Vadinamosios „supakuotos“ atostogos visada buvo ne mano malonumas. Tokios, kur viskas jau sudėliota, viskuo pasirūpinta – skrydis, autobusas iš oro uosto į viešbutį, o dar kartais ir maistas. Viskas viename pakete, apie nieką nereikia galvoti ir niekuo rūpintis.
Kažkada, jaunystėje, tokiu būdu važiavom su žmona į Portugaliją. Prisimenu: mažas Bristolio oro uostas, nenaujas lėktuvas, kur keliams itin nedaug vietos (užsakomųjų reisų oro linijos tuo garsėja, jos mėgsta sugrūsti keleivių tiek, kad jau daugiau sutalpinti nebeįmanoma – skristi Europoje dar nebaisu, bet, apsaugok Viešpatie, taip susispausti dešimčiai ar trylikai valandų).
Dar kažkada turėjome tokias atostogas Turkijoje, o paskui penkiolika metų nesiliečiau prie organizuotų kelionių. Ne vien dėl įgimto Užkalnio snobizmo ir poniškumo (gal ir to esama, kas čia supaisys – ar ne, gerbiamieji skaitytojai?), ne tik todėl, kad anglų proletarai, skrendantys pigiais organizuotais turais į saulėtus kraštus pigaus alaus ir karštos saulės, susilygina nebent su rusų poilsiautojais savo rėksmingu elgesiu ir tuo, kaip jie šiurpina aplinkinius.
Man visuomet pačiam planuotis kelionę, rinktis reisus, persėdimus, paskui automobilių nuomą ir viešbutį ar vilą buvo didžiulė malonumo dalis. Beveik taip pat gerai, kaip pats poilsis. Jausmas kaip vaikui saldumynų parduotuvėje.
O dabar štai sugalvojome greitai ir nebrangiai išsprūsti į saulę, jūrą ir baseinus. Balandžio pabaigoje europiečiams stabiliai šiltas oras tenka tik Kanaruose, nebent norėtum skristi labai toli, arba sutiktum važiuoti į Artimuosius Rytus, arba į šiaurės Afriką, kurią per pastaruosius metus nusiaubė revoliucijų lavina.
Todėl šįkart Kanarai, Ispanijai priklausančios salos prie Afrikos vakarinės pakrantės. Lansarotėje jau esu buvęs. Gran Kanarija ir Tenerifė – perdaug triukšmingos ir vulgarios. Kitos salos – labai mažytės. Šį pavasarį mano šeimos sala buvo Fuerteventura, arčiausiai Sacharos, pati smėlingiausia ir mažiausiai derlinga. Šiluma, vandenynas ir palmės – organizuotai, nesudėtingai ir pigiai.
Nebrangiai? Man atrodo, tikrai ne: už 550 svarų (apie 2200 Lt) vienam žmogui, ir kai pagalvoji, už tuos pinigus reikia žmogų nuskraidinti, nuvežti iš oro uosto į kurortą, apgyvendinti, savaitę maitinti pusryčiais ir vakariene, išlaikyti ir prižiūrėti kambarius bei visokius baseinus ir prižiūrėti viešbučio dirbtinai laistomas pieveles, gėlynus bei palmes (savaime čia niekas neauga – prie kiekvieno augalo būtinai drėkinimo vamzdelis, bet ir tas vanduo dirbtinis, paimtas iš jūros ir nudruskintas), o paskui nuvežti atgal į oro uostą ir nuskraidinti atgal į Londoną.
Gerai supratau, kodėl ilgai nebenorėsiu važiuoti ten, kur viešbutis rūpinasi visu tavo maitinimu. Kalnai maisto – kuris daugiausia šviežias ir labai neblogas – kiekvieną vakarą tampa lyg ir pareiga prisišlamšti. Skrandžio garbinimas. Valgai daugiau, nei reikia, ir daugiau, nei nori, ne tik todėl, kad jau sumokėta. Tiesiog jau atėjai, kažką reikia veikti, o čia visokie kepsniai ir ant grotelių kepta Atlanto žuvis, daržovės, salotos, mišrainės ir kepiniai, makaronai ir picos, pyragai, pyragėliai ir tortai.
Visa tai labai greitai pabosta – mano atveju, per tris ar keturias dienas. Nostalgiškai galvoji apie paprastas, nepriklausomas atostogas kur nors Italijoje, kur kiekvieną vakarą ieškai patinkančio restorano, kiekvieną vakarą skaitai meniu ir kiekvieną vakarą sprendi konfliktą tarp vaikų, kurie nori vakarienės jau šeštą valandą vakaro, ir restorano, kuris atsidaro pusantros valandos vėliau.
Anglų folklore buvo paplitusios siaubo istorijos apie vokiečių poilsiautojus - visur visada pirmi, visur užsiima geriausias vietas ir būtinai pirmieji atėję prie baseino, tvarkingi ir organizuoti prūsokai išsidėlioja savo rankšluosčius ant geriausių gultų ir kitaip nuodija gyvenimą atsipalaidavusiems poilsiautojams iš D.Britanijos.
Sakau – buvo, nes dabar skundžiamasi rusų poilsiautojais - garsiai kalba, mojuoja alkūnėmis, daug geria ir erzina (ypač angles moteriškes, atvykusias su vyrais) savo vulgariomis, bet paprasto anglo akiai tokiomis patraukliomis draugėmis, svetlanomis ir oksanomis. Anglams rusės nesuprantamai tirpdo širdį.
Lietuvio akiai tvarkingųjų vokiečių kolonijos prie jūros vis dėlto patrauklesnės, nei tos vietos, kur renkasi anglų keliautojai.
Šiauriniame salos gale anglų masinio poilsio baisumai visu gražumu. Išsinuomoji automobilį, nuvažiuoji vienai dienai – tiksliau, porai valandų, ir tų įspūdžių užtenka per akis. Miestelio krantinė, daugybė barų, labai panašių vienas į kitą. Viename jų nuo pat ryto išvirtusios keturios anglų varguolės – dar nėra vienuoliktos ryto, bet jos jau lupa kokteilius ir alų, susidėjusios prieš save ant žemo kavos staliuko basas kojas geltonais nagais, tiesiog tarp dubenėlių su riešutais ir bulvių traškučiais, o taip pat peleninių.
Ne pirmos jaunystės ponios - tatuiruotės ant apdribusių, liulančių žąstų išblukusios ir išplaukusios, dantys blogi, geltoni ir prarūkyti, tartis – žagčiojanti, iš šiaurės Anglijos didmiesčių prastų priemiesčių. Kažkada ten, Lankašyre, esu keliavęs traukiniu: daugiau nei pusė keleivių atrodė kaip genetinio eksperimento aukos. Veido bruožai deformuoti, dantys – kaip iš odontologijos nelaimių vadovėlių, akyse - ir neviltis, ir jokios svajonės apie kitokį gyvenimą.
Tatuiruotos moteriškės flirtuoja su jaunais ispanų padavėjais. Šie bernai, mūvintys tamsiomis kelnėmis ir vilkintys baltais marškiniais, nešiojantys dar ir dar pigaus alkoholio, apsimeta, kad pavytusių poilsiautojų kibinimas jiems žavus ir juokingas. Nuėję į virtuvę, turbūt, žiaukčioja.
Į tą anglų kurortą apsimokėjo nuvažiuoti, net ir trumpam. Grupinių kelionių siaubas – visada kiti poilsiautojai. Mes niekada nemanome, kad mes patys kam nors bjaurūs. Minia – tai visuomet tie kiti. Jokiu būdu ne mes patys.
Fuerteventuroje – smėlynai, primenantys Sacharą, kurie nuo čia arčiau, nei Nida nuo Kauno. Afrika visiškai čia pat: šios salos tik priklauso Ispanijai, tačiau jos mažai bendro turi su Europa. Smėlynai išeina prie Atlanto vandenyno, ir čia – laukiniai paplūdimiai. Pastatai automobilį prie kelio, pustomas smėlis čaižo odą, galvoji apie tai, ar subraižys akinius ir fotoaparato optiką. Nieko, fotoaparatą paskui išvalys.
Einame maudytis. Vanduo – smaragdinis kaip saldžiausiose turistinių reklamų nuotraukose, saulė nebe spigina, o čaižo. Prie paplūdimio privažiuoja autobusiukas, kokiu filmuose važinėja hipiai ir banglenčių sporto entuziastai Kalifornijoje. Kad viskas būtų kaip kine, čia atvažiavo trys ispanų banglentininkės. Pasipuošusios tamsiais nardymo kostiumais, sulenda į vandenį, ir dvi iš jų pradeda aistringai bučiuotis ir glamonėtis – tikriausiai iš nuobodulio, laukia, kol bus tinkamas vėjas. Mažametės dukros išpūtusios akis. „Tėti, tos ponios išprotėjo!”, praneša jaunesnioji. Mūsų viešbutyje tokių reginių nebūna, o čia – kaip dokumentinis filmas apie gyvąją gamtą.
Kanaruose man nuolatos apie save primena žmonijos vystymosi paradoksai. Kai vaikas išlepintas tėvų turto, dažniausiai neišmoksta gyventi savo protu. Taip ir ištisos tautos: kai turi visokių gamtos išteklių, dažniausiai nieko nepasiekia, gyvena kaip išteklių priedėliai ir daugiausia žiūri, kas sumokės didesnį kyšį už teises eksploatuoti jų gamtos turtus.
Sėdi prie jūros, geri šaltą alų ir galvoji: štai ten Afrika, taip netoli, kad beveik gali pamatyti labai giedrą dieną, ir visame tame didžiuliame, visko pertekusiame žemyne – tik kruopelės gerovės, o visa kita yra vien karai, korupcija, skurdas ir purvas.
Kanarai iš tiesų yra tik didelės vulkaninės uolos vandenyne, kurioms Dievas nedavė absoliučiai nieko. Tačiau šiandien čia viešbučiai, geresni nei senuose Europos kurortuose, puikūs keliai (lygesni ir geriau prižiūrėti, nei, pavyzdžiui, vidutinis plentas D.Britanijoje), viskas sutvarkyta, ir – dėl mažesnių mokesčių – beveik viskas, net ir benzinas - gerokai pigiau nei Europoje.
Kažkada esu rašęs, kad Kuršių nerijoje gyvenvietes įkūrė žmonės, kurie buvo ne tokie, kaip visi: kūrėsi ne ten, kur lengviausia, o ten, kur sunkiausia. Kanarus kažkada įkūrė tokie pat tipai.
Na, o kaip dėl to organizuoto poilsio? Kaip čia pasakius. Išbandyti ir pamatyti – gerai. Kai viskuo pasirūpina, įsodina iš lėktuvo į autobusą, atveža į viešbutį, kaip gerai prižiūrimą avį, ir paskui šeria, kaip mylimą paršelį, – įdomu ir net pora dienų smagu. Bet gal tą kartą užteks. Kitą kartą reisus, nakvynę ir maistą rinksiuos pats. Net jei laukiniame pliaže nebebus tų besibučiuojančių lesbiečių.