Turbūt dauguma žmonių, pirkdami kokią nors paslaugą ar prekę, neatsisakytų pasiūlymo gauti už tai dar ir nemokamą dovanėlę. Aš irgi mėgdavau tokias staigmenas, kol nesusidūriau su kiniška šios strategijos interpretacija. Iš vakaro netyčia patekę į gidžių peštynių sūkurį, išsirinkome laimėtoją, kuri mums turėjo padėti nukeliauti iki vieno iš pasaulio stebuklų – Didžiosios kinų sienos. Taigi kitą rytą apsiginklavę kameromis jau spaudėme rankas nedidukei kukliai gidei bei kreivokais dantimis plačiai besišypsančiam įdegusiam vairuotojui.
Vos tik jaukiai įsitaisėme mašinoje ir pajudėjome, gidė pasijuto esanti saugi, nes mes jau nebepabėgsime, ir pranešė, kad prie Didžiosios kinų sienos dar nevažiuosime. Pasak jos, mums labai pasisekė, nes užuot iš karto važiavę prie įžymiosios sienos, iš pradžių nemokamai apsilankysime netoliese esančiose nefrito dirbtuvėse.
„Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, – pamaniau. Tad mes, nieko nenujausdami, maloniai padėkojome už tokią dovanėlę ir apsidžiaugėme, kad pasirinkome tikrai gerą gidę. Siena juk niekur nedings, spėsime ir ten nuvykti.
Nefrito dirbtuvės nebuvo labai įdomios, nes labiau priminė milžinišką parduotuvę nei turizmo centrą. Vis dėlto gidei neapsivertė liežuvis skųstis dėl tokio laiko švaistymo. Vos nuvedusi mus į tą muziejų su kainomis, ji išsigandusiu balsu pašnibždėjo, kad neišeitume iš nurodyto kambario, nes kitaip vietos savininkas ant jos supyks ir nuplaks rimbais ar lazdomis.
Tiesa, tokią galimą baigtį mes patys sukūrėme, tačiau gidės susirūpinimas ir nuolatinis dairymasis per petį darė įspūdį, kad esame stebimi ir vienas neteisingas mūsų žingsnis gali vargšelei kažkaip panašiai ir atsiliepti. Gailėdami merginos, stengėmės plačiai šypsotis ir atrodyti viskuo labai susidomėję, o kai vėl susėdome į mašiną, visi lengviau atsikvėpėme.
Iš šio keistoko muziejaus nuvažiavome tiesiai prie Didžiosios kinų sienos. Ten, viduryje miškų, pasitiko mažytis, vien iš turgelio ir mašinų stovėjimo aikštelių sudarytas miestukas, pilnutėlis sukininta anglų kalba savo pigius suvenyrus reklamuojančių prekeivių: „Look-a look-a, cheap-a cheap-a“ (liet. „Pažiūrėkit-a pažiūrėkit-a – pigu-a pigu-a“).
Užteko mesti vienintelį tariamai slaptą žvilgsnį į bent vieną niekutį, ir kur buvus, kur nebuvus, atklibinkščiavo senutė pardavėja, pasirengusi įkišti pilną glėbį kiniškų vėduoklių, suvenyrinių lėlyčių ir plastikinių kaukių. Mums paspartinus žingsnį, ji irgi paspartino. Dar paskubėjus, jos klibinkščiavimas visai išnyko ir ji tekina pradėjo vytis galimus klientus, kaip ietis atkišusi į priekį savo prekes.
Įkyrios pardavėjos buvo įmanoma nusikratyti tik netikėtai pasukus už kampo ir susiliejus su šešėliais arba apsimetus visiškai nieko nesuprantančiu ir nematančiu turistu, taip piktuoju ignoruojant kelią vėduoklėmis blokuojančią senutę. Tik tada ji piktai burbėdama pagaliau grįžo prie savo prekystalio, o mums beliko atsidusti ir toliau skintis kelią pro tuziną kitų plačiai besišypsančių prekeivių iki Didžiosios sienos.
Pagaliau ją pasiekę ir per kokį pusvalandį „pasotinę“ fotoaparatus, įsišnekėjome su savo palydove, kuri, turbūt sujaudinta mūsų paklusnumo, parodyto nefrito turguje, papasakojo apie kinų kultūrą.
Merginai užsiminus, kad dabar ji gyvena su vaikinu viename bute, nusprendėme pasinaudoti savo žioplų turistų padėtimi ir pasidomėjome, kaip Kinija priima tokias santykių naujoves. Gidė nesidrovėdama atsakė, kad ši vakarietiška mada tėvams nepriimtina, tačiau ja mielai naudojasi jaunuoliai. Pasak gidės, vaikinai dažnai įkalba merginas su jais permiegoti, o po to, jei porelė išsiskiria, taip ir lieka vargšės „panaudotos“ ir dėl to vėliau sunkiai susiranda naują draugą, nes, „visi nori nepaliestų“.
Paprastai Kinijoje porų santykiai trunka ilgai, beveik visada būna rimti ir nebūtinai grindžiami meile. Vienas draugas, išgėręs porą butelių alaus, prisipažino, kad jis savo merginos, su kuria draugauja gal trejus metus, nemyli, tačiau ir nepaliks, nes „yra jai skolingas“ ir negali jos įskaudinti.
Pasak mano pažįstamų, Kinijoje žmonės skatinami verčiau būti savo antrajai pusei neištikimi, nei nutraukti santykius ir išsiskirti. Tikros vestuvės Kinijoje keliamos tik kartą gyvenime ir kainuoja vos ne tiek pat, kiek naujas būstas. Svečių būna prikviečiama dešimtimis ar net šimtais, o visi ateinantieji privalo dovanoti jauniesiems solidžias sumas pinigų, tad šventė visiems brangiai atsieina.
Taip paišlaidavus, gal ir nieko keisto, kad vestuvių svečiai poros išsiskyrimą priima kone asmeniškai. Šis žingsnis suprantamas tarsi dovanų ir tėvų investicijų vagystė, tad, kaip man paaiškino, į antrąsias vestuves, jei tokios įvyksta, dovanų niekas jau neneša ir puota būna daug mažesnė.
Gal ir keistai skamba, tačiau susidaro įspūdis, kad milijardinėje valstybėje yra labai didelė rizika likti vienišam. Visi to bijo kaip maro, tad televizija prigrūsta pasimatymų šou, o panelės nevengia pasididžiuoti savo antromis pusėmis, jei tik tokias turi. Kiek teko susidurti, dauguma merginų savo vaikinus sutinka palyginti anksti, taigi bent jau Guangdžou gyvenančios vienišos panelės, kurioms jau daugiau nei 25 metai, laikomos senmergėmis.
Mano draugė kanadietė nuolat skųsdavosi, kad būdama 27 metų ir dar netekėjusi, iš aplinkinių dažnai sulaukia nediskretiškų komentarų. Kai kurios bendradarbės, rodydamos labai susikrimtusius veidus, tarsi būtų kalbama apie kažką tragiško, ją „guosdavo“ sakydamos, jog gal ir vienai bus ne taip blogai gyventi. Kitos tiesiai šviesiai klausdavo, kodėl ji dar netekėjusi ir kas jai negerai, jei niekas „neima“, o trečios tiesiog žiūrėdavo į ją, kaip į vyrų medžiotoją, ir laidydavo akimis žaibus, jei tik jų vyreliai ar vaikinai į vargšės pusę pažiūrėdavo.
Prisiklausę gidės šnekų apie meilės reikalus ir atsigrožėję per kalvas besidriekiančiu didžiuoju Kinijos stebuklu, nusprendėme, kad laikas traukti atgal į Pekiną, kur galbūt dar spėsime per likusią dienos dalį kažką įdomaus pamatyti. Tačiau koją šiems planams pakišo jau anksčiau paminėta kinų rinkodara.
Kaip ir iš ryto, vos mašinai pajudėjus, gidė valiūkiškai atsisuko ir pasakė, kad mums labai pasisekė, nes namo dar nevažiuosime – ji nuveš mus į dar vieną nemokamą muziejų, šį kartą – arbatos. Neliko nieko kito, kaip tik vienam į kitą pažiūrėjus ir prisiminus kraupoką patirtį nefrito turguje palinksėti ir laukti to arbatos muziejaus.
Šis taip pat buvo su kainomis, tačiau šį kartą sudalyvavome trumputėje arbatos gėrimo ceremonijoje, kuri paliko labai gerą įspūdį. Šiame tariamame muziejuje gidė atrodė esanti ramesnė, o mes pakylėti atsigėrėme arbatos ir net nusipirkome lauktuvių. Kai patenkinti grįžome į mašiną ir pradėjome planuoti, kur vakarieniausime grįžę į Pekiną, gidė vėl mūsų planus nutraukė ir „pradžiugino“ ne kuo kitu, o dar viena nemokama pramoga.
Nuvažiavome į Kinų liaudies medicinos centrą. Ten buvome suvilioti kojų masažu. Nebenustebome, kai po jo bemaž ketvirtą kartą išgirdome, kad mums „labai pasisekė“. Kažkoks vietinis medicinos stebuklas nemokamai diagnozuos mūsų ligas vien pažiūrėjęs į gražias akis, rankas ar šypseną.
Stebuklas pasirodė linksmo senučiuko pavidale ir paeiliui visiems apžiūrėjo liežuvius bei patikrino pulsą. Po šio trumpesnio nei penkių minučių patikrinimo pasijutome lyg būtume tikri ligoniai, nes senučiukas visiems rado kažkokių sveikatos problemų.
Vieniems, pasak daktaro, skaudėjo nugarą, kitus neva kamavo per didelis stresas. Mano tėvams daktaras rado problemų su inkstais ir kepenimis, o mes, jaunikliai, džiaugėmės, kad esame kiek sveikesni, nors ir mums buvo liepta pradėti rūpintis sveikata, kad netaptume tokiais baisiais ligoniais, kaip mūsų tėvai.
Diagnozės smarkiai išgąsdino, bet daktarėlis nuramino – nuo visų šių problemų yra vaistų! Gavome lankstinuką su rekomenduojamų žolelių sąrašu, kurios turėtų išgelbėti nuo rastų problemų arba išvengti būsimų. Mūsų, užsieniečių, patogumui, net kainos buvo Amerikos doleriais surašytos: 20– 500 už pakelį.
Iškreiptomis šypsenomis ir pakraupusiais veidais pasistengėme skubiai pasišalinti, kol aiškiaregis daktaras nerado dar kokių nors ligų ir neįtikino, kad be jo fantastiškai brangių žolelių neišgyvensime. Susėdę į mašiną jau nebelaukėme, kol gidė vėl praneš, kad mums pasisekė ir kad laukia dar viena nemokama programa. Beveik visą dieną nevalgę iškart paprašėme, kad mus parvežtų į centrą, kur galėtume paragauti žymiausio Kinijos delikateso – Pekino anties.
Gidė dar bandė pasiūlyti porą restoranų, tačiau, turėdami nelabai gerą nuojautą apie tas vietas, nusprendėme pabūti avantiūristais ir, pagaliau maloniai atsisveikinę su atkakliąja gide bei jos bedančiu vairuotoju, patraukėme per gatves ieškodami kokio jaukaus ir ne per brangaus restoranėlio.
Netrukus tokį radome siauroje, žmonių pilnoje senovinėje gatvelėje. Milžiniška patalpa, mediniai stalai sustatyti taip, kad jų kuo daugiau tilptų, padengti plastikinėmis permatomomis staltiesėmis.
Interjero dizaino ar puošybos elementų čia netgi mažiau nei tarybinėse valgyklose: indai apdaužyti, padengti kažkokiu plastiku, alus patiekiamas paprasčiausioje tarybinius laikus primenančioje stiklinėje – taip atrodo dauguma Kinijos restoranų. Baltos staltiesės ar teminės dekoracijos paprastai būna tik prabangesniuose restoranuose arba tarptautinėse užkandinėse, panašiose į azijietišką „McDonald's“ versiją.
Kinams svarbi maisto kokybė, o ne aplinka. Ne kartą buvau labai nustebinta, kai su pasiturinčiais bendradarbiais ir dešimtis tūkstančių uždirbančiu kompanijos viceprezidentu važiuodavome į šalia biuro esančią šeimyninę užeigėlę, kuri ne tik neturėjo normalių indų ar nesulūžusių baldų, bet net sienų. Tas restoranas buvo įsikūręs didelėje, kluoną primenančioje pavėsinėje, kurios šonai apkalti paprasčiausia permatoma plėvele.
Išalkę ir pavargę po visos dienos nuotykių susisėdome atrastame Pekino restoranėlyje ir trynėme delnus, nes pagaliau tikėjomės paragauti žymiojo patiekalo. Dar garuojančią ir spirgančią antį ant iešmo iškilmingai atnešė pats virėjas ir čia pat, mūsų akivaizdoje, peiliu, panašiu į mačetę, ją supjaustęs skiltelėmis, patiekė ant stalo su agurkais, padažu, porais ir nedidukais, greičiausiai garuose keptais, lietiniais.
Pekino antis pasaulyje garsėja dėl savo plonytės apskrudusios odos, tad aš nusprendžiau kaip tikra gurmanė pasimėgauti grynu skoniu ir be jokių blynų, padažų ar daržovių, įsimečiau gabaliuką į burną. Pasakyti, kad šio sprendimo pasigailėjau, būtų per maža. Pasirodo, ta sukepusi anties oda – tikra taukų bomba. Užuot paragavusi minkštos mėsytės, jaučiausi tarsi išgėrusi aliejaus.
Kadangi virėjas vis dar stovėjo už poros žingsnių ir viltingomis akimis laukė mano reakcijos į jo kulinarinį šedevrą, neliko ką daryti, kaip tik praryti visus tuos taukus ir pabandyti išspausti kuo įtikinamesnę šypseną.
Po šios nesėkmės jau daug atidžiau rinkausi antieną ir vyniojau ją su daržovėmis į lietinį pagal visas taisykles. Tačiau net ir taip valgant nepasakyčiau, kad dėl šio patiekalo būtų verta skristi į Pekiną. Kita vertus, galbūt tik aš tapau vargšės anties keršto prieš visą žmoniją auka, nes mano kelionės draugai, išvengę tokios prastos pirmosios patirties, ją netgi gyrė ir beveik lėkštes išlaižė.
Tokia nelabai smagia gaida baigėsi mūsų patirtis Pekine. Palikdami šį miestą baigėme pirmą didžiosios savo kelionės savaitę. Pagrindinės įžymybės pamatytos, o Pekino antis įsimins visam gyvenimui. Tad ką dar verta toje Kinijoje aplankyti?