Į šachtas, kur dar prieš dešimt metų buvo kasamas degusis skalūnas, veda laiptai gaubtomis lubomis. Žemėjant smelkiasi požemio vėsa.
„Štai mes ir po žeme. Esame šachtoje. Galite sakyti – kas čia per šachta? Ji panašesnė į rūsį! Tačiau - tai šachta“, - pasakojimą pradeda kalnakasys Ennas Liivikas.
Jis vienas iš kasyklos-muziejaus gidų. E.Liivikas, kaip ir daugelis darbuotojų, apie šachtas ir naudingąsias iškasenas žino ne iš knygų, o iš asmeninės patirties. Jis 32 metus dirbo šachtose, o Kohtlos kasykloje degųjį skalūną jis kasė daugiau nei du dešimtmečius. Taigi kelius, atšakas ir visus užkaborius E.Liivikas žino kaip penkis savo pirštus. Tačiau kalnakasys perspėja: „Jeigu atsiliksite ir pasiklysite, aš jūsų neieškosiu!“
Pirmiausia kūną persmelkia drėgmė ir šaltis. Kai kuriose atkarpose nosį riečia sieros kvapas. Pasiklausius mašinų veikimo, galima tik įsivaizduoti, kokiame triukšme seniau čia dirbo šachtininkai.
„Nusileidus po žeme reikdavo pasiekti toli esančias darbo vietas, taigi šachtininkai vaikščiojo ne pėsčiomis, o važiuodavo kalnakasių ekspresu“, - pasakoja E.Liivikas.
Su šiais gido žodžiais tolumoje nuaidi traukinio tu-tu-u-u. Dar viena turistų grupė tyrinėja požemius. Kiek jaukiau žinant, kad tamsumoje galėsi išvysti daugiau nuo šalmų šviečiančių prožektorių, tačiau atsilikti nuo savo grupės vis tiek nesinori.
„Galiu pasakyti, kad 60-70 metrų – tai visiškai negili šachta“, toliau rusiškai su ryškiu estišku akcentu porina E.Liivikas.
Jis sako, kad kita kalba būtų, jeigu šachta po žeme driektųsi 600-700 metrų gylyje. Tačiau Estijoje milžiniški skalūnų rūdos klodai glūdi palyginti nedideliame gylyje. Degusis skalūnas – tai plokštelėmis skylanti uoliena. Ji naudojama kurui, gaminamas bitumas, degiosios dujos.
Bendrakeleivių kojos šiurena drėgnomis medžio lentomis. Šios dangos šachtoje seniau nebūdavo, visa tai įrengta turistams. Tačiau ir čia reikia atsargumo – nes visur šlapia bei slidu. Pakėlus akis matyti, kaip medį greitai pradeda nikti pelėsiai.
Visur daug vandens: vienur jis telkšo, kitur laša nuo lubų ar sunkiasi iš vertikalių paviršių. Todėl šachtose turėdavo nuolat veikti siurbliai. Kalnakasys pasakoja, kad norint išgauti vieną toną skalūno, reikia išpumpuoti 17-18 kubų vandens.
„Visa šiaurinė dalis – beveik 6 kilometrai, užsemti vandens“, - aiškina E.Liivikas. Anot jo, dabar turistams pasiekiama tik labai maža šachtų tinklo dalis, nes uždarytose atkarpose pilna vandens.
Šachtoje dirbti galima nuo 18 metų, tačiau po žeme pradirbę nemažiau nei dešimtmetį, tiek pat pasiankstindavo pensinį amžių.
„Kai kurie žmonės ateidavo norėdami padirbti dešimt metų šachtose, tada išeiti į paviršių ir dar kiek padirbus eiti į pensiją penkiasdešimties metų. Tačiau dažniausia tokiems žmonėms gyvenimas susiklostydavo visai kitaip: jie manydavo į šachtą einantys dešimčiai metų, bet pasilikdavo 30 ir 40“, - šypsosi kalnakasys, pats po žeme pradirbęs tris dešimtmečius.
Antra kategorija, anot E.Liiviko, yra žmonės, kuriems šachtos yra tiesiog darbas, ir nesvarbu, kiek jis truks. O tretieji po žeme dirbti ateidavo sulaukę 35-40 metų, atidirbdavo dešimtmetį ir išeidavo į paankstintą pensiją.
Šachtininko darbas reikalauja daug fizinės ir psichologinės ištvermės. Seniau daug darbų tekdavo atlikti rankomis, taigi kalnakasiai neretai kentė nuo vibracinės ligos.
Nuo 1962 m. Kohtlos kasyklose jau dirbo vadinamieji kalnų kombainai.
Visi agregatai kelia didžiulį triukšmą. Muzikinio kūrinio kulminacija dažnai pasiekia ir garso aukštumas. Panašiai atrodo kalnakasių simfonija, taigi verta po žeme sujungti kelis agregatus vienu metu ir neužsikimšus ausų tai ištverti. Tačiau pasižiūrėjus į klausos aparatą E.Liiviko ausyje toks noras greitai praeina.