Už devynių kalnynų yra tokia šalis, Kosovu vadinama. Tik nesakykite to serbams. Visiškai suprantama. Įsivaizduokite Vilniaus bei Šalčininkų rajonų sprendimą sukurti atskirą valstybę viliantis artimoje ateityje prisijungti prie Lenkijos. Šalis toji keista: žmonės joje save naujagimiais vadina. Ir kur nevadinsi, jei karo stichija ir pabėgėlių migracija, didžiąją dalį jos bespalve plyne nubraukusi, privertė kosoviečius pradėti viską nuo nulio?
Toji pradžia labai aktyvi ir keista. Kažkada albano namas buvo iš akmenų ir molio arba mėšlo sumūryta konstrukcija – tokių vis dar likę geras galas palei kelius ir pasienius. Dabar kosoviečio, albano namas – balzganai raudoni blokeliai, sustatyti vienas ant kito taisyklingomis eilėmis, su skylėmis plastikiniams langams.
Vienas namas – visai giminei. Tėvai dažnai palieka jį neužbaigtą sūnums ir dukroms – jie sukurs savo šeimas ir įsikraustys virš tėvų. Jei į aukštį statyti nebeišeina – šalia dygsta kitas balzganai raudonas stebuklas. Namo apačioje, jei sugalvosi, gali ir mažą parduotuvėlę arba autoservisą įrengti. Pinigėlis yra pinigėlis.
Taip ir stovi tie Kosovo kaimai – aštuoni triaukščiai raudonų blokelių namukai su dviem parduotuvėlėmis šalia kelio, o už jų – didžiulė purvinai ruda plynė be medžių, namų ir tvartų. Arti, sėti ir akėti dar ne laikas, gal pavasario laukia, o gal į miną plūgą įvaryti bijo.
Prie kelio stovėdamas vienišas keleivis nepridengtoje arenoje jaučiasi labai nesaugus ir vienišas. Nuo vėjo ar priklydusios kulkos, kurios dabar dažniausiai skraido per vestuves ar Naujuosius, apsaugoti gali tik neaiškus metalinis angaras sunkvežimiams, o siauru trijų dienų keliuku pro šalį KFOR (Kosovo Force – tarptautinės taikos palaikymo pajėgos Kosove) džipuose zuja nesavi, ginkluoti, nuobodžiaujantys lenkai, švedai ir amerikiečiai.
Žmonės čia paprasti ir nuoširdūs, o pinigų iš autostopininko vien ritualo dėlei prašo tris kartus. Jei tas, bjaurybė, vis atsisako, spjauna žemėn, nusišnypščia nosį rudais pirštais ir sako: „Velnias tavęs nematė, galiu ir be mokesčio iki sienos pametėti“, – ir pametėja, o išgirdę pakeleivio skrandį dainuojant, dar ir bandelę iš tos balzganų plytų parduotuvėlės nuperka. Iki sienos jiems nepakeliui, bet šalis toji maža, mersedesai nors papuvę, bet vis dar patikimi, 30 km šen ar ten, negi taip svarbu, jei Alachą geru darbu gali pamaloninti?
Virš naujosios karalystės sostinės Prištinos tvyro didžiulis smogo debesis, čia kasdien kelioms valandoms dingsta elektra, ir naktimis nebūna šilto vandens. Maža šalis – puiki arena aiškintis santykius didžiosioms pasaulio jėgoms, tokios tradicijos Balkanuose nuo pat Gavrilo Principo laikų.
Šalia Prištinos autobusų stoties stoviniuoja marmuro statulėlių ir kitokių antkapių parduotuvė „Bilas Klintonas“. Jei paklausi mandagios moteriškaitės, kada išorinio pasaulio link traukia autobusas, ji tau tars: „Jeden Stunde, mein lieber, jeden Stunde aus Peron Nummer funf (vok. „Kas valandą, mielasis, kas valandą iš penkto perono“), – pasisuks į savo be laiko susenusį ūsuotą neberomantišką vyrą, kuris nieko negirdėjo – televizorius stotyje transliuoja Milan–Livorno.
Senoliai porina, kad tikro albano komanda priklauso mafiozui, spalvos juoda ir raudona – teisingos, o kas trečias sūnus dirba Milano statybose.
Stilingi džiazo klubai pila dyzelį į generatorius ir boileriais šildosi vandenį, čia lengva pamiršti smogą, skurdą ir istoriją. Vokalistas beda pirštu į mano pakeleivį Kristoferį – iš kur tu, drauguži?
Specialiai airiui pritemdytame Prištinos bare skamba „U2“. Užeigoje sėdime trise. Švedė Ema irgi būtų turėjusi ką išgirsti. Gerai, kad nepaklausė manęs, visiems būtų buvę kiek nepatogu.
Civilizacijų paslaptys meiliai šypsosi, ir vargu ar pavyks kada suprasti, kodėl tokie maži ir nereikšmingi airiai spjaudosi garsiausia pasaulio muzikos, literatūros ir barų kultūra, o albanai niekaip nenustoja suptis budelio ir aukos, vargšo pabėgėlio ir užkariautojo sūpuoklėse.
Nepaaiškinamas it gyvūnų magnetizmas ir išsivysčiusio pasaulio potraukis karo zonoms, naujoms konfliktinėms valstybėms ir skurdui. Priština per kelerius metus tapo tarptautinė: iš pelenų šalį keliantys užsieniečiai čia per mėnesį uždirba tūkstančius eurų, o chirurgas – vos du šimtus.
Kas dvidešimt žingsnių – viešbučiai „Grand“, „Royal“, „Luxor“ vardais, nykumu nenusileidžiančiais nei miesto, nei paties viešbučio eksterjerui. Kas penkiasdešimt žingsnių – naujos statybos, vietinės ir tarptautinės valdžios institucijos. Nuobodžiaujantiems Europos, Amerikos, Rusijos ir kokių tik nori tarptautinių institucijų pareigūnams tik du pasirinkimai – gerti sostinės baruose arba zuiti po šalį tarnybiniais džipais. Naujos valstybės statybos jų galvose apsiriboja didelių geltonų raidžių „Newborn“ išmetimu prie prekybos centro.
Vietiniams šios stebuklų šalies gyventojams labiausiai patinka išeiti pasivaikščioti. Pagrindinis Prištinos podiumas – Motinos Teresės gatvė. Jos pradžiose – dvi istorijos pusės, du karai ir du didvyriai.
Šalia mėlyno EULEX (Europos Sąjungos sudaryta viena iš Kosovo valdžios institucijų, vienodai nekenčiama tiek serbų, tiek albanų – aut. past.) dangoraižio stiklo išdidžiai iškėlęs kardą ant juodo kaip smala arklio joja „Albanų drakonas“ Skanderbegas, tikras Vytauto Didžiojo atitikmuo. Kitame gale neišvaizdūs daugiabučiai supa kito karo herojų: dešinėje rankoje suspaudęs kalašnikovą jis kairės kumščiu grūmoja besiveržiantiems serbams.
Nepažinusiam karo suprasti šią vietą sunku, ir trijulę jau ima graužti sąžinė, kad mūsų šalyse atviro ginkluoto konflikto nebuvo dešimtis metų. Čia niekas nepamiršta: prie kiekvieno tilto specialūs kelio ženklai, juodi tankai geltoname fone nurodo, kiek ir kokios karinės technikos jais gali važiuoti.
Kosoviečiai prie stiklo tradicinės rakės atvirai pasakoja apie kare sušaudytus, sudegintus ir užmuštus geriausius draugus, pusbrolius ir pusseseres, dėdes ir tetas. Sunkoka į tokius pasakojimus tinkamai reaguoti, dar sunkiau išvengti nekorektiškų klausimų.
Kosoviečių yra visokių. Vieni nori matyti didžiąją Albaniją susivienijusią ir tiki šiuo „Trečiuoju reichu“, kiti save laiko nauja tauta, kuri po kelių dešimtmečių galėtų valstybiniais mitais niekuo nesiskirti nuo kitų gerbtinų etninių darinių.
Vieni keliauja po pasaulį ir kuria meną, kiti dirba Vokietijoje, važinėja senais mersedesais ir kuria stereotipus. Vieni puola ant kelių vos nugirdę imamo raudą, kiti kryžiumi puola ant Prištinos purvo vos palikę „drum‘n‘base“ griaudžiantį klubą. „Man nepatinka, kai kitas vyras žiūri į moterį, su kuria kalbuosi“, – vėliau pareikš man vienas jų.
Už sostinės ribų daugumai užsieniečių prasideda „terra incognita“, ir ne veltui: vienam klajoti po profesionalaus turizmo nepaliestą gamtą baugu. Karčiai juokaujame, kad bent jau mirtis būtų vyriška – būti ištaškytam minos kur nors Kosovo pakraštyje. Vis dėlto nuo minų mus saugos Petras Lapinas – Peter Fox – žmogus su didžiule paslaptimi, pakeitęs belgišką pavardę į anglišką neva rinkodaros tikslais.
Tikras kelionių vadovas ir belgas, malonus ir mandagus iki uždusimo ir savotiškai beveidis, jis užsimoja mums surengti ekskursiją po tikrąjį Kosovą. „Nusprendžiau viską mesti ir pradėti naują gyvenimą naujoje šalyje, – pasakojasi. – Dabar man priklauso tinklapis discoverkosovo.eu, keliauju po nepažintus regionus, ieškau naujų galimybių, stovyklauju kalnuose, bendrauju su vietiniais.“ Itin malonus mūsų gidas mažai, vaikiškai atrodančiai švedaitei – jai jis tai jau leistų paliesti neatrastą Kosovą!
Visas vaikiškas svajones apie nesuvaldomą keliautoją išsklaidys po mėnesio Balkanus apskriejusi žinia: porą metų nuo Belgijos policijos besislapstęs pilietis Peteris Vosas Interpolo pastangomis buvo suimtas Kosovo sostinėje Prištinoje. Peteriui Vosui, slapstymosi tikslais pakeitusiam pavardę į Peterį Foxą, pateikti kaltinimai seksualiniu mažamečių išnaudojimu, vaikų pornografijos laikymu ir platinimu.
Bet iki tol paslaptingasis belgas dar spės mus nuvežti į Gračanicą. Gračanicos vienuolynas pačiame Kosovo centre – Serbijos stačiatikių bažnyčios Jeruzalė, pavergta kitatikių. Nuo abipusių kryžiaus žygių ir rekonkistų šį stebuklą saugo UNESCO, švedų KFOR pajėgos ir dygliais puoštos mūro sienos.
Blyškiaveidis kareivis Emai prisipažįsta – stovėti čia visą dieną su automatu rankoje, kai nieko įdomaus nebevyksta, jau pabodo. Nuobodžiauja neturėdami kur kumščių pakasyti švedai lyg ortodoksų šventieji, kuriais ištapytos vienuolyno sienos.
Katalikybė bandė klastoti istoriją vaizduodama savo kankinius ir geradarius taikiais žmonėmis. Serbai tokiais žaidimėliais neužsiima. Keli šimtai Gračanicos šventųjų nebijo būti savimi. Arkangelas Mykolas mojuoja kardu, koks nors šventas Bojanas ar Dejanas rankoje laiko kitatikio skalpą, o viršum visų hipiškai nusiteikęs, daug seksualesnis nei katalikų portretuose Jėzus šelmiškai rodo bizantišką taikos ženklą – bevardis ant nykščio.
Liūdnų pasakų šalyje yra daug tylos, o jos epicentras – Novo Brdo (serb. „Naujoji kalva“) kalnų regionas. Į tikrą tylos karalystę savo mėšlino rato dar niekada nebuvo įkėlęs autobusas, pilnas pačiam gyvenimui frigidiškų nusenusių turistų iš Vakarų.
Paskutiniai saulės spinduliai spalvina kalnus dengiančius miglynus švelniai violetine aviečių sirupo spalva. Nuo čia matyti Serbijos ir Makedonijos teritorijos, ir visos jos – vieni kalnai, kalnai ir kalnai 360 laipsnių aplinkui mus. Raukšlėti ir lygūs, kur ne kur pasipuošę kelio vijomis, slepiantys bene vienintelę iki šiol veikiančią aukso ir sidabro kasyklą Europoje.
Pasilipęs ant pilies griuvėsių jaučiuosi nutrūkęs – žiūrint tiesiai apima panika. Čia galima visiškai prarasti ryšį su motina žeme, atsispirti nuo aptrupėjusio dolomito ir pakilti iki pat priešpilnio, kuris tuojau ims ir, pagal visus islamo įstatymus, susilies su patekėjusia Vakarine.
„Dvasinga“, – konstatuojame. Kai Londonas buvo Kybartų dydžio, Novo Brdo turėjo 50 tūkst. gyventojų, milžinišką katedrą, aukso pramonę ir galingą tvirtovę.
Norėčiau prisijungti prie vietinių porai dienų – sėdėti ant kalno ir galvoti, o vakare eiti sušilti į albanų trobą, kur kas savaitgalį susirenka visa pernelyg gausi šeimyna, keliauninkui net neklausę įpila turkiškos kavos ir garsiai klega iki išnaktų į nieką nepanašia kalba.
Galvočiau, pavyzdžiui, kaip liūdnai mudu su Kristoferiu senstam. Negalim šventvagiškai nepastebėti, kad keturiolikmetės šeimininkų dukros po kelerių metų pražys visomis Balkanų spalvomis. Jei kas primygtinai pasiūlytų, pasinaudotume liberaliais regiono papročiais kad ir dabar pat. Dėl to jaučiamės šiek tiek nepatogiai ir tyliai siurbčiojame kavą nudelbę akis.
Sveiki atvykę į Kosovą, tokį, koks jis dabar yra, ir tokį, kokio jo greitai nebeliks. Provincialios kultūros mėgsta besivadinančiuosius skambiais pavadinimais. Yra tarp jų tokių, kurie apie bet kurį nealbaniško veido prašalaitį galvoja kaip apie vaikščiojantį bankomatą, ir nieko čia nepadarysi. Jei anksčiau dėl visko buvo kalti „dolari“, dabar tamsiose jų akyse jau madingojo pono euro ženkliukas žiebiasi.
Tai primena mongolų užkariautojus, kurie slavų tautas prievartavo ne tik fiziškai, bet ir lingvistiškai. Nepagalvojęs apie „j*b tvaj matj“ genezę gali neįtarti, kokios šlykštynės turėjo vykti, kad ši trijų žodžių kolokacija įsitvirtintų švelnioje nekaltaveidžių kalboje.
Galingosios ekonominės jėgos – pirmiau JAV, paskui jau vietiniai Europos piliečiai – nekaltus euro ir dolerio vardus baigia paversti vienais šlykščiausių žodžių – net ne žodžių, o interkultūrinių lingvistinių vienetų, atsižvelgiant į savotišką kiekvienos tautos tarmę, idiotizmo ir gramatikos taisykles iškraipytų.
Poodiniai šiurpuliukai laksto juos šiame kontekste girdint, verkti rėkti norisi, dievaž, „Už 15 eurų aš iki Budapešto galiu nusigauti!“ – rėkiu godžiam vairuotojui ir trenkiu mikroautobuso durimis.
Į pačią stebuklų šalies šiaurę nusigavau be godaus vairuotojo, be Petro Lapino ir be kompanijos. Čia, paribio zonoje, stūkso pats keisčiausias miestas – Mitrovica. Miesto gatvės net ir darbo dienomis pilnos nežinia kur traukiančių žmonių, autobusų stotis primena kankinimų požemį, kepyklėlės, burekinės (burekas – Balkanuose populiarus greitas maistas, riebus pyragas su mėsa ar daržovėmis – aut. past.).ir mėsaininės, purvinas sniegas, trys seni namai ir privalomas miesto podiumas – kas vakarą eiti pasivaikščioti, save parodyti ir į kitus pažiūrėti.
Tik juodojo erelio vėliavas čia lydi penkiasdešimt žvaigždučių. Kabo ant balkono po dvi vėliavas – viršuje agresyvus juodas erelis raudoname fone, o po juo – „Maxima“ spalvų marihuana trenkiančios žvaigždės ir juostos.
Pečiais gūžčioti gali tik tas, kuris dar nepriėjo upės. Atsistoji prie Mitrovicos tilto ir žvelgi: kitoje pusėje miega didžiuliai pilki daugiabučiai, tyliomis gatvėmis vis nubirbia sena „Zastava“, paminklai serbų tautos didvyriams laukia karvelių draugijos. Apsisuki šimtu aštuoniasdešimt – ogi už nugaros osmaniškas erzelynas, maži nameliai ir galvas apsimuturiavusios paslaptys. Tiltas šis – magiškas.
Lyg trys trolio klausimai vienoje ir kitoje pusėje laukia trys policijos patrulių automobiliai. Eismas prieš juos sustoja, o informacinėje lentoje aiškiai pasakyta – į šalis nesidairyti, jokių susibūrimų, bet koks išpuolis bus tuoj pat numalšintas.
Nesuinteresuotai šaliai kur kas lengviau šitą Rubikoną peržengti nei tūlam serbui ar albanui, bet nežinomybė gyvaplaukius vis tiek pakelia, širdis šiek tiek kraujo gerklėn paduoda – o kas, jei?..
Seniai seniai tiltai buvo statomi žmonėms sujungti. Praėjo tie laikai, ir gyvenimai dabar upės pusėse skirtingi lyg Pietų ir Šiaurės Korėjose, o tiems skirtumams sustiprinti – propagandos ir tikrų faktų upės, aibė istorijų apie lavonus gatvėse, motinų akivaizdoje prievartaujamas merginas, su namais sudegintus pusbrolius. Istorijos, neabejokite, tos pačios, tik detalės priklauso nuo to, kas jas pasakoja – Predragas ar Šemo.
Penki grafito piešinio žodžiai ant serbiškos Mitrovicos dalies sienos – lyg ištisas politinis traktatas. Rusija ir Serbija – visuomet kartu. „Fuck EULEX, russian army welcome“ (angl. „Velniop EULEX, kviečiame rusų armiją“) – sarkastiška šypsena perkreipia veidą – istorija verčia idiotus kartoti tas pačias klaidas.
Vadovėliai sako, kad Rusijos armija – kaip netikęs svečias – pakvietei pelės krebždesio už sienos išsigandęs, o ši pasiliks ne tik tai nakčiai, bet ir ateinantiems metams, degtinę išgers, barščius išsrėbs ir žmoną išdulkins, o atsiprašymui už tuščius butelius baltą plastikinį dramblį kiniškoje parduotuvėje nupirks, ant šaldytuvo paliks išeidama.
Bet ar kam tai rūpi? Vėliavos juk panašios, ir jei erelis už upės žvaigždėmis ir juostomis puošiasi, tai Serbijos ir Rusijos puikiai dera trispalvėmis.
Toji serbiška dalis – it skrajojanti sala. Sulig senąja cerkve, atrodo, į drakono nasrus vienišas jūreivis nupuls. Įstatymai čia – ne Kosovo, o Serbijos, ir tai ne visi, tik tie, kurie ne per kvaili. Už vandenį ir elektrą Mitrovicos serbai nemoka – dovana nuo didžiosios tėvynės. Už puikų pigų juodą alų bare atsiskaityti dar gali dekadentinių Vakarų eurais, bet grąžą gausi serbiškais dinarais – jei pasiseks, trofėjinę šimtinę su Nikolos Teslos galva nugriebsi.
Ant baro sienos – televizorius. Karšta serbė naujienas pranešinėja – ne braškėms valgyti tos lūpos, o ne. Po naujienų – orai. Serbijos žemėlapis toks, kurio niekur kitur nebepamatysi. Didelis ir nepadalintas, lyg saulės vienuma staiga suvienytų it Arkties ledynai tirpstančią teritoriją.
„Belgrade kitą savaitę pranešamos pūgos, o Prištinoje sniegas turėtų netrukus nutirpti, – suokia serbė. – Mitrovicoje dienomis sušils iki plius penkių, tačiau naktimis dar laikysis šaltukas.“
Vaikučių akys jau merkiasi, bet senelės Istorijos lūpos nenustoja berti liūdnai tolygių tikro gyvenimo pasakos žodžių, iki „ilgai ir laimingai“ dar labai labai toli. Sapnuose ramiai parpiančius nekaltus vaikučius lankys erotiškos keturiolikmetės albanės, Novo Brdo kalnų peizažai ir Mitrovicos tilto košmarai.
Berniukai ir mergaitės rašys atvirą laišką visiems kelionių organizatoriams, turizmo gaivintojams, geriesiems Europos dėdėms ir tetoms, neramių sielų keliautojams. Prašantį, maldaujantį, rėkiantį laišką: nevažiuokite čia.
Neorganizuokite kelionių, nepūškuokite autobusais į kalno viršūnę, nerenkite ekskursijų septyniolika kalbų, nestatykite suvenyrų stendų ir nesiūlykite Novo Brdo kaip dalies supakuotų atostogų. Palikite viską kaip yra, bijokite Balkanų, Kosovo ir albanų, skųskitės neišvystyta infrastruktūra ir informacijos trūkumu. Nebeimkite tūkstančio eurų algos už savanoriavimą Jungtinėse Tautose, kai skursta mokytojai, gydytojai ir paštininkai.
Mielas Žilvinai Grigaiti, nereikia tavo pasui žalio spaudo „Republika e Kosova“: dar serbai užpyks. Važiuok atostogauti į Indiją, Maldyvus, Kambodžą, Kubą ir Iraką, o Kosovą palik tokiems karaliams, kokie gyvena tik serbiškoje Mitrovicos dalyje – jie nebijo šalčio, karo, mirties ir gyvenimo, kai šaudo nesitaikydami, kai myli, negalvoja, o kai linksminasi, požeminiuose baruose skraido kėdės.