Vargu ar yra daug pasaulio miestų, kuriuose pavasaris sutinkamas įspūdingiau nei Andalūzijos sostine vadinamoje Sevilijoje. Jau kovo mėnesį, kai pražysta pirmieji apelsinmedžiai, čia juntama ypatinga nuotaika. Ant plokščių namų stogų pradedami dažniau rengti vakarėliai, nes netrukus dėl per didelio karščio šio malonumo teks atsisakyti. Klegančiose senamiesčio gatvėse padaugėja smilkalų pardavėjų, pro atlapas bažnyčių duris sklinda gėlių, žvakių, smilkalų kvapai, o miesto užeigose iki išnaktų šurmuliuoja būriai lankytojų.
Įpusėjus balandžiui nė kiek neperdedant galima sakyti, kad visi žmonės – nuo naujagimių iki vežimėliuose knapsinčių leisgyvių senukų – išeina į gatves džiaugtis pavasariu.
Simbolinė pavasario pradžia – šv.Velykų savaitė, vietinių vadinama Semana Santa. Tai neabejotinai įspūdingiausia metų šventė, renginių prašmatnumu smarkiai pranokstanti Kalėdas. Jos pamatyti kasmet į Seviliją traukia maždaug milijonas lankytojų ne tik iš Andalūzijos ir kitų Ispanijos regionų, bet ir iš viso pasaulio.
Beje, ta proga viešbučių, maisto ir gėrimų kainos miesto užeigose išauga bent trigubai, o turistams prekeiviai tampa ypač negailestingi. Net duonos traškučiai, kurie visada nemokamai patiekiami prie kitų patiekalų, gali netikėtai kainuoti net 4 eurus.
Vienintelis būdas išvengti įžūlaus mulkinimo – kalbėti ispanų kalba, nes prabilus kitomis kalbomis savininkai tiesiog purto galvas ir gūžčioja pečiais. Kai prieš keletą metų išdrįsau tiesmukai paklausti užeigos šeimininko, kodėl reikia mokėti už traškučius, kuriuos vos prieš kelias dienas čia krimtau nemokėdama, atsakymas buvo paprastas: „Nenori? Nenori – kaip nori!“ – ir 3 eurų suma čia pat buvo išbraukta iš sąskaitos.
Vis dėlto būtų klaidinga Semana Santa laikyti komercine pramoga turistams. Toli gražu, ši nuo XVI a. puoselėjama Velykų šventės tradicija yra taip giliai įaugusi į vietos bendruomenės gyvenimą, kad be jos sunku įsivaizduoti šiuolaikinių – tiek religingų, tiek nereligingų – andalūzų tapatybę.
Velykų savaitei ruošiamasi iš anksto ir labai skrupulingai. Jau kovą naktimis senamiestyje galima pamatyti keistas procesijas: maždaug 40–50 vyrų suglaudę pečius tamsoje lėtai žingsniuoja pėda už pėdos ant galvų nešdami masyvią, į neštuvus panašią plokštę. Ant jos – šūsnis kažko prigrūstų maišų, o vyrų veidus dengia sunkus plokštės apdangalas.
Tai – vadinamieji costaleros. Per garsiąsias procesijas jie iš savo bažnyčios ar koplyčios į didžiąją Sevilijos katedrą ir atgal neša žmogaus dydžio bažnytines skulptūras.
Tai yra svarbiausia tradicinių Velykų savaitės apeigų dalis. Tuo metu visas Andalūzijos sostinės senamiestis tampa didžiule pritrenkiančio liturginio teatro scena. Kiekvieną dieną, nuo ankstaus ryto iki nakties, o ketvirtadienį – visą naktį miesto gatvėmis keliauja dešimtys skulptūrų, kurias lydi nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dalyvių pritraukiančios procesijos.
Procesijoms ruošiamasi mėnesių mėnesius. Iki smulkmenų suderinama, kaip skulptūros bus pakeliamos, nešamos ir nuleidžiamos. Didžiuliai neštuvai gausiai dabinami gyvų gėlių kilimais ir girliandomis, derinami smilkalai ir ilgų baltų žvakių kompozicijos, ornamentai, audeklai, baldakimai. Papuoštos ir nešamos skulptūros atrodo tarsi pasakiškos valtys, lėtai plaukiančios virš minios tirštame gėlių ir žvakių debesyje.
Siekiant išvengti sumaišties mieste iš anksto dalijamos specialios programėlės, kuriose nurodytas tikslus kiekvienos skulptūros išnešimo ir atnešimo į katedrą laikas.
Procesijų judėjimą be perstojo transliuoja regioninė televizija. Visa tai, tarsi kokias lemtingas sporto varžybas, pasikeisdami aptarinėja du komentatoriai. Užsukęs į bet kurią užeigą, kurioje yra televizorius, būtinai pamatysi būrį prie ekrano prilipusių lankytojų.
Sunkiausia užduotis tenka minėtiems nešėjams. Neštuvų svoris priklauso nuo skulptūrų kompozicijos bei žvakidžių, žvakių, baldakimų, apdangalų, gėlių kilimų, girliandų ir kitų puošmenų gausos, tačiau paprastai viskas siekia ne mažiau nei toną. Didžiausioms kompozicijoms nešti reikia šešiasdešimties ar daugiau vyrų, taigi kiekvienam tenka daugiau kaip 50 kg.
Nešėjai turi nuolat keistis, nes karštą dieną po sunkiu audeklu prakaituojama intensyviau ir toks svoris greitai tampa nepakeliamas. Greta neštuvų žingsniuojančios nešėjų moterys čia pat aprūpina pakaitomis besiilsinčius vyrus vandeniu ar užkandžiais.
Tradicinis costaleros ženklas – ties sprandu specialiais mazgais perrištas galvos apdangalas, skirtas pečiams ir stuburui apsaugoti. Tačiau tokia apsauga mažai gelbsti, ir kiekvieną pavasarį Andalūzijos ligoninėse padaugėja pacientų išnarintais pečiais, persuktais sprandais ir kraujuojančiomis nuospaudomis.
Vis dėlto tokias kančias su kaupu atperka socialinis prestižas. Būti costaleros – didžiulė garbė. Šiam vaidmeniui ruošiamasi nuo vaikystės, jis perduodamas iš kartos į kartą, mat nešėjai yra tradicinių brolijų nariai.
Brolijos globoja įvairias bažnyčių skulptūras ir rengia didžiąsias Velykų savaitės procesijas. Būti brolijos nariu reiškia ne tik gerbti tradicijas, būti religingam ir turėti socialinį pripažinimą, bet ir įsilieti į platų naudingų pažinčių tinklą.
Kuo senesnė, galingesnė ir įtakingesnė brolija, tuo didesnė ir įspūdingesnė procesija. Be šių iš viduramžių amatininkų gildijų kilusių socialinių bendrijų kol kas neįmanoma įsivaizduoti Andalūzijos gyvenimo.
Velykinių brolijų drabužių spalvos skiriasi, tačiau procesijos struktūra yra tokia pat. Priešakyje nešamas didžiulis kryžius, o už jo eilėmis po du žingsniuoja vadinamieji nazarenos – ilgais baltais, juodais, žaliais, violetiniais ar kitų spalvų apdarais vilkintys brolijos nariai.
Jų galvas ir veidus dengia aukšti cilindro formos gaubtai su įkypais plyšiais akims (vėliau šį tradicinį pietų Ispanijos velykinių procesijų apdarą perėmė liūdnai pagarsėjusi Kukluksklano organizacija – aut.past.). Beveik visi dėvi apsiausto spalvos pirštines, rankose laiko ilgas žvakes ar fakelus.
Nazarenos keliauja basi ar įsispyrę į specialius lengvus sandalus. Jų tapatybė aplinkiniams turi būti nežinoma, todėl gatvėje susibūrę žmonės negali matyti procesijos dalyvių veidų.
Procesijos viduryje nešamos žmogaus dydžio skulptūros: Kristus, mergelė Marija, grupė apaštalų ir kiti Biblijos veikėjai ar konkrečių scenų veikėjai.
Už tvarką palaikančių asmenų ir patarnautojų traukia atgailautojai – vadinamieji penitentes. Dauguma jų irgi basi, dažnas ant nugaros neša sunkų medinį kryžių. Atgailautojų veidus dengia kaukės, tačiau jie nedėvi cilindro formos gaubtų.
Procesijos gale žingsniuoja orkestras – kelios eilės monotonišką ritmą mušančių būgnininkų, o už jų – trimitininkai.
Velykų savaitės kulminacija – didysis ketvirtadienis. Tą dieną procesijos vyksta visą naktį, o po vidurnakčio iš savo bažnyčių į Sevilijos gatves išeina garsiausių miesto brolijų nariai.
Daugelis vietos moterų pasipuošia tradiciniu didžiojo ketvirtadienio apdaru – klasikine juoda suknele, derinama prie juodų batelių, rankinės bei svarbiausios detalės – ilgo juodų nėrinių šalio, prisegto prie į plaukus įsmeigtų aukštų kaulinių šukų.
Didįjį ketvirtadienį, skulptūroms judant miesto gatvėmis, visų namų balkonai būna pilni stebėtojų: juodai apsirengusių įvairiausio amžiaus moterų, kostiumuotų vyrų, šventiškai papuoštų vaikų. Daugelis rankose laiko baltų gėlių puokštes ar krepšelius, pilnus žiedlapių. Kai skulptūros keliauja pro šalį, ant jų pasipila baltų gėlių lietus.
Lėtą procesijų judėjimą kartais nutraukia saeta (isp. strėlė) – į raudą panaši flamenko stiliaus daina. Paprastai ją atlieka tiesiog kas nors iš stebėtojų, dažniausiai stovinčių balkone. Dainuojant nesinaudojama jokiais mikrofonais, nes siauros Sevilijos gatvės užtikrina puikų garso skambėjimą.
Emocionaliai ir ekspresyviai atliekamos dainos andalūzai klausosi tylėdami. Iš tikrųjų tai laikoma ne daina, o malda, todėl negirdėti įprastų sveikinimo ir skatinimo šūksnių. Tik retkarčiais, kai nešėjai skulptūras meistriškai išvinguriuoja ypač siaura gatvele ar kai ima jas lėtai ir ritmingai siūbuoti į šalis, taip parodydami ypatingą meistriškumą ir pasirengimą, minia spontaniškai pratrūksta plojimais.
Magiškiausia Velykų savaitę – ketvirtadienio naktis, mat tuoj po vidurnakčio į gatves išnešamos žymiausios Sevilijos skulptūros, pavyzdžiui, garsioji XVII a. skulptūra „Jesus del Gran Poder“.
Taigi, būtent ketvirtadienio naktį iš savo globojamų bažnyčių į gatves patraukia seniausios Sevilijos brolijos, o tarp jų – ir Sevilijos čigonai. Prie jų bažnyčios suplūsta daugybė iš viso pasaulio į Seviliją atkeliavusių merginų, norinčių mokytis tradicinių šokių, mat Didžiojo ketvirtadienio naktį su šeima ir taboro nariais čia kartais pasirodo jaunosios kartos flamenko dievaitis Farruquito.
Klaidinga Semana Santa laikyti vien religine švente. Tai yra visai bendruomenei svarbus įvykis – puiki proga pasipuošti, susitikti su giminėmis, draugais ir kartu naktinėti apelsinmedžiais ir jazminais kvepiančiame mieste.
Visą Velykų savaitę Sevilijos užeigų durys būna atviros, nes čia iki ryto nesiskirsto lankytojai. Ketvirtadienio vakarą laukdami naktinių procesijų žmonės įprastai pavakarieniauja užeigose, atsigaivina skiestu vynu, o keletą valandų prieš pasirodant procesijoms didelėmis šeimų ir draugų grupėmis traukia į aikštes užsiimti patogesnės vietos.
Naktinių procesijų laukiama tyliai: negirdėti nei įprastų emocionalių šūkavimų, nei garsaus klegėjimo. Tik po vidurnakčio, kai fakelai apšviečia atsiveriančias bažnyčių duris, pasigirsta būgnų bildėjimas, aikštes apšviečia didžiuliai nazarenos fakelai ir minia ima ūžti bei garsiai ploti.
Pro šalį lėtai juda šešėliuotos skulptūros ir kaukėti procesijos dalyviai, todėl neįmanoma nepajusti nugara bėgančių šiurpuliukų – grupinio ritualo galios ženklo.
Beje, jau XIX a. keliautojai pastebėjo, kad pietų Ispanijos gyventojai mergelės Marijos skulptūras pasitinka emocionaliau nei Kristaus ar apaštalų. Jautrūs, emocingi, temperamentingi andalūzai dažnai pasitinka Marijos skulptūrą tais pačiais šūkiais, kaip flamenko šokėją koncertuose arba tiesiog gatvėje patikusią moterį: „Guapa! Que guapa!“
Dievo Motinos atvaizdai čia puošiami ypač gausiai ir prašmatniai. Įvairios puošmenos: ornamentai, aksesuarai, į plaukus segamos gyvos gėlės – neatskiriama Andalūzijos tradicijų ir kultūros dalis. O kokį įspūdį daro ryškiaspalvės flamenko stiliaus suknelės – gėlėtos ar taškuotos, su daugybe raukinukų ir raukinėlių!
Prie suknelių derinamos šilkinės siuvinėtos skaros ilgais lengvai krintančiais kutais, auskarai, apyrankės, didžiulės raštuotos plaukų šukos, žiedai, gyvos gėlės, vėduoklės.
Nors mergelės Marijos skulptūrų apdarai yra gerokai santūresni ir ne tokie žaismingi, aiškiai matyti ta pati tradicija. Beje, įvairios mergelės skulptūros ir šiandien tarsi konkuruoja tarpusavyje, nes brolijos siekia, kad būtent jų globojama skulptūra pasižymėtų grožiu ir puošnumu.
Prieš keletą metų aikštėje, jau beveik prasidėjus procesijai, netyčia nugirdau dviejų jaunuolių ginčą. Jie karštai lygino dviejų Marijos skulptūrų grožį. Ypač nustebino tai, kad vyrukai skulptūras vadino tiesiog „chica“ (isp. mergina).
„Ta mergina gražesnė“, – įrodinėjo vienas. „Ne, šita mergina turi gražesnių rūbų!“ – prieštaravo kitas. Toks ginčas vyko palyginti ilgai, o vyrukai nė nepastebėjo, kad kažkas spokso į juos tikrąja to žodžio prasme išsižiojęs ir negali patikėti, kad girdi tokią diskusiją XXI amžiaus Europoje.
Visos skulptūros privalo baigti savo kelionę iki Velykų sekmadienio. Paradoksalu, tačiau Velykų rytą griausmingai skambantys katedros varpai nesuburia didelių lankytojų minių. Palyginti su visą savaitę gatvėse klaidžiojusiomis žmonių miniomis, Velykų sekmadienį čia atrodo tuštoka.
Galima sakyti, kad Velykų savaitė Sevilijoje baigiasi dar neprasidėjus sekmadienio rytui. Sekmadienį miestas nurimsta, o buvusį šurmulį primena tik gėlių žiedlapiai ir smilkalų kvapas, nors šventės atmosfera ir neišsisklaido.
Ji išlieka bent iki gegužės vidurio, nes iškart po Velykų imama laukti kitos šventės – garsiosios Sevilijos la Feria – tikros pavasario puotos. Būtent per ją Sevilijos damos pasipuošia garsiomis suknelėmis, kavalieriai – tradiciniais „traje corto“, gatvėmis traukia gėlėmis išpuoštų karietų, puošnių raitelių procesijos ir mieste linksminamasi beveik visą savaitę.
„Que bueno, que bueno (isp. kaip gera, kaip gera)“, – kartoja lauko kavinukėse ir aikštėse dar nekaitria saule besimėgaujantys andalūzai.
Stebėdamas juos pajunti, kad net šiaurietiškuose kauluose ima tirpti įšalas, o į sąmonę nejučia smelkiasi mintis, kad štai tikrai atėjo ypatingas vilties ir džiaugsmo metas – pavasaris.