***
„Pamirškite savo praeitį! Pamirškite savo istoriją!“ Stambus sargybinis alyvuogių žalumo uniforma su raudonais antpečiais rusiškai rėkia ant mūsų, kol milžiniškas vokiečių aviganis piktai skalija įtempęs pavadį. „Sveiki atvykę į Sovietų Sąjungą, – suurzgia sargybinis. – Čia jūs esate niekas!“
Negaliu sakyti, kad manęs neperspėjo – aš ką tik pasirašiau pretenzijų dėl sveikatos ir saugumo atsisakymo dokumentą, kuriame buvo ir toks punktas: „Nepaklusę dalyviai gali sulaukti psichologinių ar fizinių bausmių“. Tai vadinasi „1984: išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“ – trijų valandų pusiau teatralinė atrakcija tikrame sovietiniame bunkeryje viduryje Lietuvos miškų; įsivaizduokite, kaip atrodytų „Punchdrunk“ trupė, jei jai vadovautų buvę KGB pareigūnai. Nors dauguma buvusių sovietinių respublikų leido savo prisiminimams apie tą laikotarpį išsisklaidyti kaip raudonoms ūkanoms, prieš 20 metų rusų tankų palikta Lietuva drąsiai žvelgia savo komunistinei praeičiai į akis.
Prieš valandą sovietinio bunkerio kūrėja Rūta Vanagaitė mane jau buvo „apšildžiusi“. „Kiekvieną kartą kas nors nualpsta – mūsų rekordas yra penki per vieną seansą nualpę žmonės, – dalykiškai paaiškina ji ir patikina, kad mano vertėjui pravers turėti uostomosios druskos. – Bet pasistenkite atsakyti į sargybinio klausimus greitai ir aiškiai. Dauguma jų yra aktoriai, bet jie gali įstrigti tame laikotarpyje ir pamiršti, kad yra aktoriai. Kelis turėjome atleisti, nes jie šiek tiek per šiurkščiai elgėsi. Labai lengva palaužti žmonių valią – vos nusileidi čia, šešis metrus po žeme, imi jausti, kad negali ištrūkti.“
Prie pat Neries, važiuojant Baltarusijos sienos link, prie posūkio į mišką plevėsuoja raudona vėliava ir rodo kelią iki anoniminio apgriuvusio pastato nedidelėje properšoje. Jo viduje iš traškančių senų radijo imtuvų trimituoja sovietinis himnas ir dainos, dažai nuo sienų ne tiek lupasi, kiek byra gabalais, kelios neperdegusios neoninės lempos erzinančiai mirkčioja, o drėgmė slenka sienomis.
Mums išdalina apipelijusius apsiaustus, kurie yra tokie drėgni, kad net varva, ir po puodelį sovietinės kavos – be jokių kavos pėdsakų, pagamintos iš miežių.
Laukdami pasirodančių aktorių (keli iš jų – tikri buvę KGB darbuotojai), apie 40 dalyvių, kurių dauguma – 20-30 metų lietuviai, juokiasi iš viso to absurdiškumo ir kičinių kostiumų. Tai, paaiškėja, yra tik linksmoji dalis.
„Ar jūs suprantate rusiškai?“ – paklausia draugas lietuvis. Australas Mattas atsako už mus abu: „Aš suprantu, kai žmonės su šunimis ant manęs rėkia.“ R.Vanagaitė įsiterpia, kad pasakytų, jog pagrindinis vokiečių aviganio darbas – milicijos kovos su organizuotu nusikalstamumu padalinyje, kur jis ieško lavonų. Puikumėlis.
Pasirodo piktasis sargybinis ir duoda nurodymus: mes turime atsakinėti tik “taip” arba “ne”; nepaklusnumas bus baudžiamas smūgiais ir įkalinimu vienutėje; ir mes iš galvos išmesime viską, išskyrus socialistinio rojaus, kuriame dabar gyvename, šlovę. Mes pagarbiai išsitempiame sovietinio himno giedojimui ir raudonos vėliavos pakėlimui, o tada leidžiamės į stingdančiai šaltą bunkerį.
Tris valandas mus verčia marširuoti apledėjusiais tamsiais koridoriais, ant mūsų loja (tiek šuo, tiek žmogus), mus žemina, tardo, verčia pasirašinėti falsifikuotus prisipažinimus įsivaizduojamais nusikaltimais, mums rodo propagandą ir moko ruoštis branduoliniam imperialistinių kiaulių puolimui. Kiekvienas dalis turi iliustruoti – skiriant mažai dėmesio subtilumui ar sveikatai bei saugumui – kokį nors gyvenimo Sovietų Sąjungoje aspektą.
Kai man nepavyksta teisingai atsakyti į klausimą rusiškai, man jį pakartoja laužyta, pikta anglų kalba. KGB tardytojas priremia mane prie dokumentų spintos: „Iš kurrrr tu?“
“Anglijos”, atsakau susigūžęs. Jis baksteli man į krūtinę, skaudžiai: „Tamsta anglas? Anglų šnipas! Anglų šnipas!“ Kitoje „scenoje“ KGB gydytoja priverčia mane nusirengti iki juosmens prieš kitus dalyvius: „Nusivilkti švarką! Nusivilkti marškinius! Nusirengti iki juosmens! Greitai! Greitai!“ Mane pasodina ant taburetės, paima gabalą vatos, pamirko spirite ir padega. Degančią vatą įmeta į nedidelį stiklainiuką ir jį apvožia ant mano nuogų pečių. Tai vadinama „taurių statymu“, kuris turėtų pro odą ištraukti ligas.
Šis bunkeris – šeši metrai po žeme plytintys 3 tūkst. kvadratinių metrų tunelių ir olas primenančių patalpų – pastatytas 1984-aisiais kaip avarinė Lietuvos valstybinės televizijos transliacijų bazė – tam atvejui, jei Vilnių užpultų NATO. Čia įrengtas autonominis šildymas ir kanalizacija bei komunikacinės linijos su Maskva, o stogas atlaikytų branduolinės bombos sprogimą.
Jaunas projektų administratorius Ignas mano, kad šis bunkeris – veikiau istorijos pamoka nei spektaklis, ypač tokiems žmonėms kaip jis, kurie yra per jauni, kad prisimintų paradus, maisto trūkumą, paranoją ir visa kita.
Jo tėvams net į galvą nešautų apsilankyti bunkeryje, juokiasi jis, „bet mums, mano kartai, čia ateiti reikia, kad pajustume, kokie tai buvo laikai“.
Jau ne pirmą kartą išgirstu, kaip dvidešimtmetis lietuvis, kalbėdamas apie savo šalies sovietinę praeitį, pavartoja šį labai kūnišką veiksmažodį – privalai ją „pajusti“. Vien skaityti apie ją nepakanka, nes ji atrodo pernelyg keista, kad būtų įtikėtina. „Jauni žmonės nesupranta, koks buvo gyvenimas, – tvirtina R.Vanagaitė. – Jie sako: kaip tai negalėjote išvažiuoti iš šalies? Sėdi į traukinį ir važiuoji. Jie mano, kad galėtų tiesiog įveikti sovietų sargybinius. Mes bandom jiems parodyti tikrovę.“
Ne toks teatrališkas, bet ne mažiau šiurpinantis yra Genocido aukų muziejus, įkurtas buvusiame KGB kalėjime Vilniaus centre, kur buvo nukankinti ir nužudyti šimtai žmonių. Jo kiemas nukabinėtas vaikų piešiniais, įkvėptais mokyklinių ekskursijų į šią vietą. „Mes juos skatiname įsivaizduoti, kaip čia viskas buvo, – sako Remigija Paldauskaitė, kuriai pačiai tebuvo penkeri, kai griuvo Berlyno siena. – Geriausias būdas išmokti yra tai pajusti.“ Ji pavaizduoja nuobodžiaujantį vaiką, vartantį vadovėlį: „Tai geresnis būdas nei istorijos pamokos.“
Paskutinė lietuviško sovietinės atminties triptiko dalis yra Grūto parkas. Tai nėra tikras teminis pramogų parkas (nors čia yra žaidimų aikštelė ir zoologijos sodas su lamomis ir meškomis), o milžiniškas sovietmečio skulptūrų muziejus po atviru dangumi, kuriame taip pat yra nameliai su tūkstančiais kitų eksponatų – nuo kilimėlių su Lenino atvaizdu iki pionierių būgnų, komunistinių žaislų, vėliavų, paveikslų ir sovietmečio skaičiuotuvų.
Ši dešimtmetį švenčianti makabriška socialistinio realizmo oazė buvo pastatyta už sraigių pinigus (savininkas Viliumas Malinauskas yra turtingas sraigių ir grybų rinkėjas) ramiame Lietuvos miške.
Apima siurrealus jausmas, kai žygiuoji kilometrą pro mažą Grūto kaimelį, pro ant ežero kranto sėdinčius žvejus ir atrandi pasaulį, kur proskynoje tyliai stovi Stalinas, apipintas voratinkliais, o iš šešėlio žvelgia K.Marxas su F.Engelsu. Pro kedrų šakas prasiveržiantys saulės spinduliai apšviečia totemiškus paminklus kolchozų pirmininkams ir partizanams kankiniams. Tai daro stiprų įspūdį ir yra keistai gražu.
V.Malinauskas skulptūras čia atsigabeno, kai joms grėsė būti sunaikintoms – arba tikslingai, arba dėl nepriežiūros. Vienintelės Vilniuje likusios sovietinės skulptūros – tai socialistinio realizmo figūros, puošiančios keturis garsiojo Žaliojo tilto kampus – ir nacionalistiškai nusiteikę protestuotojai dažnai jas aplieja dažais.
Bet vėlgi, galbūt jos ir problemiškos, tačiau tai labai gražios skulptūros – įkvepiančios, optimistiškos ir utopinės. Totemai šviesiai ateičiai, kuri visada buvo žadama, tačiau niekada taip ir neatėjo.
„Mes niekada nepabėgsime nuo savo istorijos“, – neseniai pasakė vieno Lietuvos komunistų vado duktė, Grūto parke aplankiusi savo tėvo paminklą. O lietuviai yra vieni iš nedaugelio, pripažįstančių šį faktą. Vengrija turi į Grūtą panašų skulptūrų parką, kaip ir Lenkija – bet apskritai buvusios Rytų bloko šalys sovietinę okupaciją nusprendė prisiminti bandydamos ją pamiršti, sušluodamos savo Lenino biustus po kilimu ir tikėdamos, kad žmonės už jų neužklius.
O lietuviai turi ne vieną drąsiai ekscentrišką savybę. Tai šalis, kurios sostinės meras visur važinėja „Segway“ riedžiu ir niekas iš jo nesijuokia; bebriena su bulvių koše patiekiama kaip delikatesas; ir kur stovi garsus paminklas Frankui Zappai, nors jis niekada čia nebuvo, neapdainavo ir net nepaminėjo Lietuvos. Pastatyti paminklą F.Zappai 1992-aisiais pasiūlė drąsūs menininkai, šiek tiek lengvabūdiškai panorę išbandyti ką tik įgytą savo šalies laisvę - jų nuostabai, valdžia nepasidavė jų provokacijai.
Neišvengiamai kyla nesutarimų, kaip geriausiai prisiminti sovietinę okupaciją. Grūto parkas sulaukė ypač daug kritikos už tai, kad įrengė komunizmui šventyklą, o ne mauzoliejų.
R.Vanagaitė atsainiai vertina jo „minkštą“ strategiją: „Mes esame Grūto parko priešingybė – čia negali nieko nusipirkti, čia nėra nostalgijos“. Jos manymu, didelė suvenyrų parduotuvė ir nostalgiška sovietinio stiliaus kavinė – kurioje galima pasivaišinti „rusiškais šprotais“ ir barščiais „Nostalgija“ – paverčia jį „stalinistiniu pramogų parku“.
Grūto parko savininkai nesivaržydami pasitelkia pajuoką kaip ginklą – ypatingomis progomis jie pasamdo Lenino, Stalino ir kitų antrininkus arba rengia jaunų aktorių, aprengtų pionierių uniformomis, pasirodymus.
„Dabar mes galime juoktis iš savo sovietinės praeities“, – vienu metu pasigirsta iš parko audiogido. R.Vanagaitė galų gale sutinka, kad reikia ir tokios prieigos – kaip ir šoko taktikos: „Turbūt reikia rasti tinkamą absurdo ir siaubo santykį.“
Vis dėlto abi pozicijas vienija pripažinimas, kad net ir prabėgus 20 metų komunizmas – ar jis keltų juoką, ar baimę – vis dar vaidenasi kai kuriose Europos vietose. O ignoruojamas vaiduoklis niekur nedings.