Kaip liaudis teigia, už kantrybę dangų arba tvarkaraštį gausi. Sulaukiame žinios, kad viskas prasideda už pusvalandžio, taigi be rytinės arbatos (na, ištversim ir tai) lekiame džiaugtis su visais.
Nors, kaip vėliau paaiškėja, pasakyta per skambiai. Į vieną taksi nebetelpam, nes su mumis traukia dar ir Vokietijos kurdai ar turkai, kažkaip nedrįsau pasiteirauti, kas jie per vieni. Greitieji vairuotojai tiek greiti, kad sugeba pamesti vienas kitą iš regėjimo ir pypsėjimo girdėjimo lauko.
Likus porai kilometrų iki centrinės gatvės mus pasitinka policijos užtvaros ir taksi nepraleidžiamas, nes visas centras užblokuotas po vakar vykusių neramumų. Demonstracijas rengusi opozicija buvo perkraustyta iš centrinės gatvės kitur, nes jų buvo paprašyta atlaisvinti gatvę, kad galima būtų pasiruošti paradui.
Ne man spręsti, kas teisus ir kas klydo, bet demonstracijos prie Seimo pas mus irgi netoleruojamos. Juk ne taip seniai buvo ir teisė tik vienos pusės atstovus. Taigi pasikartosiu, tikrai ne mums spręsti ir dabinti geriečių blogiečių etiketėmis, kaip kartais nutinka.
Toliau keliaujame pėsčiomis ir vos už pusės kilometro mus vėl pasitinka uniformuotieji, užtvėrę visą gatvę. Šįkart tai vietinis „Aras“, labai jau rūsčiai besižvalgantis. Žurnalisto pažymėjimas visagalis, tad aš su ponu Dariumi praleidžiami, o kartu ėję pusiau vokiečiai lieka nieko nepešę. Nors vėliau pagalvoju, kad taip pat stebuklingai būtų suveikęs ir lietuviškas braškių augintojų asociacijos nario pažymėjimas su nuotrauka ir antspaudu lietuviškais rašmenimis.
Iki VIP tribūnų prasibrauti nepavyksta. Trys uniformuoti ir keli civiliais rūbais vilkintys pareigūnai toliau mūsų nebepraleidžia. Nepadeda įkalbinėjimai ir net pasiūlymas sušokti kepurinę su lengvais klumpakojo elementais.
Liejasi kalbos, ugningos kalbos iš herbu papuoštos tribūnos, kurių nesuprantame, nes titrų apačioje niekas nerodo. Vėliau 53 vėliavuoti kariškių būriai bei visokeriopa technika: nuo gamtą tausojančių „Hummer“ iki tankečių, bet tankų nebuvo, nes, ko gero, asfalto pagailo.
Galėtų kada ir mūsiškiai abu lietuviškus tankus pramankštinti kokios nors šventės proga.
Orą drebina ir naikintuvų skutamieji skrydžiai, sukeldami isterijos priepuolius varnoms. Nesu karybos specialistas, bet labai jau daug skirtingų rūšių kariškių pražygiavo, nelabai įsivaizdavau, kad jų tiek daug.
Į tanketes pasivažinėti nepriima, sraigtasparniu nepaskraidina, belieka susirasti likusią kompanijos dalį, kuri mus nusitempia pietauti.
Pagiriamais žodis migreliškai charčio, kuri nuo mums pažįstamos jos pusseserės charčio paprastosios skiriasi tuo, kad vietoj ryžių naudojami malti riešutai ir mėsa ne kumščio dydžio gabalais lėkštėje atkeliauja, o susmulkinta. Skanumėlis! Kaip ir baklažanai su česnakais, kaip ir „burtininkai-chinkaliai“, pupelių troškinys „lobio“ (tariama lobi-O, kad atskirtume nuo pinigų slėptuvės) ir visa kita.
Sulieknėti visiškai negresia. Merginos, saugančios savo figūras, nevažiuokite į Gruziją.
Pasivaikščiojimas po miestą neapsieina be incidentų, per kuriuos kyla tiesioginis pavojus kepenims, nes keliose vietose esame kviečiami prisijungti prie švenčiančių vietinių ir paragauti senstelėjusių vynuogių sulčių ir kitų smagių gėrimų. Pasakos apie vartojamus antibiotikus nebepadeda.
Pirmų kartų diena, nes pirmą kartą bandome parduoti panelę Kristiną, kuri, atsižvelgdama į vietinio klimato ypatumus, dėl sandėrio neprieštarauja. Tačiau šešiolika avinų mūsų netenkina, taigi paliekame eilinę mūsų sutiktą smagią kompaniją toliau lošti domino (kažin, ar pas mus parkuose tai dar žaidžiama, Vilniuje kažkaip neteko pastebėti).
Pirmoji rimtesnė pažintis su tostais, susitikus su n-tąją švenčiančiųjų kompaniją. Tostai sakomi tiek kartvelų, tiek migrelų kalbomis, tiek viena nuo vaikystes pažįstama ir abiems pusėms suprantama kalba. Kaip sužinome, Gruzijoje yra standartiniai 372 tostai, tiek pat kiek ir šv. Jurgio (Georgijaus) vardo cerkvių. Kiek turi trukti vakarėlis, kad visi jie būtų išsakyti? Na, žinoma, tostai būna ir improvizuoti, taigi drąsiai galima teigti, kad jų skaičius begalinis.
Tostus keičia improvizuoti eilėraščiai, vietoje sukurti ir persipynę su klasikų kūryba, skirti mūsų Kristinai, kurios vėl niekaip nesugebame išmainyti į kiek didesnę bandą. Gal prastai reklamuojame, o gal tiesiog nevykę prekeiviai esame.
Vakaras praeina bekeikiant vietos komunalines tarnybas už atjungtą vandens tiekimą ne tik hosteliui, bet ir visam rajonui. Originali dovana Nepriklausomybės dienos minėjimo proga.
Galima pasiguosti nebent tuo, kad internetas atsirado, hostelio šeimininkams prisiminus, kad už jį reikia susimokėti. Taigi vakaro programa man aiški, tekstų rašymas, nuotraukų siuntimas, o kitiems - Nepriklausomybės diena... Echhh...
Charčio su riešutais receptas:
Visam reikalui gali prireikti nuo ketvirčio iki pusės kilogramo svogūnų (priklausomai kaip svogūningai mėgstate valgyti), mėsos, tos kuri sakė „mūūū“ arba „beeeee“, nors lietuvaičiams ir „kriu kriu“ nesvetima. Dar reikės riešutų, geriausia graikiškų, bet aš badyčiau ir su lazdyno, kokius 100-200 gramų, pomidorų kokį puskilogramį, šviežios kalendros kelias šakeles (supaprastinant ir maltos, ko gero, galima), dar česnakų, pipirų, būna dar specialių prieskonių charčio sriubai, bet, manau, kad kokius kaukazietiškų prieskonių parduotuvėje įmanoma rasti.
Taigi, lengvai apkepame smulkiai pjaustytą mėsą, patroškiname svogūnus svieste, sumaišome kartu ir užpilame kokiu litru vandens, šalto šalto. Dar suberiame smulkiai pjaustytus, o dar geriau grūstus česnakus, pipirus, kalendrą (kinza) bei maltus riešutus ir palaukiame, kol visa ta košė užvirs. Paverdame, kol mėsa bus valgoma. Tačiau tai dar ne viskas.
Reikia sumalti pomidorus maišytuvu, kol jie virs koše, ir įpylus truputį vandens, maišant užvirinti. Ir jau tada pomidorus ir ankstesnę košę reikia sulieti į vieną nedalomą visumą, dar kartą pakaitinti iki užvirimo ir bandyti valgyti.
Skamba labai sudėtingai, reikia kelių indų virimui ir kepimui, bet aš pasiryžęs išbandyti namie.