėse tvarkingai sustojusios eilėmis močiutės pora valandų smagiai lanksto klubus, raito rankas ir grakščiai tiesia kojas atlikdamos tradicinius kinų šokių judesius pagal garsiai plėšiantį „bumsą“ arba kiniškas popmuzikos dainas.
Kai aš kartą su drauge pabandžiau prisijungti prie šio mūsų juokais vadinamo „senučių šokio“, buvau priversta nulenkti galvą prieš močiučių talentą, atmintį ir grakštumą. Mes, jauniklės, palyginti su šešiasdešimtmetėmis kinėmis, atrodėme kaip drambliai ant parketo, nes niekaip negalėjome prisiminti sudėtingos ir ilgos judesių tvarkos bei įvaldyti tų raitytų rankos linktelėjimų ar lengvučių šuoliukų beveik suglaustomis kojomis.
Šie šokiai Kinijoje populiariausi tarp moterų. Vyriškoji senelių pusė mieliau renkasi kiekviename parke įrengtus keistus treniruoklius. Kiekvieną rytą ar vakarą parkai pilni senučiukų, besukančių du milžiniškus žiedus arba belankstančių kojas ant treniruoklio, primenančio žnyples.
Kaip minėjau, pensinio amžiaus žmonių buvo pilna ir Dangaus šventykloje. Ko tik mes ten nematėme: gal penkiasdešimties senelių savamokslis choras su senyvu aktyvistu dirigentu plėšė kiniškas arijas, suoliukus aptūpę dešimtys vyrų lošė „Mahjong“ – populiariausią kinišką stalo žaidimą, o pavieniai garbaus amžiaus sveikuoliai darė keisčiausius mankštos pratimus, pavyzdžiui, žygiavo atbulomis vis suplodami delnais ir surikdami.
Ramesnėse parko vietose šmėkščiojo pavieniai lėto kinų kovos meno Tai Či propaguotojai. Taip taip, perskaitėte teisingai – kinų senučiukai ne kojines mezga, o kovų menus praktikuojasi. Žinoma, tai skamba grėsmingiau nei yra iš tikrųjų.
Tai Či iš šono atrodo kaip sulėtintas Jackie Chano filmas – visi „koviniai“ judesiai daromi taip lėtai, kad net sraigės nesužeistų. Kinai tiki, kad šis kovos menas ne tiek moko gintis, kiek stiprina sveikatą, padeda pasiekti sielos harmoniją ir veikia kaip meditacija.
Ekscentriškiausi parkų lankytojai užsiima cirko triukais. Pavyzdžiui, viena moteriškė taip meistriškai mėtė kiniškas vėduokles, kad būtų buvę ne gėda ją pasiųsti į Amerikos talentų konkursą. Kita senutė ore sukinėjo kamuoliuką ant beveik plokščios raketės ir, atrodo, mūsų akyse paneigė visus gravitacijos dėsnius. Pats keisčiausias senyvo amžiaus vyras linksminosi gal dvi valandas plakdamas rimbu vilkelį ir taip versdamas jį suktis.
Praėjus pro įnirtingai besportuojančių senolių būrius prieš akis atsiveria senoviniai šventyklos vaizdai: riestastogiai pastatai, plačios aikštės, akmeniniai išraižyti turėklai, spalvotos sienos.
Svarbiausias – apvalus altoriaus pastatas, apjuostas visuose turistiniuose giduose minima Aido siena. Pasak legendos, siena taip tobulai pastatyta, kad sušnabždėjus viename jos gale, žodžiai dėl ypatingos akustikos nunešami keliasdešimt metrų ir girdimi palei visą jos ilgį.
Turistai nebūtų turistais, jeigu šio teiginio neišbandytų. Turiu prisipažinti, kad ir mes, vos įžengę pro vartus, patraukėme prie žymiosios apvalios sienos ir, atsisukę į ją veidais bei išsidėstę per keliasdešimt žingsnių vienas nuo kito, bandėme pasilabinti. Rezultatai šiek tiek nuvylė: vieni kitų kartojamą „labas“ aiškiai išgirdome tik stovėdami kelių metrų atstumu, kada, greičiausiai, ir be sienos būtų išėję susišnekėti.
Vis dėlto negalima sakyti, kad stebuklingas mitas buvo sugriautas, mat lietuvišką mūsų pasisveikinimą teko bandyti „pramušti“ pro nenuilstamą kitų turistų šurmulį. Kai nusivylę rezultatais patraukėme palei sieną išėjimo link, aptikome gal bent tris poreles kinų, atsistojusių dviejų metrų atstumu vienas nuo kito ir labai susikaupusiais veidais iš visų plaučių rėkiančių į vargšę Aido sieną.
Riksmus vis nutraukdavo džiaugsmingi klyktelėjimai, išgirdus savo prie pat stovinčio bendrakeleivio į sieną išrėktą ir, be abejo, stebuklingai ataidėjusią frazę. Tad jei iš tiesų ši siena veikia taip, kaip pasakoja legendos, gali būti, kad mūsiškiai šnibždėjimai tiesiog paskendo kiniškuose riksmuose.
Kaip jau gal supratote, religija Kinijoje su pinigais „nesipyksta“, tad šventyklose kaip ant mielių plėtojamas smulkusis verslas. Kiekviename judresniame parko kampelyje stovi po vandens ar ledų prekystalį ar turistinių niekučių kioskelį, o prie aukščiau minėtos moteriškės, paneigiančios gravitaciją savo triukais su kamuoliuku ir rakete, galima už nedidelį mokestį įsigyti tokį patį žaisliuką ir išmėginti savo jėgas įvaldant šiuos cirko triukus.
Išeinančius iš šventyklos mus užpuolė nertų skėčių nuo saulės prekeivis, matyt, nusprendęs, kad mes labai perkaitome. Jis sekė mus kaip šešėlis gal dešimt minučių, aktyviai įkalbinėjo įsigyti puikią jo prekę ir vis mažino kainą, kol ji pasiekė penktadalį pirminės.
Šiaip ne taip žongliruodami visomis žinomomis kalbomis, pradedant anglų ir baigiant universaliąja ženklų kalba, jį įtikinome, kad saulėje neištirpsime, ir pagaliau palikome didžiausią šalies šventyklą.
Tada pasiraitojome rankoves ir nusiteikėme dviem patiems svarbiausiems lankytiniems objektams, prie kurių nenusifotografavus negalima būtų sakyti, kad buvai Kinijoje. Tai – Uždraustasis miestas ir Didžioji kinų siena.