Na, bet reikia susikaupti ir, ko gero, pasiaiškinti kas, kaip ir kodėl. Kas toks Sirusas, krikštytas Martynu, dažnai nepaleidžiantis fotoaparato iš rankų ir savo pomėgiais kamuojantis visokius žmones.
Būna, tūlas lietuvis išvadina mane fotomenininku, bet tai tikrai netiesa. Fotomenininkas, be to, kad puikiai fotografuoja, turi mokėti nutaisyti iškilmingą veido išraišką ir kalbėti labai protingus žodžius, o man nei viena, nei kita tikrai nepavyksta.
Tačiau su fotoaparatu tenka bendrauti beveik kasdien, fotografuojant renginius, koncertus, spektaklius. Tačiau artimiausioms savaitėms pabandysiu pakeisti savo fotomedžioklės taikinius į gamtą. Gruzijos gamtą, jos žmones, jų gyvenimą, žinoma, kiek pašalaičiui prie to pavyks prisiliesti.
Gali kilti klausimas - kodėl Gruzija? Todėl, kad tai viena fotogeniškiausių mano matytų šalių. Bent jau man asmeniškai, tikiuosi, ir kitiems. Gruzijoje teko pabuvoti vaikystėje, teko praleisti ir penkias dienas prieš pat karą. Tada ir įsimylėjau šią šalį, tokią tolimą ir kartu tokią artimą. Todėl ir gimė sumanymas aplankyti ją dar kartą, šįkart ilgesniam laikui ir pabandyti tai įamžinti.
Turiu visų iš anksto atsiprašyti, kam nepatiks mano rašymo stilius, visiškai neoficialus, taip pat nenorėčiau gilintis į šalies politinę situaciją, aiškintis kas „geriečiai“, kas „blogiečiai“, manau, tai - politikos apžvalgininkų reikalas.
Su manimi į kelionę vyksta du mano bičiuliai, tokie pat beviltiški senberniai kaip ir aš, taigi peršasi loginė išvada, kad vykstame susirasti antrąsias puses, jei jau su tautietėmis bendros kalbos nerandame. O kad piršlybos neįvyktų neapgalvotai, prie mūsų prisijungė panelė Kristina - šauni mergina, kuri turėtų saugoti mūsų dorovę ir prižiūrėti visokeriopai mus nevidonus.
Bičiuliai pasirinkti irgi neatsitiktinai, jie negali pasigirti vešliomis ševeliūromis, taigi pavojaus, kad dings manasis šampūnas, nėra. Žinoma, juokauju. Darius - inteligentiškasis, išlaikytasis, solidusis. Sigitas – nutrūktgalvis ir nepavargstantysis. Na, ir aš, nei šioks, nei anoks.
Skrydis iš Vilniaus, už kurį reikia padėkoti aviakompanijai „Air Baltic“, nes supratingai pagailėjo jie manęs ir mano, vietoj leidžiamų aštuonių, vienuolika kilogramų sveriančią rankinio bagažo kuprinę, kurioje vien dūžtanti lūžtanti technika, mielaširdingai praleido.
Penkios valandos pas „braliukus“. Ryga pilna ne pačių blaiviausių britų, krišnaitų, adaptuotų prie vietos papročių ir grojančių armonika, ir vėl skrydis, kuris neprailgo.
Mes jau Gruzijoje. Po trumpų formalumų, brėkštant rytui, pasitinka mus dėdė taksistas, visas toks rimtas rimtas, visas juodai apsirengęs, visas juodame mersedese. Ir visai nekalbantis. Per visą kelionę pratarė nugirdęs mūsų pokalbyje rusišką žodį - „da, eto električka“ („taip, tai elektrinis traukinys“, čia ir toliau vietinių rusiškas frazes skaityti su ryškiu gruzinišku akcentu).
Privažiuojame hostelį, kurį užsisakėme iš anksto, skambiname į duris - tylu, skambiname apie 10 minučių, rezultatas nulinis. Skambiname ant vartų nurodytais telefono numeriais - niekas neatsiliepia. Tada įeiname vidun, į uždarą vidinį kiemą, šaukiame, rėkiame, trepsime - nieko. Vėl skambiname telefonais, tiek mes, tiek taksistas, kuris, žinoma, mielai būtu pasiplovęs, bet, mūsų laimei, neturėjo iš ko grąžos atiduoti.
Kitas etapas - vaikštome po kambarius, žadiname miegančius, kurie pasirodo tokie pat turistai, bet šeimininko tarp jų nėra. Po pusvalandžio, beveik praradę viltį susiruošėme numigti ant lauke stovinčios sofutės, bet pasirodo užsimiegojęs sutvėrimas ir pareiškia, „I'm so „gvkjgkjgjk“ drunk, give me 2 minutes“.
Dar po gero pusvalandžio mes pagaliau įsikuriame ir krentame lyg užmušti.
Pirma diena skirta lengvai žvalgybai belaukiant panelės Kristinos ir nebuvusių čia anksčiau adaptacijai. Atsikeliame, velnias žino, kada, tad miestan patenkame jau po pietų ir pirmas punktas - cerkvė, kur ką tik pasibaigė pamaldos.
Keletas nuotraukų ir prisistato vidutinio rango šventikas bei pareiškia, kad paveiksluoti nevalia. Tenka prisipažinti, kad esu lietuvaitis, neva žurnalistas ir po pusvalandžio diskusijos apie armėnų stačiatikių erezijas ir kitus religinius reikalus, nusipelnau teisės fotografuoti, bet prieš tai dar atsiklausiama paties vyriausiojo.
Beje, teigiama, kad cerkvėje į sieną įmūrytas šventosios Nino, kurios pagalba buvo pakrikštyta Gruzija, kryžius bei kažkurio šventojo kaukolė, taigi vieta solidi ir išties šventa. Nino kryžius skiriasi nuo pas mus įprasto ir dažnai sutinkamas Gruzijoje, jo skersinis ne horizontalus, bet nusvirusiais kampais, kadangi buvo padarytas iš vynmedžio ir nebuvo labai tvirtas ir nepajudinamas.
Trumpa ekskursija po centrą ir štai ji - didžioji protesto demonstracija. Protestuojama, kaip vienas pilietis išsireiškė, už ir prieš Kubilių, vietinį Kubilių. Vienas protestuojančių pasakojo, kad protestuojama prieš tai, kad viskas parduota užsieniečiams ir manoma, kad todėl neliko darbo vietų. Taip pat jis pareiškia, beje, pavartodamas žodį „troški“ (kaip vėliau paaiškėja, jis dirba Lenkijoje), kad kas galėtų jį, tą vietinį Kubilių, pakeisti, patys nežino.
Protestavimas - reikalas grynai vyriškas, moterų vos kelios, kad protestuoti būtų nenuobodu, minioje prekiaujama vaisvandeniais, ledais, kitais gardėsiais. Kalbėtojų intonacijos įspūdingos, gaila, kad nė velnio nesuprantu. Vėliau susitikimas su Linda Urbonavičiūte, lietuvaite, studijuojančia Tbilisyje režisūrą bei dirbančią Gribojedovo vardo teatre, kur tą patį vakarą pažiūrime Gogolio „Vedybas“. Labai simboliška mums, senberniams...
Pasirinkimas, kaip penktadienio vakarą laukti diena vėliau atskrendančios Kristinos, yra: galima arba megzti vilnones kojines, arba susipažinti su naktiniu Tbilisio gyvenimu. Nedidele balsų persvara laimi antrasis variantas ir ne veltui. Jau pirmą dieną pavargo sprandas nuo dairymosi į merginas, bet naktiniai klubai...
Na, bet mes ne apie tai. Šiaip ne taip sulaukiame ir ryto ir panelės Kristinos bei kupini vilties ir ryžto kitą dieną pajudėti į kalnus krentame į savo dviaukštes loveles.