Ekspedicija yra tikslinė pažintinė grupės žmonių kelionė, turinti konkrečias užduotis bei tikslus ir siekianti kuo efektyviausiais būdais juos įgyvendinti. Ekspedicija turi tiriamąją mokslinę ar patriotišką pusę ir išliekamąją vertę, ji visuomet būna vienaip ar kitaip įamžinama. Tuo ekspedicija skiriasi nuo kitų kelionės rūšių.
Parengti pažintinę ekspedicijos „Filipinai'11 M.Šalčiui atminti“ dalį nebuvo sunku, užteko atsiversti M.Šalčiaus „Svečiuose pas 40 tautų“ VI knygos dalį, ir mūsų maršrutas buvo aiškus. Šis etapas užėmė didžiąją ekspedicijos dalį.
Kitaip buvo su tiksline kelionės dalimi. Ji užėmė tik paskutines tris dienas, tačiau jai paruošti prireikė visų metų. Šiame darbe labai padėjo Filipinų garbės konsulas Lietuvoje dr. Deividas Soloveičikas, Filipinų ambasadorė Švedijoje Maria Zeneida Angara Collison, kuri nepasididžiavo atvykti iš Stoholmo į Vilnių, ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Filipinuose Romualdas Vildžius. Jų dėka pradėta bendradarbiauti su visomis organizacijomis, kuriose tarpukario keliautojas ir žurnalistas Matas Šalčius lankydamasis Filipinuose skaitė paskaitas.
Prasidėjo paskutinis ekspedicijos etapas. Jis visuomet atsakingiausias. Kol ankstų rytą Manilos viešbutyje laukėme autobuso, kuris mus turėjo vežioti į įvairius renginius, prisiminiau mūsų kelionės nuotykius, praskriejusius tarsi greitas motociklas.
Per tris savaites ekspedicijos nariai tarpusavyje labai susigyveno, nors iš pradžių kai kurie buvo šokiruoti, kad komandoje bus ir vaikas. Visi suprato, kad nenumatytas Mėtos Melisos – toks visas mūsų mažosios keliautojos vardas – atsiradimas yra ekspedicijai likimo skirtas išbandymas. Maža mergaitė tapo tarsi lakmusu, jos dėka mes pamatėme savo trūkumus ir silpnybes.
Keliaudami iš salos į salą ekstremaliose situacijose pirmiausia visi intuityviai klausdavo – o kur Mėta? Pamatę ją ant mamos rankų visi nurimdavo.
Pamažu tapome viena šeima. Kartais skanesniu kąsneliu su Mėta dalindavomės mes, kartais – ji su mumis. Galima buvo pasirinkti tūkstantį ir vieną sprendimą, tačiau jeigu pabaiga laiminga, manau, šis buvo teisingas.
Pagaliau atvažiavo autobusas ir visi išvažiavome į Emilio Aguinaldo koledžą. Čia prie įėjimo puikavosi užrašas „Sveiki atvykę lietuvių svečiai!“.
M.Šalčius, 1933 m. lankydamasis Maniloje, susitiko su būsimu pirmuoju Filipinų prezidentu Emiliu Aguinaldo, kuris padovanojo lietuvių keliautojui savo nuotrauką. Jos kopiją atsivežėme ir padovanojame šio koledžo prezidentui Jose Paulo Camposui.
Mus pasveikino E.Aguinaldo vaikaitis, buvęs Filipinų premjeras Cesaris Aguinaldo Viratosas ir vienas Filipinų centrinio banko įkūrėjas profesorius Benito Legardos. Išgirdome pasakojimą apie E.Aguinaldo nuopelnus Filipinų nepriklausomybei, taip pat – apie jo namą Mansion Shrine gatvėje, kuriame greičiausiai ir lankėsi M.Šalčius.
Priėmime sutikome ir Eleną M.Rogrario – Filipinų universiteto profesorę, menančią kitą garsų tarpukariu Maniloje dirbusį lietuvį biologą – Prančiškų Baltrų Šivickį. Jo 1923 m. Mindoro saloje įsteigta Puerto Galeros biologinė stotis šiandien nebeveikia, nors joje profesorė dirbo daug metų.
Prieš mūsų ekspedicijai išvykstant į Filipinus skaičiau P.B.Šivickio atsiminimus, kuriuose jis labai vaizdžiai aprašė balutus – perintus anties kiaušinius su embrionu – ir jų degustavimą. M.Šalčius šio vietinio skanėsto neminėjo, galbūt jis neišdrįso paragauti?
Pirmą kartą į rankas paėmęs virtą balutą pasijaučiau tarsi gyvaėdis plėšrūnas. Prie stalo sėdinčių ekspedicijos dalyvių žvilgsniai susmigo į mane, tai vertė jaudintis. Pralupęs kiaušinio kevalą tyrinėjau, ar ančiukas nesujudės. „Na, jeigu supykins visų akivaizdoje, – maniau, – būsiu lyg kankinys.“ Kaip vadovas privalėjau parodyti šeimininkams, kad dėl draugystės tenka ir pasiaukoti.
Mano ryžtingumu patenkintas Filipinietis vilos šeimininkas ženklu parodė, kad teisingai viską suvalgiau, ir pasakė, jog naktį mano vyriškos galios padvigubės, mat balutas laikomas potencijos šaltiniu ir netgi afrodiziaku.
Ekspedicijos pabaigoje ne viena iš lietuvių moterų ragavo baluto ir sakė, jog praryti marinuotą slidų dzūkišką kazlėką yra kur kas sudėtingiau.
Garbės konsulo Romualdo Vildžiaus pakviesti nuvažiavome papietauti į Manilos polo klubą. Čia savo šventę šventė ir „Rotary“ klubas, o mes buvome jo prezidento dr. Gerto Gusto garbės svečiai. M.Šalčius per savo kelionę Filipinuose šio klubo nariams skaitė paskaitas apie Lietuvą.
Apsilankėme ir pas Manilos žurnalistus – norėjome sužinote, kaip laikosi mūsų kolegos. Filipiniečiai – optimistai, jie gauna kur kas mažesnius honorarus negu tikėjomės, tačiau mums šypsojosi, atrodė laimingi ir niekuo nesiskundė.
Daugelis jų sakė turį papildomų kitų darbų ir verčiasi, kaip išmano: moko mokyklose, rašo knygas, redaguoja įvairius tekstus ar dirba gido darbą. Plunksnos brolijos dalia visur nelengva, tačiau, kaip sakė M.Šalčius, „kas skaito rašo – duonos neprašo“.
Manila iš pirmo žvilgsnio nepalieka didelio įspūdžio, nors tai didžiulis miestas. Vis dėlto, kai į jį sugrįžome antrą kartą, miestas jau atrodo savas ir artimas.
Manilos šeimininkai dangoraižių skaičiumi ir prabanga artimiausiu metu ketina pralenkti Honkongą ir Singapūrą sudėjus juos kartu.
Man mielesnis pasirodė Intramuros senamiestis su kolonijiniais, nors ir aptriušusiais pastatais. Čia buvo galima pajusti senąją tarpukario laikų dvasią.
„Viduryje tvirtovės – senoji Manila didelėmis ispaniško stiliaus bažnyčiomis, mūro namais ir neplačiomis gatvėmis. Į tą miesto dalį įvažiuojama per ilgus plačius vartus po tvirtovės sienomis. Čia keleivio ausis gatvėje pagauna ispanų kalbos žodžius, o akis mato senjoritas aukštomis ispaniškomis šukomis, iškeltomis suknių perpetėmis, apsigaubusias permatomomis ispaniškomis mantilijomis“, – taip apie Itramurą rašė M.Šalčius. Mes panašių senjoritų neaptikome, tačiau visa kita, aprašyta prieš 78 metus, išliko nepakitę.
Aplankėme centrinį Manilos paštą, iš kurio 1933 m. atidarius tarptautinę telefono liniją, M.Šalčiui, kaip pirmam užsienio žurnalistui, buvo leista paskambinti į Kauną. Duktė Raminta pasakojo, kad paštas buvo netoli jų namo, kitoje Gėlių rato gatvės pusėje.
Atbėgusi kaimynė pranešė, kad kuo greičiau skubėtų į paštą jos mama, nes paskambino tėvas iš Filipinų. Mama puolė puoštis, lyg skubėdama į pirmą pasimatymą, tačiau kaimynė ėmė juoktis – juk per telefoną nieko nesimatys. Tai buvo tikras įvykis gatvės gyvenime – juk pasikalbėti su artimu žmogumi, esančiu kitame pasaulio gale, galima buvo tik sapne.
Paskutinį vakarą Filipinuose leidome pas netikėtai Maniloje sutiktus lietuvius. Žiūrėdamas į seną įrėmintą fotografiją klausiausi Dovo Šaulio pasakojimo apie jo senelį, iš Mažosios Lietuvos kilusį Dovą Zaunių, tarpukario Lietuvos diplomatą ir visuomenės veikėją. Koks sutapimas – senelis buvo diplomatas, ir vaikaitis – diplomatas, tik ne Lietuvos, o jau Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados.
Sutapimas buvo ir tai, kad 1936 m. statyta vila, kurioje D.Šaulys gyvena su žmona Jolanta, stovėjo priešais mūsų viešbutį.
Papasakojau jiems apie M.Šalčių, kokios idėjos vertė jį keliauti ir ieškoti pasaulio pažinimo, o taip pat – kokiomis aplinkybėmis patys čia atvykome.
Savo ekspedicijos tikslą pasiekėme – nunešėme pasauliui žinių apie Lietuvą, priminėme saviems ir svetimiems žmonėms apie garsų lietuvių keliauninką – prieš 120 metų gimusį M.Šalčių, pasėjusį kelionių aistros grūdą, kuris mums sužaliavo vešliu lauku.