Pietų kryžiaus šalyje (nuotraukos)

Kai šiltą, tvankią naktį perplaukėme ekvatorių, atrodė, kažkas turėjo įvykti. Juk perkirtome magišką ribą – įsivaizduojamą apskritimą, kuris dalija Žemės rutulį į du lygius pusrutulius, – ir atsidūrėme KITAPUS. Kitame Žemės (gal ir smegenų) pusrutulyje. Kitapus savo šiaurietiško gyvenimo, kitapus savo patirties ir istorijos. Bet niekas akivaizdžiai nepakito, tik tamsiame nakties danguje žvaigždynai, regis, pasviro į šoną, o rytą išėjusi į denį pamačiau ant langų, durų ir sienų šimtus paskutiniu miegu užmigusių naktinių drugių. Jie buvo didžiuliai kaip delnas. Elegantiški juosvi ir mėlyni raštai puošė tamsiai pilkus, rudus, sodraus žalumo sparnus. Drėgnųjų atogrąžų miškų pasiuntiniai. Kaip jie pasiekė baltąjį mūsų laivą? Juk abu krantai taip toli…

Prieš akis plytėjo vos aprėpiama upės platybė – didžioji Amazonė. Jos vanduo neįtikėtinos spalvos – balkšvai rusvas kaip vaikystėje gerta kakava. Ir drumzlinas, tirštas. Galinga srovė tūkstančius kilometrų neša su savimi Andų kalnų nuosėdas, dumblą, sąnašas, medžių kamienus, šakas. Pamačiau pro šalį plaukiančią didelę negyvą žuvį. Ne, tai ne žuvis, o šonu pavirtęs rausvas, beveik rožinės spalvos delfinas – tokie gyvena tik Amazonėje. Didelis juodas paukštis kapojo rausvojo delfino akiduobę, kuri vis didėjo ir plėtėsi kaip tamsi žaizda. Tai, kas dabar atsivėrė prieš mano akis, buvo ir prieš šimtus, gal net milijonus metų: gyvybės ir mirties pilna upė, tekanti tarp didžiausių pasaulyje atogrąžų miškų, kurie vadinami pasaulio plaučiais. Čia kaip niekad aiškiai jaučiau, kokia iliuzinė yra būtis. Gal toks būdas ir yra geriausias, jei nori visiškai prarasti savo tapatybę, – reikia leistis į ilgą kelionę Amazonės upe, plaukti kruiziniu laivu, kuris savaime sukuria „kito“ gyvenimo iliuziją. Biografija, patirtis, problemos lieka kitų žemynų pakrantėse. Jokių reikalų, jokių įsipareigojimų. Sustabdytas gyvenimo laikas. Iškirptas. Bet ar įmanoma ir savo kasdienybės naratyvą palikti kitame pusrutulyje? Atsikratyti atminties ir savosios istorijos perspektyvos?

Pietų stalo kaimynas, vieną popietę prisėdęs išgerti arbatos, ėmė pasakoti apie save.

Peteris – iš Kanados, iš Edmontono, Albertos valstija. Architektas. Dirbo ir ilgokai gyveno Taipėjuje. Dabar ten nuolat lankosi. „Gimiau Brodi, netoli Krokuvos. Tėvas buvo karininkas. Per karą rusai, užėmę Lenkiją, ištrėmė mūsų šeimą į Sibirą. Man buvo dveji. Po poros metų šeimai pavyko iš ten ištrūkti. Bastėmės po Turkiją, Iraną, Izraelį, Italiją...“ – Peterio pasakojimas gana miglotas, supintas iš tolimos vaikystės prisiminimų. Staiga jis prabyla lenkiškai, savo gimtąja kalba. Žinau, kodėl: jis girdi mano akcentą, neištrinamą tapatybės žymę, ir nutuokia, iš kur aš esu. Jam patinka, kad atsakau lenkiškai, – tūkstančius mylių nutolęs nuo kanadietiško gyvenimo, jis tarsi grįžta prie savo ištakų. Tikroji Peterio pavardė – Frankiewiczius, bet dabar jis – Fordas. „Pakeičiau pavardę, kai gimė sūnus. Kad jam lengviau būtų gyventi. Žinote, pasaulyje vis dar daug rasizmo, prietarų...“ – sako lyg teisintųsi. O aš galvoju, ką man daryti su savo dviem vardais ir dviguba pavarde, kurios čia niekas negali ištarti. Gal tik portugalų tai nestebina, nes jų keleriopų asmenvardžių ilgybė išsirikiuoja per visą eilutę.

Trapi toji keliavimo teikiama „kito“ gyvenimo iliuzija. Ji tirpsta tarsi cukrus arbatos stiklinėje, vos prisilieti prie savos ar svetimos asmeninės patirties.

Pirmieji Amazonės uostai (Macapa, Santarem), kuriuose sustoja laivas, nedaro įspūdžio. Gal ekvatoriaus karštis temdo žvilgsnį… Viena kita žema gynybinė tvirtovė, asketiško interjero bažnyčia su popierinėmis gėlėmis ant altoriaus, apleista, tropikų drėgmės naikinama senoji architektūra ir standartinės namų dėžutės. Skurdoką kasdienybę net ir čia, džiunglių apsupty, niveliuoja globalizacijos apnašos. Į akis krinta užrašas virš parduotuvės SUPERMIX – kaip metafora. Viskas čia susimaišę, susipynę. Kas įgimta ir kas atnešta, kas natūralu ir kas dirbtina. Garsiųjų braziliškų medžių krašte vis labiau įsivyrauja plastikas, sintetika – plastikinės kėdės prieangiuose, restoranuose, plastikiniai stalai, net sandalai. Juntama rezignacija, susitaikymas su esama padėtimi. Sakoma, kad tai dviejų karinės diktatūros dešimtmečių (1964–1984) paveldas. Daug skurdo, smurto, nusikaltimų. Dažnas čia galėtų papasakoti jį palietusią siaubingą istoriją su nužudymais, apiplėšimais. Kiti į tai reaguoja „lietuviškai“: „Nieko nepadarysi“, – užjaučiamai patrauko pečiais. Yra taip, kaip yra. Išsikerojusi biurokratija irgi priskiriama diktatūros palikimui. Ją stengiamasi apeiti per pažintis, per „blatą“, kuris čia vadinamas jeitinho.

Nepaisant smurto proveržių, brazilai iš esmės nelinkę konfrontuoti. Politikoje jie moka rasti išeitį iš keblios padėties. Jų perversmai, gilios politinės krizės, skirtingai nei kituose Lotynų Amerikos kraštuose, baigiasi be didelio kraujo praliejimo. Priremti prie sienos diktatoriai, prezidentai patys pasitraukia į egzilį arba nusišauna, kaip padarė prezidentas Getulio Vargasas. Ką čia kovosi, kai pliaupia tropiniai lietūs, – juokauja brazilai ir dar pasišaipo iš savęs: girdi, ko iš mūsų galima tikėtis, mes net rimtos revoliucijos nesugebame padaryti.

Bandau įsižiūrėti į žmonių veidus. Jie kaip reta skirtingo gymio, maišytų rasių – metisai, mulatai, kreolai, portugalai. Vienas kitas – indėnas. Šie, tikrieji šios atogrąžų žemės čiabuviai, sudaro tik 0,4 procento Brazilijos gyventojų. Ir yra rodomi kaip nykstantys egzotiški paukščiai…

Indėnų kaime Boca da Valeria atvykstančiuosius laivu pasitinka vietiniai iš aplinkinių gyvenviečių, daugiausia vaikai. Jie kantriai stovi, išsirikiavę abipus tako, ir kiekvieną baltaodį turistą paliečia šiltais, rudais delnais. Nuo galvos iki pėdų pasipuošę indėniškomis – žaliomis, mėlynomis, baltomis, raudonomis – plunksnomis, išsidažę veidus, rankose laiko kas beždžionę, kas papūgą, kas gyvatę, kas didžiulį žiogą. Laukia, kad susidomėję atvykėliai imtų fotografuoti. Laukia ir dolerio už nykstantį, jau parodinį savo autentiškumą. Jų akys sklidinos liūdesio. Keistai tylūs, jie eina greta turistų, ranka parodo kuklų mokyklėlės kambarį ar ant aukštų pastolių iškeltą, vėjų perpučiamą savo būstą, kur be garso blyksi televizoriaus ekranas. Siūlo pairstyti valtimi. Kai laivas išplauks, indėnai nusiims savo spalvingas plunksnas, išsiskirstys po kaimus, susiskaičiuos dolerius, o tie, kas turi, garsiai įjungs savo televizorius.

Už pusantro tūkstančio kilometrų nuo žiočių yra didžiausias šios upės uostas – Amazonijos valstijos sostinė Manausas, įkurtas vidury džiunglių. Jo prieigose įvyksta vadinamasis didžiųjų vandenų susitikimas – Amazonės glėbin puola kita galinga upė Rio Negro. Keliauninkai nuo seno mėgsta gėrėtis šiuo reginiu. Nors į Amazonę įteka šimtai upių, šis susiliejimas yra ypatingas, savaip legendinis. Plati, itin gili juodoji Rio Negro, priartėjusi prie rusvos, dumblinos Amazonės, ne susilieja su ja, o ilgai teka greta, ir šios dvi skirtingų spalvų upės primena dvi milžiniškas mitines gyvates, kurios veržiasi į vieną tikslą – į vandenyną, į pasaulio pradžią.

„Čia kaip mūsų Nemuno ir Merkio santaka prie piliakalnio“, – sako mano kelionės ir gyvenimo draugas. Abu juokiamės. Keleiviui, atsidūrusiam Amazonijos platybėse, mažos mūsų upės primena kraujagysles, tvinkčiojančias smilkiniuose.

„Op! Op! Kas ten, Nemunėli? Ar tu mane šauki?“ – išplaukia primiršto eilėraščio eilutė. Kas jos autorius? Iš lituanistikos studijų imu prisiminti – tai Andrius Vištelis-Višteliauskas, tragiško likimo poetas komiškai skambančia pavarde. Pirmasis „lituano–brasileiro“, taigi Brazilijos lietuvis. Jis buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, tremtinys, kovėsi Garibaldžio gretose, blaškėsi po Europą. Bet visų pirma jis – poetas, vertėjas, publicistas, bendradarbiavęs su Jono Basanavičiaus Aušra, Lietuvos patriotas, svajotojas, visas pasaulio kalbas kildinęs iš lietuvių prokalbės. Priverstas gyventi tremtyje, 1866 m. atvyko į Braziliją, būdamas karininkas, įstojo į brazilų kariuomenę, tada kariavusią su Paragvajumi Trijų imperijų kare. Nežinia, kaip jam sekėsi kautis, nes dar per anuos – Europos sukilimus rankos buvo sužalotos, bet viską atpirko atkaklus, nepalenkiamas būdas. Brazilijoje Vištelis-Višteliauskas ilgai neužsibuvo, persikėlė į Buenos Aires, kur, kankinamas nostalgijos ir negalės, du paskutinius gyvenimo dešimtmečius visų užmirštas praleido psichiatrijos ligoninėje. Ten ir mirė. (Beje, kitų šaltinių duomenimis, iš Lietuvos į Braziliją pirmasis atvyko Biržų Radvilų tarnautojas XVII a. Jis pastatė Itamarako tvirtovę olandų valdomuose šalies šiaurės rytuose. Deja, nei jo pavardė, nei tautybė nėra žinomos.)

Supamas drėgnųjų atogrąžų miškų, Manausas – triukšmingas multimilijoninis miestas. Čia pridygę beveidžių daugiaaukščių namų, pilna kioskų, batų parduotuvių, knibždėte knibžda turgaus prekeivių ir įvairaus plauko vagišių. Bet kartu jis – lyg egzotiškas žiedas, stulbinamai pražydęs džiunglėse. Kadaise čia gyveno vietinė gentis – Manaos (lietuviškai išvertus – Dievo Motina), XVII a. buvo nedidelis fortas, pastatytas apsiginti nuo ispanų invazijos. XIX–XX a., kai prasidėjo kaučiuko gavybos bumas ir apėmė aukso karštligė, Manausas staiga išaugo, virto europinių ambicijų turinčiu miestu. Tai buvo keli nepaprasto klestėjimo dešimtmečiai. Vadinamieji kaučiuko baronai garsėjo itin ekstravagantišku gyvenimo būdu, apie kurį ir šiandien sklando legendos. Pasakojama, kad jie statėsi ištaigingas vilas ne tik sau, bet ir žirgams, gurmaniški patiekalai jiems buvo gabenami laivais iš Paryžiaus, Briuselio, o skalbinius siųsdavo skalbti į Lisaboną. Vienas laikęs namuose liūtą, kitas mėgdavęs pinigų banknotais užsidegti cigarą. Atvykę į operą, baronai liepdavę vežikams pagirdyti arklius šampanu iš sidabrinių kibirėlių. Tai buvo šio miesto la Belle Epoque. Šiandien ją primena garsusis Teatro Amazonas, iš tolo šviečiantis Brazilijos vėliavos spalvų kupolu, dengtu tūkstančiais keraminių plytelių, Gustave’o Eiffelio suprojektuota, metaliniais ornamentais išpuošta apelsinų spalvos turgavietė (mercado), platūs paryžietiški bulvarai, itališko stiliaus aikštės su įspūdingais fontanais.

Labai rūpėjo pamatyti Amazonijos operos teatrą, kurio kinematografinis įvaizdis iki šiol įstrigęs atmintyje iš Wernerio Herzogo puikaus filmo „Fickaraldas“. Tai čia, šiame teatre, Fickaraldas (akt. Klausas Kinskis), klausydamasis scenoje dainuojančio Enrico Caruzo, užsidegė idėja džiunglių kaimelyje pastatyti operos teatrą ir ryžosi bet kokia kaina įgyvendinti savo viziją.

Į teatrą veda iš filmo atpažįstami platūs iškilmingi laiptai su baliustradomis. Fojė būreliui žmonių gidė įkvėptai pasakojo, kad šio teatro statybos truko 15 metų, kolonų marmuras buvo atgabentas iš Italijos, freskos nutapytos prancūzų, suvirinto plieno turėklai atvežti iš Škotijos… Viskas čia taip puošnu ir didinga, kaip geriausiuose senosios Europos operos teatruose: krištoliniai kandeliabrai, raudono aksomo kėdės parteryje, scenos uždanga su Paryžiuje nutapytu paveikslu „Vandenų susitikimas“, vaizduojančiu Amazonės ir Rio Negro santaką. Antrame aukšte gidė, pravėrusi ložės duris, stabtelėjo ir, rodydama į grindis, pridūrė: „O grindų mediena – iš Lietuvos.“ Į šį neaprėpiamų miškų kraštą, kur auga nuostabios pušys araukarijos, buvo gabenama mediena iš Lietuvos? Nejaugi? – perklausiau gidės. „Taip, taip, grindys iš lietuviškos pušies. Dėl ypač geros akustikos“, – autoritetingai paaiškino ji.

Amazonijos teatrą 1896 m. atidarė Amilcare Ponchiellio operos „Džokonda“ premjera, beje, šio kompozitoriaus opera „Lietuviai“ 2009 m. buvo pastatyta Trakuose, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.

Savo žydėjimo laikais Manauso teatras didžiavosi ne tik pastato didybe, čia dainavo garsiausi solistai, tarp jų ir Maria Calas, tada dar visai jauna (beje, Caruzo čia nesilankė). Tačiau klestėjimas baigėsi ir teatras apmirė pusei šimto metų. Šiais naujo, lėto pakilimo laikais teatras atsigavo, kasmet balandžio mėnesį čia vyksta operos festivaliai, koncertuoja Amazonės filharmonijos orkestras, kuriame iš 54 muzikantų net 39 yra rytų europiečiai: iš Bulgarijos, Baltarusijos, Rusijos, – apšvietė mus gidė portugalė.

Kai išeini iš rausva spalva, primenančia Amazonės delfiną, nudažyto teatro, prieš akis suraibuliuoja aikštės grindinio mozaika, sudėliota iš baltų ir juodų akmenėlių, – atrodo, tarsi per ją ristųsi neramios upės bangos. Skubiai susiradau interneto kavinę ir pasiunčiau elektroninę žinutę sūnui: „Garsiajame Teatro Amazonas – pušinės grindys iš Lietuvos.“ O sūnus atsakė: „Kai aš ten lankiausi, aiškino, kad iš Latvijos…“

Plaukiant atgal Amazonės upe, dešiniajame krante matyti nedidelis miestukas Parintinsas. Jis žymus tik tuo, kad čia kasmet vyksta didelis festivalis – karnavalas Boi-Bumba. Birželio mėnesį dviaukščiais triaukščiais laivais su kabančiais hamakais į šventę plaukia dešimtys tūkstančių žiūrovų ir dalyvių iš Manauso, iš kitų uostų. Tai amazoniška karnavalo versija – šventė, žėrinti spalvomis, fantastiniais kostiumais, sklidina muzikos, siautulingų šokių, teatro vaidinimų. Specialiai šiam renginiui pastatytas didžiulis apvalus bumbadromas.

Brazilai garsėja pomėgiu švęsti, siausti, linksmintis. Ne tik karnavaluose, bet ir per nacionalinio sporto – futbolo – rungtynes jie mėgsta šokti paplūdimiuose, klubuose, gatvėse. Bet yra ir kita jų prigimties pusė – saudade, toji sielvartinga liūdesio, nostalgijos, gilaus apgailestavimo gaida, ypač girdima bossa nova muzikoje. Gamtos kontrastų turtingas kraštas išugdė prieštaringą brazilų būdą. Jie išpažįsta katalikybę, bet dalyvauja ir afrobrazilų, indėnų ritualuose. Juos lengvai apima azartas, bet jie dažnai būna tingūs, apsnūdę ir abejingi. Nors stebina plačiais polėkiais, bet yra linkę ir į aplaidumą, neapgalvotai imasi destruktyvių veiksmų, pavyzdžiui, išnaikino didžiulius tropinių miškų plotus… Jie pašėlusiai kūrybingi, bet neatsispiria ir žemiausios prabos kičui.

Parintinso gatvės pažliugusios nuo tropinės liūties. Interneto „punktas“ neveikia. Grindiniu dardėdamas važiuoja arkliu kinkytas vežimas, sukaltas iš kelių lentų. Vienas po kito pralekia motoroleriai. Ant apgriuvusio namo frontono bokštelių tupi juodi grėsmingi maitvanagiai. Jie primena skulptūras. Prie Katedros durų berniukas pardavinėja Dievo Motinos statulėlę. Tai amerikietiška lėlė Barbė, apkaišyta indėniškomis plunksnomis – su mėlynų plunksnų aureole.

Pagrindiniame skvere stovi paminklas. Ant ryškiai žalio cementinio postamento – apiblukęs rausvos spalvos biustas su epoletais, lyg koks operetinis generolas. Veidas su plonais juodais antakiais, juodais ūsiukais ir barzdele. Mėlynos akys, viena kiek aptrupėjusi. Užrašas sako, kad tai Eduardo Ribeiro. Kas jis toks? Prisimenu tą pavardę – Manause jo vardu pavadinta avenida, vedanti teatro link. Klausiu vaikinų, skvere pardavinėjančių karnavalo Boi-bumba kompaktines plokšteles, gal jie ką nors žino apie Eduardo Ribeiro, kuriam pastatytas paminklas.

„Koks paminklas? Kur?“ – sutrinka. „Štai, už jūsų nugaros. Žiūri tiesiai į uostą ir į žuvų turgų“, – sakau. Ne, jie nežino, eina paklausti senyvo kioskininko, pardavinėjančio kokakolos buteliukus. Nežino ir jis, todėl paslaugiai klausinėja vietinių praeivių, bet ir tie nėra tokio girdėję, nors biustas stovi svarbiausioje miesto aikštėje.

Grįžusi į laivą, vartau storą kelionių knygą apie Braziliją. Niekur – nei tarp generolų, nei tarp sukilėlių ar prezidentų to vardo nerandu. Yra tautos kankinys, pasipriešinimo simbolis dantistas Joaquimas da Silva, pravarde Tiridantes (Dantų traukėjas) – jis buvo pakartas ir sukapotas į gabalus už tai, kad rengė sąmokslą prieš imperinį valdymą. Yra vyskupas Jose Bonifacio de Andrade, nepriklausomybės patriarchas, o kitas Bonifacio – tai vyskupas, pirmasis atvykęs į šias vietas ir suvalgytas indėnų. Yra daug kitų misionierių, apstu maršalų. Eduardo Ribeiro nėra. Klausiu kelionių gidą mūsų laive. Ne, ir jis tokio nėra girdėjęs, žada sužinoti rytoj. Bet nesužino. „Brazilai nesidomi savo istorija, – burbteli susierzinęs, – todėl gatvių pavadinimus dalija į kairę ir į dešinę.“

Vis dėlto Maceio uoste su puikia mėlyna Katedra, kurios sienos apklijuotos portugališkomis plytelėmis, užėjusi į informacijos biurą sutikau brazilą, kuris žinojo, kas tas Eduardo Ribeiro. Pasirodo, tai Manauso gubernatorius, buvęs karo inžinierius. Istorinė asmenybė, praminta Pensador (Mąstytojas). Tai jis Amazonės džiunglėse snūduriuojantį, tik upėmis pasiekiamą uostą kaučiuko bumo laikais pavertė dideliu puošniu miestu. Nutiesė tuos plačiuosius bulvarus su aikštėmis ir pirmąja Brazilijoje tramvajaus linija, užsimojo pastatydinti teatrą, kuris prilygtų Paryžiaus operai. Manausas – tai Eduardo Ribeiro ambicijų ir epinės vizijos kūdikis. Apie tokius fantastiškus Lotynų Amerikos svajotojus, užvaldytus vizijos, byloja ir Herzogo filmas „Fickaraldas“, paremtas tikra istorija apie kaučiuko baroną. Panašių (net dar didesnių) užmojų vaisius – dykumoje pastatyta futuristinė (miesto planas panašus į lėktuvo planą), jau trečioji šio krašto sostinė Brazilija. Sparnuotą polėkį liudija ir didingi neorenesansiniai, neoklasikiniai teatrai, tebestovintys Beleme, Fortalezoje, Macapoje, Maceio, Rio, tiesa, dabar juos skandina šiuolaikinė banalybė.

„Kodėl seniau žmonės net Amazonės uostuose statė puošnius, didelius teatrus? Sekė Europos madomis? Norėjo pasipuikuoti?“ – klausiu savo kelionės ir gyvenimo draugą. „Jie turėjo vaizduotę. Ilgėjosi alternatyvios realybės ir ją kūrė. Dabar statomi futbolo stadionai, bumbadromai, sambadromai. Teatrą atstoja masiniai renginiai.“

Fantastiška šio krašto vaizduotė, iš margos rasių maišaties susiklostęs kultūrinis brazilų tapatumas vis dėlto turi kažką teatrališka. Akyse tebestovi Salvadoro senamiesčio aikštė, kuria, siūbuodamos plačiais klubais, eina stambios moterys, vilkinčios pūstais margaspalviais krinolinais, aplink juosmenis žvangindamos amuletais. Šokoladinius jų veidus įrėmina įmantrūs galvos apdangalai. Atrodo tarsi užsilikusios iš kolonijinių laikų. Šis miestas ir šiandien yra labiausiai afrobraziliškas. Po mango medžiais keletas senų vyrų muša būgnus. Šeši jaunuoliai ima šokti capoeira – tai šokis, atsiradęs iš vergų savigynos judesių, žaidimų ir afrikietiškų ritualų.

Greta esančioje barokinėje Šv. Pranciškaus bažnyčioje grynu auksu spindi altoriai, tapytas lubas laiko kolonos su putliais, išdykaujančiais angelais. Prie koplyčios – šventųjų salė su nišose stovinčiomis žmogaus dydžio statulomis, sakytum, atklydusiomis iš teatro ar vaškinių figūrų muziejaus. Šventieji aprengti sunkaus audeklo drabužiais, net ilgi jų plaukai yra tikri. Kitoje bažnyčioje – maišytos rasės vergo O Cabra išskaptuota medinė natūralaus dydžio Kristaus skulptūra su kraujo lašais ant kūno. Tie lašai – tai 2000 žėrinčių rubinų.

Paslaugus iš kažkur išdygęs gidas ima aiškinti apie Šv. Pranciškaus bažnyčios skliautų freskas, Italijoje išmoktą perspektyvos techniką. Paskui smalsiai paklausia, iš kur mes, kiek gyventojų mūsų gimtajame krašte, o išgirdęs atsakymą, prapliumpa juoktis: „Tiek, kiek gyvena mūsų Salvadore? Negali būti!“ – jis nuoširdžiai, begėdiškai nustebęs. Mes tik gūžtelim pečiais, kaip ir dera lietuviams: yra kaip yra... O nueidami mintyse atsikertame: pas jus ir vaisiai nenormalaus dydžio, ir upės ilgiausios, ir atogrąžų miškai didžiausi, ir dykviečių sausros baisiausios, ir užmojai plačiausi. Visas jūsų kraštas – viena hiperbolė.

Vandens stichija turi savo magiją. Prikausto žvilgsnį, sustabdo laiką. Laivas plaukia, ir tu plauki kaip ta didžioji upė į begalybę. Naktį priartėja gilaus juodumo dangus, kuriame spindi neatpažįstami žvaigždynai. „Tai Pietų Kryžius, vienas ryškiausių šiame pusrutulyje, – sako įgulos narys, atsisveikinęs su „Pilotu“, išlydėjusiu laivą iš uosto. – Navigacinis Pietų pusrutulio orientyras jūrininkams.“ Žiūriu į jį, tą Lietuvoje nematomą žvaigždyną, ir prisimenu, kad apie jį rašė net du lietuviai, emigravę į Braziliją. „Pietų Kryžiumi“ savo sonetų rinkinį pavadino Venancijus Ališas, kunigavęs įvairiose lietuvių ir brazilų parapijose. Apie žydrą Brazilijos dangų ir paslaptingas naktis, „kada viršum šios palaimintos žemės žėruoja Pietų Kryžius“, rašė poetas, publicistas Petras Babickas, 1949 m. pasiekęs Brazilijos krantus ir išvengęs sesers Unės, Sibiro tremtinės, likimo. Abiejų lituano-brasileiro poetų eilės, persmelktos sielvartingos gimtojo krašto nostalgijos, liudija, kad nė vienam iš jų nepavyko prigyti šioje tolimoje, nors ir palaimintoje, žemėje, Pietų pusrutulyje.

Ne per toliausiai nuo Salvadoro, senosios Brazilijos sostinės, yra nedidelis Ilheuso miestas, kuriame gimė ir pirmąjį romaną parašė legenda tapęs brazilų rašytojas Jorge Amado. Čia vyksta daugelio jo romanų veiksmas, o kūrinių dvasia, regis, ir šiandien gyva. Rašytojo namas – dabar kultūros centras, Amado vardu pavadinta gatvė ir oro uostas. Garsiajame bare „Vezuvijus“, kur susitikdavo romano „Gabrielė, gvazdikas ir cinamonas“ veikėjai, už staliuko prie atverstos knygos „sėdi“ paties Jorge Amado stambi, gerokai kičinė figūra su baltais ūsais ir gėlėtais marškiniais. Už kelių gatvių susitinkam vyrą, tarsi atklydusį iš XX a. pirmųjų dešimtmečių, – jis su juoda skrybėle, liemene ir pistoletu prie šono. Prisistato esąs Horacio ir kviečia užeiti į atkurtą istorinį paryžietišką kabaretą Batoclan. Kakavos ir šokolado gamybos klestėjimo laikais čia virė naktinis gyvenimas, buvo lošimo namai, kur mėgdavę lankytis kakavos baronai ir „Gabrielės…“ veikėjai. Ant sienų tebekabo Paryžiaus kurtizanių nuotraukos, prie staliukų sukiojasi šokėjos su ryškiais trumpučiais sijonėliais. Viešbutėlyje įrengtas ir madam Marijos Mačados, aprašytos romane „Gabrielė…“, muziejinis miegamasis.

Brazilija, atrodo, nėra literatūra garsėjantis kraštas. (Ar tiesiog jos nepažįstame.) Todėl brazilų meilė savo rašytojams stebina ir verčia į tai pasigilinti. „Poetas yra ypatingas asmuo Brazilijoje, visai kitaip nei Jungtinėse Valstijoje, kur tuo žodžiu vadina nežinomą, neskaitomą rašytoją. Pats šis žodis čia iš tikrųjų yra malonybinis terminas. „Mano poetas“ – pasakys brazilas apie savo bičiulį inžinierių ar politiką, kuriuo žavisi“, – 1962 m. rašė garsi amerikiečių poetė Elizabeth Bishop, ilgai gyvenusi Brazilijoje.

Pagarbą rašytojams pajuntame, klaidžiodami įvairių miestų gatvėmis. Ne tik Ilheuse, bet ir Salvadore namas, kuriame gyveno Jorge Amado, paverstas muziejumi, apstu su juo susijusių suvenyrų. Fortalezoje XIX a. klasiko Jose Alencaro vardu pavadinta pagrindinė aikštė ir didingas senasis teatras, stovi jo romano veikėjos Iracemos skulptūra, tapusi miesto simboliu. O Liūtų skvere pagerbta rašytoja Rachel Queiroz – pirmoji moteris, priimta į Nacionalinę rašytinio žodžio akademiją. Jos portretinė figūra „sėdi“ medžių paunksmėje ant suoliuko netoli Akademijos rūmų, panašiai kaip mūsų Žemaitė Vilniuje.

Žvelgiant literatūriniu žvilgsniu, senuosiuose Brazilijos miestuose, ypač Ilheuse, rašytojų vaizduotės sukurta magiškoji realybė tebėra kasdienybės dalis, abi jos teka lygia greta, nelyginant dvi – skaidri ir drumzlina – Amazonijos upės, o kartais susilieja, sužadindamos spontaniškus proveržius ir poelgius.

Baltas Kristus Išganytojas – sumažinta Rio de Žaneiro didžiosios statulos kopija – stovi prie paplūdimio su vandens motociklais ir alaus kioskais. Šokolado muziejus su tamsiaodžių, stambiakrūčių moterų figūrėlėmis, su kakavos vaisiais ir šokolado gėrimais primena žaislų parduotuvę. Nustebina ir netikėtas sutiktos kreolės širdingumas.

Su amžinu savo bendrakeleiviu stovėjau prie užrakintų XVI a. bažnyčios durų, o ji priėjo prie manęs ir šypsodamasi bandė paaiškinti, kad bažnyčia restauruojama (reforma...). Deja, deja... Tada parodė ranka į vienuolyną, stūksantį ant kalvos, ir į savo mažą automobilį – jei norime, nuveš parodyti. Ji nemokėjo angliškai, mes nemokame portugališkai. Kalbėjomės rankomis, veidų mimika, lotyniškos kilmės žodžių hibridais: padre, madre...

Palietusi mano ranką, įdėmiai pasižiūrėjo į akis ir greitakalbe pasakė kažką, matyt, jai svarbaus. Taip, taip, mano oda ir akys yra tokios kaip jos motinos – olandės. Tėvo oda – vario spalvos. Jis portugalas, greičiau portugalų palikuonis. Luisa, toks jos vardas. Vidutinio amžiaus, smulkaus sudėjimo, gyvo temperamento Luisa, išlaipinusi mus iš mašinos ant kalvos, nusivedė į Gailestingosios Dievo Motinos vienuolyną, kur tebeveikia mergaičių institutas. Čia mokėsi ir ji. Siaurais koridoriais ėjome į nedidelį vienuolyno muziejų, iš ten – į erdvų, saulės nutviekstą kiemą, kur už stalų pietavo būrys jaunų moterų. Ant staliuko tirpo nuo karščio gelsvu kremu papuoštas tortas.

Senyva vienuolių vyresnioji pasisveikino angliškai. Sakė esanti olandė, prieš 47 metus atvykusi į šį vienuolyną, buvusi Luisos mokytoja. Nuo bažnyčios laiptų atsivėrė plati panorama: jūra, laivai, buvęs kakavos prekybos uostas, tolėliau – viena kita užsilikusi kakavos plantacija, arčiau – daugiabučiai, užgožiantys senus namus. Viename iš jų gyvena ir Luisa su savo motina. Ne, ne, mes negalėsime užsukti papietauti, – purtėme galvas ir dėkojome, – turime grįžti į laivą. Luisa skubėjo aprodyti mums miestą, vežiojo siauromis, praeiviams pavojingomis gatvelėmis, pro lūšnynus (favelas) ir vilas, kalvomis aukštyn žemyn, rodė iš baltų ir juodų akmenų sumūrytą seną Lurdo koplyčią, kur ji susituokė. Kai atsibučiavom atsisveikindami, Luisa ant mažo lapelio užrašė savo vardų ir pavardžių virtinę – mišraus, painaus brazilų tapatumo liudijimą: Luisa Helena Hoog do Passo Bittencourt da Camara Catanho Homen Delles de Menezes de Nora. Parašykit angliškai, man kas nors išvers... – gestais paprašė Luisa ir nusišypsojo. Taip, ji labai norėtų atvažiuoti į Lietuvą – Lituania, kada nors, kada nors...

Magiškojo realizmo, netikėtumų banga neatslūgo ir tada, kai pasiekėme mažą, rūpestingai restauruotą (UNESCO saugomą) kolonijinį miestuką Paraty (šis žodis, tariamas „Parači“, reiškia „balta žuvis“). Įgludęs jaukioje kalnų įlankoje, jis iš tolo švietė baltais, ilgais vienaaukščiais namais, pastatytais XVI–XVII a. Mažoje prieplaukoje, į kurią negali įplaukti dideli laivai, aštriai kvepėjo žuvimi. Netoli vandens stovėjo senovinė buvusi vergų bažnytėlė. Mačiau, kaip iš tolo artinasi ilgais baltais drabužiais vilkinčių tamsiaodžių minia. Ji priminė netvarkingą procesiją, einančią į ritualines afrobraziliškos religijos candomble apeigas.

Patraukėme siauromis gatvėmis be šaligatvių, klypinėdami ant didelių akmenų, kadaise atgabentų laivais iš Portugalijos dėl svorio ir išmainytų į kavos pupelių ir cukraus maišus. Visos gatvelės atrodė vienodos, skyrėsi tik skirtingomis ryškiomis spalvomis nudažyti langų ir siaurų, aukštų durų rėmai. Kiemuose žydėjo didžiuliai medžiai, šakomis persisvėrę į gatvę. Tie vaizdai atrodė kažkur matyti, kažką priminė. Ak taip, filmą „Gabrielė…“ Jo veiksmas, pagal Amado romaną turėjęs vykti Ilheuse, pasirodo, buvo filmuojamas čia, vaizdingame Paračio miestelyje. Marcello Mastroiannis, klypinėdamas tuo pačiu grindiniu kaip dabar mes, skubėjo į „Vezuvijaus“ barą. Persisvėrusi per aukštą, medžių slepiamą mūrinę tvorą, jį sekė akimis Gabrielė. Keista, bet kinematografinė iliuzija pasirodė esanti blankesnė už sultingą Paračio tikrovę.

Pamatę knygynėlį su jaukia kavine, užsukome pasiteirauti apie šio miestuko įžymybes. Mes iš Lietuvos, – pridūrėme, lyg būtume iš mėnulio. Maloni brazilė, nė kiek nenustebusi (Brazilijoje aiškinti apie Lietuvą teko rečiau, nei tenka Amerikoje), atvertė labai prabangiai išleistą didžiulį albumą „Julia da Silva Bruhns-Mann“. Nobelio premijos laureato Thomo Manno motina, – patikslino, kad neabejotume. – Ji kilusi iš čia. Brazilė. Namas, kuriame Julia gimė, tebestovi pakrantėje, už kokio kilometro nuo Paračio, – parodė albume baltą erdvų senos statybos namą, apsuptą medžių. Ten dabar gyvena vergų palikuonė Narina Amir. Ne, ten apsilankyti negalėsite. Svečių ji nepriima, – paaiškino.

Thomo Manno motina kreolė Julia buvo vokiečio Joachimo Ludwigo Hermanno Bruhnso ir portugalų imigrantų palikuonės Marios Luisos da Silvos duktė. Kaip tik čia, šiose apylinkėse, jos tėvas turėjo kelias cukranendrių plantacijas ir nedidelį cachaca (cukranendrių degtinės) bravorą. Motina mirė gimdydama, kai Julia buvo šešerių. Po metų tėvas išvežė ją į Vokietiją, kur gyveno jo brolis.

Į Braziliją Julia daugiau nebegrįžo. Gyveno Liubeke, išmoko vokiškai, anksti ištekėjo už įtakingo senatoriaus, grūdų pirklio Johanno Heinricho Manno. Pagimdė 5 vaikus. Du iš jų – Heinrichas (Luisas) ir Thomas (Paulo) – tapo rašytojais, dvi dukterys nusižudė. Anksti likusi našle, Julia dažnai keitė gyvenamąsias vietas, daugiausia gyvendavo viešbučiuose. Parašė autobiografinę knygą apie vaikystę Brazilijoje. Aistringo meninio temperamento Julia tapo ne vienos veikėjos prototipu abiejų savo sūnų – Heinricho ir Thomo – kūryboje.

Norėjome nors iš tolo pamatyti namą, kuriame augo Thomo Manno motina. Su naujais savo pažįstamais vokiečiais Georgu ir Rosemarie von Goetzais pasisamdę škuną, išplaukėme pakrante ieškoti tos vietos, kuri, kaip mums sakė, vadinasi Boa Vista. Klausinėjom savo „kapitono“, kur tas namas galėtų būti, o jis, nesuprasdamas nė žodžio, rodė tai į vieną, tai į kitą įlanką ir sumišęs šypsojosi. Spėju, kad pagaliau atpažinau namą, matytą albume. Parodžiau bendrakeleiviams vokiečiams – turbūt čia ar netoliese yra Julios da Silva Bruhns gimtieji namai, o Nidoje, taip pat prie vandens, – jos didžiojo sūnaus Thomo Manno vasarnamis, lankomas literatūrinių piligrimų. Pasaulio šalys ir kultūros – vienaip ar kitaip susisiekiantys indai. O begalybėje, sakoma, susikerta net lygiagretės.

Čia norėčiau užversti savąjį Brazilijos puslapį. Bet kaipgi be Rio de Žaneiro? Be šio fantastiško miesto, kurio vien vardas įžiebia vaizduotėje karnavalo spalvų, šokių ir muzikos ritmų pliūpsnį? Šis miestas – neaprėpiamas, neperprantamas, per porą dienų jokiais visrakčiais jo neatrakinsi. Tai kontrastų kvintesencija – fantazijos ir banalybės, grožio ir bjaurasties, prabangių vilų ir skurdžiausių lūšnų kaimynystė. Tiršta saulėje įkaitusių kūnų minia plūsta plačiomis avenidomis, ūžia garsiuose Copacabanos, Ipanemos paplūdimiuose (čia itin savita paplūdimių kultūra). Įkalnėje atsiveria šiurpoka favelų buitis, apačioje – pavėsingi parkai ir aikštės, auksu žėrintis Municipalinio teatro fasadas ir seniausia šiame žemyne biblioteka, moderniška Katedra, primenanti perpjautą didžiulį ananasą, kurio „žievė“ iš geležies ir stiklo. Senas, girgždantis, sukleręs funikulierius su mediniais suolais, ant kurių sutūpę tamsiaodžiai vaikai iš lūšnynų. Tai tik paviršutiniški įspūdžiai, nesuspėję įgyti asmeninio matmens.

Bet vienas trumpas potyris įstringa ilgam. Kai pakyli dviem liftais į dvigalvį kalną, vadinamą Cukraus kepalu, atsiveria stulbinanti Rio de Žaneiro panorama. Apačioje – multimilijoninis miestas, išsirietęs įlankoje kaip pasaga, supamas mėlyno vandens platybių, iš kurių išnyra keistų pavidalų aukštos juodos uolos kaip salos ar salos kaip uolos. Nuo žemyno pusės į miestą įsiterpia kalnai, apaugę vešliais medžiais. Stūkso babiloniškais lūšnynais nusėtos kalvos. O kitoje pusėje, tiesiai prieš akis, ant kuproto kalno Corcovado – balta Kristaus Išganytojo statula, atpažįstama iš albumų ir atvirukų. Iš tolo ji boluoja kaip nedidelis baltas kryželis, iškilęs virš medžių, stogų ir bokštų. Arba kaip baltas paukštis, išskleidęs sparnus. Nevalingai ištiesi rankas ir prarandi realybės jausmą. Ne veltui sakoma, kad nėra pasaulyje kitos tokios magiško grožio vietos, kurioje dunksotų gaivališka energija pulsuojantis megalopolis. Ciudade Maravilhosa (Nuostabusis miestas) – taip jį vadina brazilai.

Nors vidudienis, bet nuo įkaitusių mūrų ir vandenyno ima kilti melsvas rūkas. Jis pamažu semia salas, miesto kontūrus, artėja prie Kristaus Išganytojo. Dabar statula vos įžiūrima, tirpstanti švelnioje migloje. Rūkas kyla Cukraus kepalo šlaitu, artėja prie manęs. Apsupa, apglėbia, gramzdina į nebūtį. Pietų Kryžiaus šalies rūkas. Lengvas užmaršties rūkas. Greitai jis paskandins ir mano kelionės vaizdus, matytus lyg iš paukščio skrydžio. Ir apima gilus saudade – nenusakomas, nepaaiškinamas braziliškas ilgesys.

2011 m. kovas