Drauge su Portugalijai priklausančiais Madeiros ir Azorų salynais bei ispanų Kanarų salomis Žaliojo Kyšulio salos sudaro vadinamąjį Laimingųjų salų arba Makaronezijos regioną, kuriam būdingas subtropinis arba tropinis klimatas bei itin savita gyvūnija ir augmenija.
Aukščiausia Žaliojo Kyšulio archipelago vieta – daugiau nei 2800 m aukščio Fogo (port. - ugnis) viršukalnė. Fogo – periodiškai atgyjantis vulkanas atgrasiomis briaunomis bei bedugniais krateriais. Sala, kurioje stūkso didingas ugnikalnis, taip pat vadinasi Fogo – Ugnies - sala. Milžiniško ugnikalnio viduje, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, gyvena žmonės – vietiniai kreolai. Čia jie augina vynmedžius bei kavos pupeles – periodiškai atgyjančio ugnikalnio patręšiama dirva pakankamai derlinga.
Prieš daugiau nei šimtą tūkstančių metų išsiveržus povandeniniam ugnikalniui iškilusi Fogo sala yra jauniausia iš dešimties pagrindinių archipelago salų.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Žaliojo Kyšulio valdžia nutarė atverti įspūdingą Fogo salą turistams – šalies oro linijos pradėjo reguliarius skrydžius į San Filipės miestą.
Saloje tebestinga prabangių įprastus išrankių turistų įgeidžius pasiryžusių patenkinti viešbučių, mažų viešbutukų taip pat tėra vos keletas.
Bet nardymo, povandeninės žūklės bei pasivaikščiojimų kalnuose sugundyti entuziastai suras kur apsistoti – jei pasiseks, mieli ir svetingi vietos gyventojai nakvynę kukliame būste pasiūlys mainais teprašydami papasakoti apie savo šalį.
Iš lėktuvo Žaliojo Kyšulio salos atrodo lyg milžiniški plokšti akmenys. Vienišas salas Atlanto platybėse XV amžiuje aptiko portugalų jūrininkai. Vienišos salos išlikusios iki šių dienų – turistų čia palyginti nedaug, oro uostai mažyčiai, skrydžių pasiūla negausi. Iš tarptautinio oro uosto Salio saloje į Fogo salą galima skraidina nedidukas mažiau nei tris dešimtis keleivių talpinantis vietos oro linijų lėktuvėlis. Galima rinktis kelionę keltu, tačiau ji užtrunka.
Fogo salos sostinė San Filipė – žuvimi kvepiantis portugališkos architektūros miestas. Važiuojamosios kelio dalies pakraščiuose gausu kažkada ugnikalnio išspjautos juodos lavos sankaupų.
Ugnikalnio krateryje gyvenantys žmonės kiek šviesesni nei žemumose įsikūrę jų tautiečiai – kaip jie patys tikina, todėl, kad jų protėviai yra devynioliktame amžiuje į salą atsibastę prancūzai, susižavėję gyvenimu vulkane ir likę čia visam laikui. Vulkano gyventojai atvykėlius sutinka svetingai – vaišina aštriu raudonu vynu iš ąsočio bei džiugina smuiko griežimu. Smuikais griežti čia įprasta, o instrumento skleidžiamas garsas ugnikalnio briaunų apsuptyje – tiesiog įspūdingas.
Netrukus po to, kai atrado salyną, portugalai atgabeno į Fogo salą vergų iš Vakarų Afrikos, kad šie dirbtų medvilnės laukuose. Fogo – archipelago periferija, didžiausia ir gausiausiai gyvenama sala – Santjagas, kurioje įsikūrusi ir šalies sostinė Praja.
Prają nuo San Filipės skiria pusės valandos skrydis lėktuvu. Kitas žinomas Santjago salos miestas – Ribeira Grandė, kažkada būtent jame portugalų kolonistai išlaipino atgabentus vergus, tiesa, šiuo metu Ribeira Grandės miestas vargiai gyvenamas, dauguma jo pastatų apgriuvę. Santjago salą, kaip ir kitas archipelago salas, galima apžiūrėti naudojantis vietiniu transportu, tačiau patogiau ir greičiau (suprantama, taip pat ir brangiau) – išsinuomoti automobilį arba važinėtis specialiu turistams skirtu autobusu, kuriame veikia oro kondicionavimo sistema.
Santjago saloje retas turistas atsispiria galimybei pasivartyti juodo lyg anglis arba – priešingai – akinamai balto smėlio paplūdimiuose, panardyti šiltame vandenyne (vandens temperatūra čia niekuomet nekrenta žemiau dvidešimties) bei pasigrožėti fantastiška vandens augmenija ir ryškiaspalvėmis žuvimis bei drauge su vietos žvejais pažvejoti nuošaliose įlankose.
Labiausiai į Rytus nutolusi archipelago sala – Boavista – garsėja jūrų vėžliais bei tradicine muzika. Sala tobulai lygi, beveik visa padengta iš balto Sacharos smėlio supustytomis kopomis. Sostinė Sal Rei primena laukinius vakarus.
Pietinėje salos pakrantėje buvęs planetos banglenčių sporto čempionas prancūzas Francoisas Guy įsteigė banglentininkų mokyklą. Boavista – banglenčių sporto entuziastų rojus, vėjų kiaurai košiama sala. Sakoma, jog Boavistoje galima paragauti skaniausiai pagaminto nacionalinio patiekalo – kačupos, begale ingredientų pagardintų virtų trintų kukurūzų.
Nemaža dalis Boavistos salos – negyvenamos dykumos. Anksčiau čia gyveno daugiau žmonių, būta nedidelių miestelių, tačiau šiandien dauguma jų – apleisti, apgriuvę namai kone iki pusės užpustyti smėliu.
Žaliojo Kyšulio salų gyventojai – iš Vakarų Afrikos (Senegalo, Bisau Gvinėjos, Gambijos) į archipelagą atgabentų vergų bei portugalų kolonistų palikuonys. Daugiau nei du trečdaliai gyventojų – kreolai (mulatai). Vietiniai kalba specifiniu portugalų kalbos dialektu, vadinamąja kabuverdianų kalba. Per pastaruosius šimtą metų Žaliojo Kyšulio salų gyventojai išplėtojo savitą kultūrą, specifinius muzikos bei poezijos stilius. Daugumoje dainų apdainuojama skaudi salyno praeitis.
Žaliojo Kyšulio salos garsėja San Visentės muzikos festivaliu, kuris vyksta rugpjūčio mėnesį Kačių slėniu pavadintame paplūdimyje ir pritraukia tūkstančius interesantų. Vasario mėnesį archipelage švenčiamas karnavalas, kuris, kaip teigiama, būna visai kaip legendiniame Rio de Žaneire, tik, suprantama, daug kartų mažesnis.
Ištroškusiems ramybės ir nuošalumo primygtinai rekomenduojama aplankyti Švento Antano salą, į kurią paprasčiausia patekti keltu. Klostuotos salos viršukalnės ir įmantrūs kanjonai nuteikia pakiliai, netoliese plyti eukaliptų plantacijos.
Švento Antano sala vagojama siaurų upių, ji pakankamai drėgna bei žalia, ne tokia vėjuota, tad palyginus su kitomis archipelago salomis atrodo tarsi gaivos bei ramybės oazė.
Į Žaliojo Kyšulio salas patogiausia vykti portugalų avialinijomis iš Lisabonos – tiesioginiai skrydžiai jungia Portugalijos sostinę su penkiomis archipelago salomis. Skrydžio į abi puses kaina priklausomai nuo metų laiko bei komforto poreikio atsiseis 2500 – 4000 litų. Vienas skrydis iš vienos archipelago salos į kitą vidutiniškai kainuoja apie pustrečio šimto litų, bilietai turi būti užsakomi iš anksto.
Patartina vykti netrukus po lietaus sezono, kuris prasideda liepą ir tęsiasi iki spalio – tuomet suveši salyno augmenija, oras būna kiek gaivesnis.