Mums reikia prisistatyti prie „Borjomi“ biuro Tbilisyje, turime adresą, sėdame į taksi ir keliaujame. Klausiame taksisto, ar šią savaitę žais Tbilisio „Dinamo“, atsako: „Kanešno budet igrat“ (Žinoma, žais). O kada? „Atkuda ja znaju“ (Iš kur man žinoti)?..
Taksistas suka ratais, neranda reikiamo adreso (kaip paskui teko įsitikinti, tai - ne atsitiktinumas, jie dažnai nežino kelio, o ne specialiai ratais vežioja, juo labiau kad jie skaitiklių mašinose neturi). Į pasiūlymus paklausti kelio praeivių ar jo kolegų nereaguojama, nes tikram džigitui tai negarbė. Galiausiai paleidžia mus pareiškęs, kad mūsų ieškomas pastatas turi būti kažkur šalia, ir nulekia savo keliais. Tas „šalia“ - nei daug, nei mažai, kaip vėliau paaiškėja, trys kilometrai, tad tenka imti kitą taksi, kurio vairuotojas raitosi iš juoko sužinojęs, kaip mes čia sukinėjomės.
Prie „Borjomi“ biuro mus pasitinka pats generalinio direktoriaus pavaduotojas, kuris maloniai sutinka būti mūsų gidu visą dieną. Tiesą pasakius, tokios garbės nesitikėjome.
Naujas autobusiukas, neabejotinai puikus vairuotojas, bet manevravimas tarp sunkvežimių važiuojant apie 160 kilometrų per valandą greičiu kartais verčia užsimerkti ir bandyti prisiminti poterius.
Pakeliui keliose vietose matome laukus naujų individualių namų, pastatytų pagal vieną projektą.
Pasirodo, juos valstybė pastatė karo pabėgėliams. Pastatė vos per pusmetį. Stebėtini tempai, net įdomu pasidarė, kiek laiko Lietuvoje būsto laukia socialiai remtini žmonės. Beje, kaip mums buvo aiškinama vėliau, jei Gruzija atsiimtų prarastas teritorijas, tai pabėgėliams liktų tiek naujai gautas būstas, tiek ir iki karų turėtas senasis, žinoma, jei jis kokios bombikės nesugriautas.
Sveiki gyvi pasiekiame Boržomio slėnį, kur ir išgaunamas garsusis vanduo. Beje, kažkada, dar sovietiniais laikais, buvo atlikti rinkos tyrimai ir buvo nustatyta, kad „Borjomi“ pagal žinomumą pasaulyje trečias prekinis ženklas iš šios šalies, po Volgos automobilių ir niekada nevėluojančio „Aerofloto“.
Iš archeologinių radinių žinoma, kad Boržomio slėnio vandeniu žmonės gydėsi dar ankstyvaisiais viduramžiais, nes randama ir akmeninių vonių liekanų, ir primityvių molinių vamzdžių. Tačiau XVI-XVIII amžiais visi buvo labai užsiėmę kariavimu, tad ir gydomieji šaltiniai buvo pamiršti.
Vėl vandenį „atrado“ Chersono grenadierių pulkas, kuris buvo čia dislokuotas 1816 metais.
Grenadierių pulkininkas įsakė pilstyti trykštantį šiltą vandenį į butelius, juo gydyti susirgusius kareivius (nuo aštrių vietos patiekalų, ko gero, greitai skrandžiai streikuodavo), o sau pasistatė pirtelę.
Vėliau caro vietininkas Kaukaze čia pagydė savo dukrą ir gydomojo šaltinio šlovė pasklido po visą imperiją, taigi nuo XIX amžiaus vidurio čia steigiamas kurortas. Tada prasidėjo ir eksportas - buvo išpilstyta ir išplatinta 1300 butelių vandens. Šiandien tokie skaičiai, žinoma, juokingi, tačiau pradžia yra pradžia. O prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežama jau 9 milijonai butelių.
Gruzijai išsikovojus nepriklausomybę ir šalį draskant suirutėms, kurį laiką mineralinis vanduo nebuvo išgaunamas, tačiau jau 1995 metais gamyba atnaujinta, ir vėliau gerokai išplėsta.
Mes apsilankėme vienoje iš dviejų dabar veikiančių gamyklų, toje, kur vanduo pilstomas į plastikinius butelius. Galiu garantuoti, kad nepaisant „legendų“, vanduo PET taroje toks pat tikras, kaip ir stiklinėje, tik, sako, galiojimo laikas trumpesnis. Jei stiklo taroje nepakitęs išsilaiko 2 metus, tai plastiko butelyje - metus. Vaikštinėdami matome kraunamus vagonus, kurie keliaus į Lietuvą ir Latviją, tad, mielieji butelaičiai, susitiksime namie.
Taip pat keliaujame prie vieno iš gręžinių, kurių čia yra net devyni, kai kurie iki pusantro kilometro gylio. Paragaujame gryno vandens, trykštančio iš po žemių. Pasakysiu teisybę: oi koks neskanus, kai šiltas, tad gerkime „Borjomi“ atšaldytą.
Vėliau keliaujame į Boržomio parką, kur mano planas pasidžiaugti gamta su fotoaparatu taip ir lieka planu, nes dangų per kelias minutes aptraukia stori lietaus debesys, paskandindami pilkumoje visą gamtos grožį. Teks čia grįžti rudeniop, kai medžiai savo spalvomis pagerbs Lietuvą, persidažydami dar ir geltonai bei raudonai, šalia vyraujančios sodrios žalios.
Mūsų šeimininkams lietus nuotaikos nesugadina ir greitai suorganizuojama užstalė mūsų bei kitų „Borjomi“ svečių iš Latvijos garbei. Jėzau Jėzau, kur teks ieškotis naujų drabužių, nes į esamus po pietų-vakarienės iš 130 patiekalų (na, jei iš tikro tai „TIK“ iš maždaug trisdešimties) įlįsti šansų nebebus daug.
Vakarop mūsų meškučių komandą, sunkiai dūsaujančią, vis dar lyjant lietui (vis kūriau planą pasilikti ilgiau, jei tik lietus baigsis) veža atgal į sostinę, kur ryt bus švenčiama Nepriklausomybės diena.