Greita arbata, bičiulio Sigito didis pasipiktinimas „bodypaintingu“, kuriuo jį dekoravo vakarykščio vakarėlio dalyviai, ir į kelią. Beje, dekoruotas jis buvo ne tik piešiniais, bet ir gruziniškais rašmenimis, tad teko parduotuvėse klausinėti, ar tai labai nepadoru, ar vis dėlto vertėtų užsukti į cheminę valyklą.
Prie mūsų prisijungia ponas Sebastianas, klubo Berlyne sunkiai įsimenamu pavadinimu „25“ vienas iš savininkų, su kuriuo susidraugavome praėjusį vakarą. Vis dėlto važiuosime gruzinų karo keliu, o koks karas be vokiečių?
Dienos tikslas - rūstusis Kazbekas, tačiau pirmiausia stojame Mcxetoje - senojoje gruzinų sostinėje. Mcxetą galima būtų pavadinti vietiniais Trakais, panašus atstumas nuo sostinės, vietoje ežero - srauni upė, per pastaruosius kelerius metus iščiustytas senamiestis, dalinai restauruojamas, dalinai naujai at(pa)statomas. Kiek likę autentikos, nežinia, bet vaizdas išties akiai mielas. Todėl nenuostabu, kad tai viena populiariausių vietų trumpoms išvykoms Tbilisio gyventojams.
Čia stovi cerkvė, kurioje, kaip teigiama, palaidoti Kristaus marškiniai. Istorija tokia: kažkada, po Kristaus prisikėlimo tą trečiąją dieną (bet taip ir nesupratau kada, ar iškart po lemtingosios trečiosios, ar po daugelio metų) susirinkę žydai iš viso pasaulio išsidalino daiktus, likusius po Jėzaus mirties.
Gruzijos žydų abiems delegatams loterijos būdu teko minėti marškiniai, kuriuos pasiuvo ponia Marija. Marškiniai, kaip teigiama, buvo pas Jėzų ir "augo" kartu su juo nuo vaikystės. Tai štai, parvežė minėtas lauktuves delegatai, padavė vienai moteriškaitei irgi žydaitei, o ta ėmė ir numirė. Ir numirė taip, kad marškinių iš savo rankų nebepaleido. Tai ir palaidojo ją su tais marškiniais rankose, o vėliau ten cerkvę pastatė. Ko gero, tai graži legenda, na, bet kas žino.
Dar viena legenda teigia, kad pastačius minėtą cerkvę, architektui buvo išbadytos akys ir kiti blogumai padaryti, mat bijota, kad anas ims ir pastatys dar geresnę ir gražesnę. Įtariu, kad dabar architektai todėl ir kuria baisius modernius stiklainius, nes rūpinasi savo sveikata.
Pakeliui stojame prie Ananuri vienuolyno-tvirtovės, garsėjančios ne tik savo grožiu, bet ir šauniomis plaukuotomis kepurėmis, kuriomis apsirūpiname keliaudami į šaltį. Viena frazė, mestelta praeinančioms merginoms, - „dzien dobry“ vėliau mums parūpina puikią bendrakeleivę - Mariją, fotografijos studentę iš Krokuvos.
Mikroautobusas, kuriuo keliaujame, skirstomas į kelias sekcijas: pirma eilė skirta vairuotojui ir paveiksluotojui, antra eilė - nuožmiam alaus naikintojui, toliau dviem miegantiems gražuoliams, kurių niekas taip ir neišdrįso pabučiuoti, ir viską vainikuoja lazaretas, kuriame panelė Kristina išdidžiai serga.
Kita stotelė dedikuojama chinkalių ir šašlykų naikinimui. Jei kas paklaustų, kas tie chinkaliai - tai padidinti koldūnai (nors koldūnai skamba slaviškai, lietuviškiau būtų burtininkai. „Kalbininkiškai“ vadinti mėsėčiais nesiūlykite, tegul jie patys savo kalbos institute tokias nesąmones valgo).
Šeimininkė galėtų dalyvauti greitojo tešlos lipdymo čempionate, jos rankų miklumas neišpasakytas, kaip ir chinkalių-burtininkų skonis.
Mažakalbis vairuotojas neskuba, tačiau vis tiek pasiekiame kalnus. Kai kas krito nelygioje kovoje su alumi, kai kas - su liga, o kai kas - su aukščio baime, ir sėdėjo neatsimerkdamas, nes skardžiai, kuriais kilome, tikrai gniaužė kvapą.
Iš vasaros persikeliame į žiemą. Sniegas ne tik kalnų viršūnėse, bet ir pakelėse. Netoli memorialo, skirto vokiečių kariams (jei tai tiesa, nenorėjome bristi per pusnis patikrinti), pasipildome mineralinio vandens atsargas, kuris čia, kaip ir daugelyje kitų Gruzijos vietų, trykšta tiesiai iš po žemių, nudažydamas uolas ryškia rūdžių spalva.
Pasiekus Kazbegį, ieškome Vano - panelės Rasos, dirbančios viename Tbilisio hostelių (galite ją susirasti per "coucsurfing'o" puslapį, manau, ji daug kuo gali pagelbėti vietoje), rekomenduoto svečių namų savininko. Paklaidžiojus kurį laiką ir nesusigundžius nacių svečių namais („Nazi guesthouse“, Nazi, pasirodo, yra vardas), surandame savuosius naujus namus.
Jau vakarėja ir nuovargis visus palaužia, tačiau už valandėlės, prikaupę naujų jėgų, visi, išskyrus ligonį, judame centran įspūdžių pasisemti. Vos priėjus prie pirmą kartą šiais metais atidarytos kavinės, nes sezonas dar kaip ir neprasidėjęs (šalta vis dėlto), užstringame, nes užklumpa lietus.
Šeimininkas kapoja tai, kas dar šį rytą sakė „mūūūū“, šeimininkės suka galvą, kur gauti mūsų ligoniui sriubos, nes valgiaraštyje jos nėra. Gruzinų svetingumas – beribis. Keli skambučiai ir viena moteriškė atneša iš namų visą puodą pomidorienės. Pirštų apsilaižymas, kaip ir chinkaliai, įdaryti nesenai mūkusiu padaru, kaip ir chačiapuris - paplotis įdarytas sūriu, neteisingai įtariamas giminystės ryšiais su pica.
Beje, apie pomidorus. Vargšai gruzinai juos valgo pomidorų skonio ir kankinasi negaudami gardžiųjų plastikinių maišelių skonio analogų, taip paplitusių mūsų prekybos centruose.
Prie mūsų prisijungia lenkaitė Marija, o po trumpo pasivaikščiojimo - ir dvi švedaitės, kurių viena yra beveik lietuvė. Beveik, nes brolis vedęs lietuvaitę, tad tenka Vilniuje lankytis kasmet. Svarbiausia ir pirmiausia išmokta Lietuvoje lietuvių kalbos frazė buvo „iki dugno“.
Vargšai šeimininkai pratęsė darbą iki vidurnakčio, nors planavo užsidaryti dešimtą. Šiaip ar taip mes pirmieji klientai šiais metais ir mūsų sąžinė už tokį elgesį nevalgo. Beje, savininkų teigimu, iš kavinės verslo jie niekaip neišgyventų, sezonas trunka vos tris mėnesius (kaip ir mūsų pajūryje), todėl vienas dirba ligoninėje, kitas - tardytoju.
Jei kas paklaustų, kaip tie burtininkai-chinkaliai daromi, tai reikėtų tam šventam reikalui miltų, juos sumaišyti su vandeniu ir pagaminti standžią (tvirtą) tešlą. Ją reikia iškočioti iki maždaug 1 cm storio papločio ir su kokiu nedideliu salotų dubenėliu arba labai plačiu (na, kur būna pusės litro talpos) arbatos puodeliu pagaminti apskritimų, į katruos sudėti po gabalą jautienos ar kitos „-ienos“ faršo, pagardinto gruziniškais prieskoniais.
Žinoma, geriausiai tiktų šviežios vietinės žolės: tarchūnas, dar, atrodo, estragonu ar peletrūnu vadinamas, kindza, labai peražę primenantis augalas, bet skoniu labai besiskiriantis. Bet iš bėdos, manau, galima kokį prieskonių mišinį nusipirkti.
Tešlą reikia rankomis užsukti suformuojant mažą uodegėlę, pageidautina faršą palikti tešlos viduje, ir tuos, jaunos mergaitės kumščio dydžio chinkalius, sumesti į puodą ir kankinti verdančiu vandeniu 5 minutes, nuo to laiko, kai jie vandenyje iškils į paviršių. Vietiniai valgo be padažų, imdami rankomis už uodegėlės, pirma prakąsdami šoną ir išgerdami skystimą iš vidaus, o po to suvalgydami likusią dalį, išskyrus uodegą.