Šiame žaviame pasaulyje yra koncepcijų ir praktinių elgesio modelių, kurie, ypač nagrinėjant atskirus atvejus, atrodo visiškai logiški, pateisinami ir netgi būtini normaliai asmeniui, visuomenei ir istorijai funkcionuoti, o iš tikrųjų, žvelgiant iš paukščio skrydžio, ypač idealisto akimis, yra šlykščiai pragmatiški, bailūs ir prisitaikėliški.
Santuokinė neištikimybė, pabėgimas iš mūšio lauko, kapitalizmas, hedonizmas, rasizmas, diskriminacija, korupcija, cheminis ir atominis ginklas, profesionalus turizmas, karjerizmas, smurtas, karas, pagieža, kerštas, principų neturėjimas, nafta, finansinė sistema, priklausomybė – vardinti ir vardinti.
Vienas jų, tokių normalių, bet geležies skonį nenorom burnoje paliekančių reiškinių, tikras moralinis nusikaltimas architektūrai, kultūrai ir istorijai – istoricizmas, noras pastatyti senamiestį, baimė gyventi dabartyje, su ja susitaikyti ir troškimas nuo jos bėgant klastoti senoviškumo dvasią.
Apie vieną paskutinių ir žiauriausių sąjungininkų veiksmų Antrajame pasauliniame kare, karybai iš esmės nereikalingą, grynai parodomąjį Drezdeno bombardavimą, užvirusį asfaltą, nusinešusį apie 20 tūkst. aukų – iš karto po karo skaičiai buvę ir didesni, kalbėta apie 250 tūkst. – ir pavertusį tai, kas buvo žinoma kaip Florencija prie Elbės, Mėnulio paviršiumi, knygoje „Skerdykla Nr. 5“ rašė savo kailiu šį siaubą patyręs Kurtas Vonegutas.
Kad toks nutikimas iš tikrųjų buvo, Nicole pasakojo jos senelis. Pasak seno vokiečio, pragariškiausi XX a. garsai: ū-ū-ūūū bombonešių gausmas, sprogimų aidai ir dan-dan-dan griūvančios varpinės, buvo girdimi už penkiasdešimties kilometrų nuo Drezdeno.
Kad šio nutikimo niekas nepamirštų, vokiečių menininkai prieš porą metų įrengė instaliaciją tiems, kurie žiūri į Elbę: įsikibę į turėklus ir užsidėję ausines, jie galėjo iš naujo išgirsti besiartinančius lėktuvus. Nicole sako, kad buvo labai interaktyvu ir labai baisu.
Nicole turi vyno, aš – Drezdene gaminamo ir visoje Vokietijoje su šiuo miestu asocijuojamo „Radeberger“ alaus, vaikštinėjame po nuostabiai gražų atstatytą karalių kvartalą. Katedros sienomis jojantys Saksonijos valdovai – kieti, jų vardai kaip iš brolių Grimų pasakų išplaukę: Henrikas Paukštininkas, Albertas Lokys ir Albertas Narsusis, Frydrichas Švelnusis ir Lietuvos–Lenkijos valstybę XVIII a. valdęs Augustas Storasis. Visai kaip modernių reperių pseudonimai, juokaujame su Nicole, prisėdę karališkajame kieme.
Pakito vardai, karietas pakeitė kadilakai ir visureigiai, vietoj simfonijas griežiančių orkestrų garsiakalbiai „užsuka bytą“, bet visa juk panašu: atlinguodavo blizgančia karieta vienas karaliukas į kito karaliuko kiemą ir sutrenkdavo kumščiais: „Ei, kaip sekasi, brolau?“
Taip, tai tikrai yra kieta, ir pajuodę akmenys mums primena, kiek įstabių dalykų gali pridaryti vienvaldystė, tironija, monopolija, nemokama ir neribota darbo jėga. Ei, jei kas dabar užsimanytų įgyvendinti drezdenišką projektą, kiek protestų, kategoriškų veto, biurokratinių vingrybių, inspekcijų, auditų ir žiniasklaidos intervencijų tai kainuotų! Taip ir miršta gargantiuaniškos idėjos, platūs karališki užmojai ir saulėkaitoje blyksinčios auksinės karalių dantų karūnėlės.
Pastatai – Nicole specialybė. Ji darbuojasi jaunimo asociacijoje, kuri siekia nenaudojamus, apleistus pastatus atiduoti jauniesiems muzikantams ir įrengti juose repeticijų bei koncertų sales.
„Drezdeno atstatymas kaip kėlė, taip ir tebekelia diskusijas, demokratinės respublikos vadai klausė, ar nebūtų galima drėbtelti vieną kitą socrealistinį monstrelį, ir drėbtelėjo, o neseniai Drezdeno senamiestyje atsirado naujas prekybos centras, nors respublika jau federacinė“, – pasakoja ji, prisėdusi ant skaidraus plastikinio suolelio upės krantinėje.
Suolelis skirtas atminimui visų, kuriems buvo uždrausta čia vaikščioti nacių valdžios metais. Kažin ar neatsirado tokių, kurie būtų siūlę neužsiimti istoricizmu ir, išsaugojus tai, kas liko, neatstatinėti to, ko nebėra?
Vietiniams juk vis tiek šiek tiek vienodai: pernai atidaręs naują greitkelio tiltą Drezdenas iškilmingai tapo pirmuoju Europos miestu, praradusiu UNESCO pasaulio paveldo statusą. 57 proc. miestiečių apklausoje nurodė, kad jiems ant šių statusų – šiek tiek nusišvilpt.
Švytinčios katedros ir meno akademijos stikliniais, vakarėliams pritaikytais stogų gaubtais ne tik Nicole, bet ir jos draugams atrodo kur kas mažiau svarbios ar įdomios nei pilki, juodi ir rudi gyvenamųjų namų kvartalai kitoje Elbės pusėje. Juk tikrasis, neturistinis gyvenimas vyksta ten, ir jam trūks plyš reikia greitkelio tiltų.
Režimų kaita čia paliko labai atsainų požiūrį į architektūrinę vienovę ar grožio pergalę prieš praktiškumą, ir drezdeniečiai vis labiau eksperimentuoja kergdami tamsius akmenis su armatūros gabalais, metaliniais vamzdžiais ir betonu.
Bilis Piligrimas per Drezdeno bombardavimus išmoko šokinėti laiku. Kodėl nepabandžius ir man – iš šiandien į vakar, nuo vienos šleikštulį keliančios kasdienybės koncepcijos prie kitos? Nuo greitkelio Berlynas–Drezdenas degalinės strykteliu į žemaūgio, senstelėjusio, labai nepatrauklaus, kiek susitraukusio pliko vokiečio automobiliuką.
Šalia, keleivio vietoje, – neaiškios kilmės ir paskirties būtybė, azijietiško veido ir miniatiūrinio sudėjimo nenusakomo amžiaus mergaitė-moteris (?), dukra, dukterėčia, meilužė, žmona?
„Grįžtame iš Tailando, lankėme gimtąsias jos vietas ir gimines“, – verčia kortas vokietis ir pasakoja trumpą, bet įdomią meilės istoriją. Radęs vedybų skelbimą laikraštyje parašė dabartinės žmonos draugei, bet atrašė štai ši, tai ir paėmė šią – „dieser“, taip ir įvardija, lyg būtų išsirinkęs triušį ūkininkų turguje.
Tailandietė ne pati gražiausia, vokiškai moka vos kelis sakinius, o jos vyras tajų kalba iš viso nė bum bum. Importinė nuotaka daug šypsosi ir kvailokai juokiasi, bet galinio vaizdo veidrodėlyje vis šmėžuoja neįtikėtinai storos ir taip daug ką paaiškinančios azijietiškos lūpos.
„Ech, toks čia ir gyvenimas toje Vokietijoje, – skundžiasi krautuvininku dirbantis vokietis, – Dvejus metus dirbau, kad galėčiau sau leisti išlaikyti namą, dykaduoniaujančią žmoną ir mėnesiui išvažiuoti paatostogauti į Tailandą.“
„Kiekvienam savo“, – pagalvoju ir strykteliu atgal į tikrą gyvenimą be švytinčių katedrų ir storalūpių azijačių pagal pareikalavimą.
Pilkame, bet tikrame name ir yra butas, kuriame suradau Nicole, jos kambario draugę Viki, dvi kates ir raudonplaukį, į airį panašų ir vietoje nenustygstantį barmeną Hugo. Laikais, kai kontuzija vadinama potrauminio streso sindromu, Hugo būtų galima nustatyti aktyvumo ir dėmesio sutelkimo sutrikimą. Šįryt jo strazdanotas sutrikimas pritemusioje žalumos apsuptoje Nicole virtuvėje varomas kava, romu ir žolės suktinėmis.
Darbas bare reikšmingu pavadinimu „Madness“ (angl. „Pamišimas“) laiduoja vėlyvus rytus ir apygirčius, naujų pažįstamų kupinus vakarus. Hugo nešokinėja erdve ir laiku, kofeinas palaiko gyvenimo čia ir dabar dvasią, bet jei jis sugalvotų piligrimauti, turėtų ką prisiminti tiek praeityje, tiek ateityje: kelionę autostopu skersai Jungtines Valstijas, kasdien ištinkančius įdomiausius atsitiktinumus ir fotografijos studijas artimiausioje ateityje.
Ak, „Madness“, laiku ir erdve šokinėjančių keistuolių štabas teisingoje Elbės pusėje, prie apskrito stalo-baro it vilkelis sukasi Hugo, čia jautiesi naujas tik iki antros „Jägermeister“ taurelės, o jei papeckiojai juodu markeriu ant baltų tualeto sienų, vadinasi, esi jau vietinis.
Miesto taisyklės čia negalioja, baras rakina duris pirmą valandą, bet retai kada užsidaro anksčiau nei penktą ryto. Viduje rūkomos ne tik cigaretės: šiandien dūmo parūpino amerikietis Thomas.
Thomui šokinėti laike ir erdvėje sekėsi ganėtinai gerai iki lemtingo įvykio Prahoje, kur tik įmerkęs kojas į balą svečias iš užjūrio suprato, kad ten – ne vanduo, o stingstanti želatina.
Prilipęs Thomas labai liūdnas. Gyvenimas atrodė šviesesnis prieš porą metų, kai atsikraustė į romantiškąją Prahą ir ėmėsi mokyti anglų kalbos. Prahoje amerikietis sutiko tada gražią vokietę iš Drezdeno ir įsimylėjo, kas savaitgalį atkakliai kirsdavo Čekijos–Vokietijos sieną, kol neištvėrusi vokietė ėmė lauktis.
Iki tol jautęsis toks laisvas Thomas turėjo persikraustyti į Drezdeną ir susirūpinti neregėtais tikro gyvenimo rūpesčiais. Apsistojęs viename bute su mergina ir dukrele, štai jau trečias mėnuo šiūruoja senąsias gatveles be rimto darbo – ne taip lengva surasti norinčių mokytis anglų kalbos, tenka dirbti pardavėju ir naktiniu sargu, o ilgais ilgais vakarais ilgai ilgai mirkti tokiuose baruose, kaip „Madness“, apsikabinus „Radeberger“ bokalą, papsint geros marihuanos suktinę, liūdnu žvilgsniu ieškant išsigelbėjimo atsitiktinėse draugėse, galvojant apie nuolatinį pinigų, laisvės ir tokio vyriškumo, tokios brandos, kokios pageidautų JI, stygių.
„Ir kas manęs laukia namie? Meilė seniai išblėso, liko tik pareiga, norėčiau grįžti namo, bet atsakomybė neleidžia būti tokiam niekšui, o ji amžinai pikta ir susiraukusi. O kaip ji knarkia, Dieve šventas, net miegoti kartu nebeišeina“, – skundžiasi man Thomas.
Į šlykščias kasdienybės koncepcijas, tokias kaip nelemti atsitiktinumai ir atsakomybės prievarta, amerikietis žvelgia iš apsvaigusios „Madness“ varpinės, bet šios ne tik kad netampa mielesnės, jos dar ir garrrrrrsiai užknarkia.
Grįžtančius į prašmatnų ir laisvą miego kvartalą girtuoklius prie laiptų priekaištingai pasitinka Nicole katė. Kuo ilgiau žiūriu į jos rainas akis ir kuo daugiau galvoju apie Drezdeną, tuo mažiau formos ir aiškumo įžvelgiu šiame sukergtame mieste.
Kadaise, kai urbanistika buvo paveldimosios valdžios, o ne besikeičiančių ideologijų rankose, kai katedroms, nuobodžių karališkų pasivažinėjimų kiemams, varpinių bokštams ir rotušėms nerūpėjo UNESCO statusai, kai miestas gyveno karalių juokingomis pravardėmis tironijoje, šis miestas formą turėjo.
Kad nuo karo ir oro taršos pajuodavę akmenys buvo vieningos autokratinės didybės dalis, galima justi jų šaltume, net jei jis kasdien švitinamas komunizmo statybų ir didžiulių prekybos ir laisvalaikio centrų radiacija.
Galiu patikėti, kad besileidžiančios bombos, griūvančios sienos ir turistų srautai paliko liūdnas žymes grindinio plytelėse ir miesto gyventojų, net pačių jauniausių, akyse, tik tas žymes labai sunku išskaityti iš idealistinio paukščio skrydžio.
Drezdenas kybo tirštame ore, ne iki galo suvokiama ar apčiuopiama Rytų Vokietijos svajonė, pilki tvirti akmenys, semiami tamsaus kasdienybės šleikštulio vandens. Gali būti, kad toks jis atrodo tik studentiškai girtomis pamišusiomis pirmadienio naktimis, bet ar tai svarbu Biliui Piligrimui, kuriam penktu numeriu pažymėtoje skerdykloje, lauke ošiant liepsnų bangoms, atsivėrė laiko vartai?