Bilietų įsigijimo ir platinimo tvarka - viena iš naujovių, lyginant su praėjusiais metais. Dabar visi norintys galės iš anksto sau patogiu laiku nusipirkti bilietą į kelionę. Kelionė laivu Kaunas – Kulautuva buvo pripažinta geriausiu Lietuvoje turizmo projektu praėjusiais metais. Taigi, tradicija plukdyti gyventojus tęsis ir šiemet. Dar viena naujovė - pačiame laive „Bernelių užeigos“ baras įrengė kavinukę. Projekto iniciatoriai - Kauno rajono ir Kauno miesto savivaldybės.
Laivas „Tolstojus“ surinktas Kauno laivų statybos gamykloje 1950 metais. Iki Kulautuvos jis plaukia valandą ir penkiolika minučių. Per gana trumpą plaukimo laiką turistai supažindinami su gamtos, istorinio paveldo arhitektūros paminklais. Pateikiama informacija apie Lietuvos geografiją, istoriją, demografinę situaciją.
Kelionės metu turistai ne tik klausė gido pasakojimo, bet ir turėjo atlikti užduotis – atsakyti į klausimus. Pirmoji užduotis buvo nustatyti ko laive daugiau: moterų ar vyrų. Kitos užduoties atsakymas leido sužinoti, iš kokių Lietuvos regionų kilę turistai, kiek laive kauniečių ir miesto svečių. Nustebino tas faktas, kad apie 80 procentų plaukiančiųjų į Kulautuvą joje nėra buvę. Tačiau apie ją girdėjo, ir ypač apie Kulautuvoje vykstančius dainuojamosios poezijos festivalius „Akacijų alėja“.
Ekskursiją pradedu pateikdamas intriguojančius klausimus apie tai, ką turistai sužinos. Antai, klausiu - ar žinote, kad vienas garsus iš Anykščių kilęs Lietuvių literatūros klasikas garsųjį savo apsakymą „Brisiaus galas“ parašė Kačerginėje. Kas jis? Arba, kurioje mūsų maršrute minimoje bažnyčioje antkapinis paminklas kainavęs daugiau nei pati bažnyčia? Ir dar vienas klausimas - kokios valstybės himne minimas Nemunas? Atsakymus į šiuos klausimus turistai gauna praplaukus minėtas vietas. Tas rašytojas, gyvenęs Kačerginėje - tai Jonas Biliūnas. Beje, Kačerginės pavadinimas tarpukario metais daug kam kliuvo dėl slaviškos šaknies ( Kačerga (rus.) – žarsteklis). Ketinta miestelį pervadinti „Pušile“ (pušų šilas). Tačiau naujas pavadinimas neprigijo.
Tolumoje matydami Raudondvario bažnyčios bokštus, turistai sužino, kad tai antroji, atstatyta 1915 metais. Na o pirmoji garsi tuo, kad ją projektavo italų architektas Cezaris Anikinis. Jis palaidotas Raudondvario kapinėse ir jo kapas atsuktas į bažnyčią. Toje pačioje bažnyčioje palaidota pirmoji grafo Benedikto Tiškevičiaus žmona Vanda Vankovičaitė – Tiškevičienė. Antkapinį paminklą suprojektavo ir nukaldino iš baltojo marmuro italų skulptorius Liuidžis Pompalianis. Taigi, atsakyta į klausimą, kodėl antakpinis paminklas kainavo brangiau nei bažnyčia. Skulptūra kainavusi 60 tūkst aukso rublių. O bažnyčia - 45 tūkst. aukso rublių.
Patikrinau turistų literatūrinius gebėjimus. Perskaičiau eiles: „Kur Nevėžis nuo amžių pro raudoną dvarą savo vandenį čystą ing Nemuną varo“. Turistai pasakė, kad tai Simono Stanevičiaus eilės. Laivas artėja prie Zapyškio. Tolumoje matosi miniatiūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Architektai teigia, kad bažnyčios architektas gerai išmanė gotikinės architektūros statybos principus, bet vietos mūrininkų darbas vertas priekaištų. Tačiau bažnyčia liudija apie daugybę istorinių įvykių, negandų, sugriovimų, atstatymų. Dabar tai Pažaislio muzikos festivalio vieta. Na, o pavadinimas kildinamas nuo dvaro savininko Naugardo vaivados Sapiegos pavardės – „Sapiegiškės“ – „Zapyškis“. Vėl cituoju įrašą ant paminklo: „O brangi lietuviška Šventa kalba prigimtoji. Andriui Višteliui, poetui, aušrininkui Zapyškio žmonės“. Šie žodžiai iškalti ant skulptoriaus S.Žirgulio sukurto paminklo poetui.
Na, o kadangi visas mūsų maršrutas susijęs su Kauno rajonu, pateikiama bendra Kauno rajono geografinė ir istorinė charakteristika. Turistai sužino, kad rajone gyvena apie 86 tūkst. gyventojų, jo plotas - 14996 kv. km. Tai vienas tankiausiai apgyvendintų rajonų Kauno apskrityje. Poetas Robertas Keturakis apie Kauno rajoną rašė: „Mūs tėviškė – kaip lizdas tarp šakų Senelio Nemuno: Neris, Nevėžis, Jiesia, Maišys – verpetai upių vėsūs, pilialkalanių šviesa, lig šiolei neišblėsus, ir slėniuos akys mėlynos vaikų“.
Kauno rajono herbas panašus į Kauno miesto herbą. Rajono herbo pagrindinio skydo mėlyname lauke – sidabrinis dvišakis. Tai reiškia Nemuną ir į jį ties Kaunu įtekančias dvi upes - Nerį ir Nevėžį. Kauno rajonas didžiuojasi vidaus vandens keliu Kaunas – Jurbarkas – Klaipėda, kuriuo dabar plaukiame. Kauno rajone yra 25 seniūnijos. Pro penkių iš jų teritorijas mes šiandien plaukiame: Noreikiškės, Raudondavis, Kačerginė, Zapyškis ir Kulautuva.
Praplaukus Zapyškį, matosi Kulautuvos prieplauka. Kulautuvoje ekskursija tęsiama. Norinčių susipažinti su miesteliu labai daug, bet laiko skirta visai mažai. Todėl sutariame, kad pasivaikščiojimo tempas bus kiek greitesnis. Kulautuva siekia gauti kurortinės vietovės statusą. Tai būtų lyg ir istorinio teisingumo atstatymas. Mat dar 1933 metais ministerių kabinetas Kulautuvos vasarvietei suteikė kurorto statusą. Kurortui vadovavo kurorto direktorius pulk. lt. Vytautas Augustauskas. Turistų žingeidumas sužadinamas citatomis iš tarpukario spaudos leidinių antraščių pavadinimų. Štai keletas jų : „Kulautuva konkurentas užsienių kurortams“ („Mūsų Rytojus“ 1936 m.), „Gražiai ir pavyzdingai tvarkomas Kulautuvos kurortas“ („Lietuvos Aidas“ 1933 m.), „Kulautuva – didžiausias pakaunės kurortas“ („Lietuvos aidas“ 1936 m.) ir kt.
Ekskursijos metu turistai apžiūri Kulautuvos bažnyčią ir šalia jos esančia Švč.Mergelės Marijos skulptūrą. Ji buvo kurorto direkcijos užsakyta Prezidento A. Smetonos 60-osiosms metinėms pažymėti. Šalia skulptūros tvenkinyje plaukiojusios gulbės. Dabar ši teritorija kiek apleista. Tačiau jos priežiūra rūpinsis Kauno Sveikatos universiteto steigiamas kardiologinės reabilitacijos centras. Turistai nustemba, kad Kulautuvos gatvių planavimas kiek primena Kauno miesto centrą. Išilgai gyvenvietės nutiestos trys gatvės: pagrindinė buvusi A. Smetono alėja - dabar Akacijų alėja, Pušyno ir Kranto gatvės. Jas kerta trumpesnės gatvelės. Kurorto laikais šios kertančios gatvės neturėjo pavadinimų. Jos buvo numeruojamos nuo 1 iki 14. Manoma, kad to norėję žydų tautybės asmenys, nes jiems buvo sunku perskaityti lietuviškus pavadinimus. Beje, žydai sudarė apie 60 procentų vietos gyventojų. Jie laikė vasarvietes, kurias prižiūrėjo vietos gyventojai. 1935 m. Kulautuvoje iškilmingai buvo atidaryta žydų sinagoga.
Eksursija baigiama pagoniškų Dievų ir deivių slėnyje. Čia Lietuvos skulptorių vasaros pleneruose sukurtos medžio skulptūros, įprasminančios svarbiausius pagoniškus dievus ir deives – Perkūną,. Patrimpą, Pykuolį, Žemyną, Gabiją, Kovą, Laimą ir kt. Per trumpą laiką ne viską apžiūrėjome. Dar liko neaplankyta Dievo motinos Marijos skulptūra, sveikatingumo trasa su penkiomis pavėsinėmis, nepasimaudyta Kulautuvos karjere. Visa tai paliekama patiems svečiams aplankyti kitą kartą.
Džiugu buvo matyti žinių ir informacijos ištroškusius veidus. Ypač žavėjo vyresnio amžiaus turistai, kurie koja kojon žengė paskui mano spartų žingsnį. Paklausus jų, ar nepavargo, jie atsakė, jog pavargti neturi teisės, nes tiek naujo ir įdomaus sužinojo. Tada visi kartu su pagoniškais dievais ir deivėmis minutei susimąstėme: juk smagu, kad iš pagonybės atėję, protėvių dvasia gyvenę, šiandien vėl susibūrėme pažinti ir įprasminti to, kuo gyva mūsų Lietuva. Na, o viena turistė tęsė mintį: „Ir ko gi iš tos Lietuvos reikia važiuoti? Juk čia taip gražu ir taip lengvai kvėpuojasi, kad užmirštamos visos negandos“. Kiekvienas naujas mūsų krašto pažinimas vertas pasiaukojimo keliauti. Tad kviečiu visus į trumpą Lietuvos istorinės praeities ir šiandienos laikotarpio įprasminimo kelionę. O ji - tik nuo Kauno iki Kulautuvos. Rodos, atstumas nedidelis, bet koks didelis tampi pats!