Tokia tikra, kad aplankius visiems žinomą Didįjį Kanjoną Arizonoje turėtų būti privaloma pasukti į šiaurę ir patekti ten, kur dar ne visi keliai išvažinėti.
Navahų genties indėnės pakelėje į dar vieną kalną Jutoje pardavinėja rankų darbo papuošalus ir šypsosi keliautojams.
„Mes gyvename ten, slėnyje, – modama ranka į tolį, Arizonos pusėn, sakė Emmi juodais, kaip ir akys, plaukais. – Smagu, kad atvažiuojate. Žmonės čia jau šimtus metų gyvena.”
Kadaise čia retai kas užklysdavo, išskyrus pumas ir elnius, kurių užteko sėkmingai medžioklei.
Tik dvasingieji indėnai kūrėsi šiose nežemiškose žemėse Jutos pietuose ir Arizonos šiaurėje, kur dabar saugomi Braiso Kanjono, Zajono ir Arkų nacionaliniai parkai, Monumentų slėnis.
Nesunku suprasti, kodėl vietiniai tikėjo, kad juose pūpsančios ryškiai raudonos ir oranžinės uolienos – tai akmenimis paversti jų protėviai, nubausti kerštingo dievo.
Gal todėl dabar keliautojai važiuoja į Pietų Jutos kanjonus ieškodami savojo dievo. Kai kurie ir randa.
Nuo Las Vegaso iki pirmosios stotelės Jutoje – Zajono nacionalinio parko – trys valandos kelio į šiaurės rytus.
Palieki kazino ir viešbučių šurmulį ir iš karto patenki į Sagvaro dykumą, kurioje auga kaktusai. Ją perskrodus kelias kyla aukštyn, prasideda Kolorado plynaukštė.
Ji išraižyta kaip seno indėno veidas – tarpekliais, kanjonais, Kolorado upe ir jos intakais.
Kai XIX amžiaus viduryje Jutos mormonai atrado įspūdingus kanjonus, kurie dabar vadinami Zajono nacionaliniu parku, šią dvasingą vietą pavadino „Kolob”, nes mormonų religijoje taip vadinama vieta, arčiausiai esanti dievo buveinės.
Pasijusti arčiau dievo čia įmanoma. Didžiajame Kanjone į gilumą žvelgi iš viršaus, o į Zajono kanjoną įvažiuoji jo dugnu.
Patenki tarp ryškiai raudona, švelniai rožine, geltona ir smaragdine spalvomis žaižaruojančių masyvių uolų.
Vakarų šventykla pavadintas aukščiausias parko taškas siekia net 1158 metrus, o tu stovi apačioje apsuptas sunkiai suvokiamų darinių.
Užvertę galvą žmonės bando įsivaizduoti, kaip susiformavo šie gamtos kūriniai.
Kai kur iš uolų trykšta vanduo ir ritasi sienomis lyg ašaros, o Kabančiuosiuose soduose tuos lašus sugeria augalai, vešantys ant uolos šlaitų.
Per milijonus metų tekanti upė raudonspalviame smiltainyje išgraužė tarpeklį, o vėjo supustytos viena kopa po kitos vėliau suakmenėjo.
Ir dabar čia galima vaikščioti upelio krantu ar kartu su nesibaidančiomis stirnomis įbristi į kai kur juosmenį siekiantį šaltą vandenį, kuris tekėdamas nežinia ką dar išgrauš ateityje.
Bet kol kas Zajono nacionalinis parkas yra visiems pasiekiama vieta. Kai kurias jo vietas galima apžiūrėti vykstant automobiliu, kitur veža parko autobusai, o geriausiai kanjoną pažinsi kopdamas keliukais į viršų, jei tik nebijai lipti ties bedugnės pakraščiu.
„Čia įmanoma atsidurti tokioje vietoje, kur kelias baigiasi, o tu jautiesi, tarsi būtum pirmasis žmogus, įžengęs į dar neatrastą vietą”, – sakė parko prižiūrėtoja Marie.
Ir vis dėlto Zajono parke daug lankytojų. Gal dėl grožio, o gal todėl, kad jis lengvai pasiekiamas iš Las Vegaso, šį kanjoną amerikiečiai mėgsta kaip ir Didįjį.
Labiau nepaliestas turistų yra Braiso kanjonas, esantis pora valandų kelio toliau į Jutą.
Ten verta vykti ir dėl to, ką išvysti pakeliui.
Pravažiavus Karmelį ir pasukus į šiaurę, vėl prasideda įvairių atspalvių raudoniu žaižaruojantys stulpai, kolonos ir sustingę siluetai.
Bet tai – tik įžanga į Braiso kanjoną, kurio pakraščiu kelias vinguriuoja 2750 m aukštyje.
Tarsi iš kito pasaulio apačioje stūkso keistų formų figūros, primenančios atkastą miestą, – kai kurie dariniai atrodo kaip pilys, apsuptos sargybinių.
„Tai pats atkampiausias ir nuostabiausias reginys, kurį žmogaus akys kada nors yra mačiusios”, – netekęs žado rašė JAV topografas T.C.Bailey, kai 1876-aisiais pirmasis aptiko peizažą Braiso kanjone, kuris dabar vadinamas Saulėlydžio tašku.
„Ten yra tūkstančiai raudonų, baltų, rausvų ir cinoberio spalvų įvairių dydžių uolų, kurios atrodo tarsi tvirtovės sienos, dvasininkai ir vienuoliai su abitais, patarnautojai, katedros ir minia parapijiečių”, – savo dienoraštyje rašė T.C.Bailey.
Praėjo daugiau nei šimtas metų, o vaizdas – toks pat neįtikėtinas.
Uoloje susidarę smailių amfiteatrai kai kur siekia 150 metrų gylį. Daugybėje vietų galima leistis tarpeklių keliukais ir prisiliesti prie šio gamtos stebuklo.
Šioje siurrealistinėje planetos vietoje ganosi juodauodegiai elniai, o po krūmokšnius laksto švilpikai.
„Tai išties nemaloni vietelė ieškoti dingusios karvės”, – taip Braiso kanjoną apibūdino XIX amžiuje netoliese gyvenęs vienas mormonizmo pradininkų Ebenezeris Bryce’as, kurio vardu pavadintas šis nacionalinis parkas.
Apylinkėse gyvenančių amerikiečių namai dažnai primena degtukų dėžutes, o ne prabangias vilas. Galbūt todėl, kad konkuruoti su neapsakoma gamta net neverta.
Tie Jutos kanjonai nesibaigia šimtus kilometrų. Važiuoji į rytus, ir vienas jų virsta kitu.
Po penkių valandų atsiduri Moabo mieste, kuriame prasideda Arkų nacionalinis parkas.
„To pribloškiamo vaizdo niekada nepamirši”, – pasakojo čia apsilankęs dainininkas Andrius Mamontovas.
Čia, dykumoje, pūpso daugiau kaip 200 neįtikėtinų smiltainio arkų, kurias per milijonus metų išpūtė vėjas.
Ilgiausia pasaulyje kraštovaizdžio gamtinė arka atrodo „išsižergusi” – nuo vienos kojos iki kitos yra 89 metrai.
Parko atradėjai nestokojo kūrybingumo, kai davė pavadinimus kiekvienam dariniui: po uola ištįsusi spokso Banginio Akis, Tamsiojo Angelo bokštas stūkso vienišas laukymėje, vadinamoje Velnio Sodais.
Čia gali važinėtis dviračiu ar automobiliu, eiti raudona plokštuma ir bandyti suvokti, kaip tai sukurta.
Kai leidžiasi saulė, paskutiniai jos spinduliai užkabina ant aukštos uolos krašto rymančią Dailiąją arką kreivokais šonais.
Sulaukęs šio momento gali atsistoti po masyviu jos stogu ir nusifografuoti, o grįžęs namo turėti įrodymą, kad kelionė po Jutą, kad ir kokia nežemiška, nebuvo tik sapnas.
Pagalba keliautojui
Kaip pasiekti
Į Pietų Jutą iš Lietuvos geriausia skristi į Las Vegasą arba Solt Leik Sitį, o ten išsinuomoti automobilį tolesnei kelionei.
Birželio mėnesį mažiausia skrydžio kaina yra per Helsinkį ir Čikagą su „Finnair” – bilietas kainuoja maždaug 2800 litų į abi puses. Skrendant per Frankfurtą prie Maino su „Lufthansa” kainuotų nuo 3200 litų.
Nuomotis automobilį geriausia oro uoste. Gerų kainų galima rasti paieškos sistemoje kayak.com, hotwire.com ir kitose. Ekonominės klasės automobilio nuoma parai kainuoja nuo 40 litų.
Kur gyventi
Zajono nacionaliniame parke veikia svečių namai „Zion Lodge”, kuriuose vasarą už kambarį parai tenka pakloti apie 400 litų.
Tačiau ne ką prasčiau, tik gerokai pigiau galima apsistoti prie įvažiavimo į parką įsikūrusiame Springdeilio miestelyje.
Mediena kvepiančiame viešbutyje „Pioneer Lodge” nuostabių uolų papėdėje už nakvynę vasarą sumokėsite apie 300 litų, o žiemą – mažiau nei 200 litų.
Miestelis prie Braiso kanjono pavadintas Tropiku. Motelių kainos prasideda nuo 200 litų.
Važiuojant į Arkų nacionalinį parką reikėtų apsistoti istoriniame Moabo mieste. Retro stiliaus viešbutyje „Gonzo Inn” nakvynės kaina – apie 450 litų.
Tie, kurių biudžetas ribotas, gali apsistoti pigių, paprastų, bet patogių motelių „Motel 6” kambaryje, kuriuose para kainuoja apie 150 litų.
Visuose nacionaliniuose parkuose įrengtos stovyklavietės, kur turistai gali pasistatyti palapinę, susimokėję maždaug 50 litų mokestį. Būtina vietą rezervuoti iš anksto.