Pavydžiu jam pasiryžimo ir ištvermės, nes likusiems kažkaip labai jau tingisi save per daug varginti. Mes prikalbiname savo išdidųjį vairuotoją pavėžėti iki sienos su Čečėnija, kur statomas vienuolynas. Už 10 km kelio mokėti 60 Lt brangoka, tai galima vadinti plėšikavimu, nes mes autobusiuką su juo išsinuomoję dviem dienoms, bet ką darysi, nuotaikos ginčytis nėra.
Prie Gruzijos–Čečėnijos sienos sustoti ir pasivaikščioti neleidžia pasieniečiai, tačiau netoliese statomas vienuolynas. Ten ir sukame pašmirinėti. Mus pasitinka nelabai maži ir nelabai meilūs ciuciai, nuo jų išgelbėja vienuolis. Jis pakviečia į ekskursiją po statybas, kur ateityje bus ne tik cerkvė, vienuolynas, bet ir Gruzijos stačiatikių bažnyčios patriarcho rezidencija bei viešbutis turistams.
Po kiek laiko, bevaikštinėjant mus perima kitas vienuolis ir pasikviečia į savo itin asketišką celę arbatos. Aš, lenkaitė ir dvi švedaitės, su kuriomis susipažinta vakar vakare, – visiškas nusižengimas įžadams (mes juk vyrų vienuolyne), bet gruziniškas svetingumas nugali.
Geriame kalnuose rinktų žolių arbatą, sunkiai ištariamu pavadinimu, ir kalbame apie gyvenimo prasmę, apie tai, kiek žmogui reikia (turto ir kitų dalykų), kad galėtum būti išties laimingas, ir apie tai, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna. Tokio nuoširdaus ir šilto pokalbio senokai nesu turėjęs. Laikas bėga nepastebimai ir šeštuoju pojūčiu pajuntu velnius, lekiančius mūsų pusėn iš bendrakeleivių, likusių prie mašinos.
Per porą valandų nepavykus mūsų atversti į stačiatikybę atsisveikiname, prieš tai sulaukę dovanų – viso maišo tų pačių neištariamais pavadinimais vaistažolių (kad tai tik vaistažolės, o ne linksminamieji, įsitikinome begurkšnodami arbatą). Atsisveikiname, tačiau nepaliaujame stebėtis, kodėl žmogus, turintis žmoną ir du pilnamečius sūnus, be proto juos mylintis, pasirinko vienuolio kelią.
Dienos plano dalis pasidžiaugti kalnų kriokliu nueina šuniui link jo penktosios, paprastai vizginamos, galūnės, nes du automatais pasipuošę uniformuotieji mūsų prie jo neleidžia – tai per arti Čečėnijos sienos ir toks įsakymas iš Tbilisio. Gal ir gerai, galime ramiai grįžti. Tada nusprendžiame keliauti prie geizerių, iki kurių su autobusiuku neprivažiuosi, reikia dar porą valandų keliauti pėsčiomis, tačiau tai jau pakeliui namo, nors visai šalia Kazbegio.
Parvykstame pasiimti išdidžiojo kalnų laipiotojo ir, kaip tikimės, sveikstančios ligonės bei susirinkti savo išmėtytų daiktų, budriai prižiūrėtų Josifo Visarionovičiaus portreto, žvelgiančio nuo sienos. Beje, tai buvo vienintelė vieta Gruzijoje, kur apie Staliną girdėjome kelis teigiamus atsiliepimus, be abejo, iš žmonių, kuriems gerokai per 60 (kalniečių amžių sunku nustatyti, o klausti, ar jau sulaukėte 120-ties, kažkaip lyg ir nemandagu).
Pakuojame daiktus, o Kristina papasakoja, kad jai beleidžiant laiką namuose šeimininkė, vardu kosminiu vardu Venera, užsiima netradiciniu gydymu. Tik pinigus imantys ekstrasensai nelabai ja patenkinti ir nenoriai bendrauja, nes ji gydo nemokamai. Pasiskundžiu skausmais pilve ir ji užsiima manimi. Po gydymo seanso išties pagerėja. Ponia Venera sako, kad manyje per daug vėjo. Jis į mane įeina kubiniais metrais, o išeina trupiniais. Iki šiol mąstau, ką tai galėtų reikšti, ar kad galvoje vien vėjai, ką ir pats žinau, ar kažką kita.
Skambutis iš Lietuvos praneša liūdną žinią ir planai keičiasi, nes reikia lėkti prie interneto ir ieškoti bilietų, kad nors trumpam galėčiau sugrįžti ir atiduoti paskutinę pagarbą žmogui, pas kurį leisdavau vaikystės ir paauglystės vasaras. Taigi dar viena plano dalis – aplankyti geizerių slėnį – nebevykdoma. Nors vietiniai aiškino, kad ten šiandien patekti negalima, nes slėnis uždarytas dėl neramumų.
Vairuotojas – chamas. Nors jam už kelionę sumokame ir taip per brangiai, jis už merginų iš Švedijos užvežimą į Mcxetą, kur jos įsikūrusios, prašo papildomų pinigų ir tai – vos už tris papildomus kilometrus. Nors iš kažkur Kazbegyje stebuklingai atsiradusį vieną iš mūsų hostelio šeimininkų jis mielai sutinka pavėžėti iki Tbilisio ir vėliau Tbilisyje nuveža ten, kur jam reikia. Šio piliečio niekam nerekomenduosime ir telefono numerį jau išsitrynėme.
Bilietų į Lietuvą paieškos nieko gero nežada. Skristi su 3 persėdimais per Vakarų Europą nesinori, ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl kvėpuoti pradėjusio Islandijos ugnikalnio, kurio pavadinime 58 priebalsės. Ko gero, skrydis gimtinėn nebeįvyks.
Receptukas:
Chačiapuris. Taip, tai tas paplotėlis, ne pica. Dažniausiai jis būna tik su sūriu, bet kai kurie regionai jį patobulina kitais priedais. Panagrinėkime bazinį variantą. Jam reikia pusės kilogramo miltų, 300 gramų sūrio (geriausiai sulguni, bet, manau, galima bandyti su įvairiais), kiaušinio, geriausia vištos, na ir druskos bei mielių. Padarius tešlą, reikėtų ją iškočioti paplotėliais, kuo plonesniais, tuo, sakoma, geriau. Tada ant papločių vidurio užberti sūrio ir tešlą užlipdyti, kad gautume kaip ir blyną su įdaru viršuje. Tą blyną reikėtų kepti, geriausia, žinoma, malkomis kūrenamoje krosnyje, bet mačiau ir kepant ant keptuvės, ir orkaitėse. Kepama apie 10-15 minučių, o kokiame karštyje, tai taip ir nesupratau, manau, kokie 200 laipsnių turėtų būti.