Dainininkas A.Mamontovas Zambijoje jautėsi kaip ateivis iš kosmoso (nuotraukos)

Ramūnas Zilnys
- Kaip atrodė jūsų dienotvarkė Zambijoje? - paklausiau Andriaus.
A.Mamontovas tikisi, kad jo pasakojimai padės atkreipti lietuvių dėmesį į sunkią Zambijos vaikų dalią.
Daugiau nuotraukų (1)
Trisdešimties valandų kelionė - su stabtelėjimais Zimbabvėje, Etiopijoje ir Londone, keturis kartus keičiant lėktuvą.
Net ir daug pasaulio mačiusiam Andriui kelionė į Zambiją buvo ypatinga - bet ne tik dėl egzotikos.
Dvylika dienų skurdžioje Afrikos valstybėje dainininkas praleido tarptautinės labdaros organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kvietimu. Kartu su žurnalistais Audre ir Gintaru Kudabomis šios kelionės metu jis susuko filmą, kuris rudenį bus pristatytas ir parodytas per mūsų šalies televiziją.
Andrius tikisi, kad jo pasakojimai padės atkreipti lietuvių dėmesį į sunkią Zambijos vaikų dalią ir paskatins prisidėti prie jų gyvenimo gerinimo.
„Negaliu likti nuošalyje. Jei kiekvienas žinomas žmogus prisidėtų, atkreipiant dėmesį į rimtas problemas, mūsų pasaulyje būtų daugiau vilties“, - sakė 43 metų dainininkas.
Tik vėlų ketvirtadienio vakarą po daugiau nei parą trukusios kelionės į namus grįžęs dainininkas vakar jau dalijosi kelionės įspūdžiais.
- Kaip atrodė jūsų dienotvarkė Zambijoje? - paklausiau Andriaus.
- Sostinėje Lusakoje pasitiko organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovai, surengė kelionę į šalies gilumą. Lankėme kaimus, įsikūrusius giliai savanoje. Ten, kur pats nepakliūtum, tik su vedliu ir vertėju.
Bendravome su žmonėmis, kurie apskritai pirmąsyk gyvenime matė baltaodžius. Ten vietiniai gyvena be pinigų - jų tiesiog nenaudoja. Vienas su kitu atsiskaito darbais ir produktais.
Civilizacijos - beveik nėra. Gyvena molinėse trobelėse šiaudiniais stogais, verda kukurūzų košę, vaikšto basi. Mes buvome lyg ateivių iš kosmoso desantas. Ėjo mūsų pačiupinėti. Pasijutome susitikę su tyrais gamtos žmonėmis. Pirma mano kelionė į Afriką, ir džiaugiuosi, kad aplankiau būtent Zambiją. Nors galėjome vykti ir į bet kurią kitą šalį - problemų netrūksta visose jose.
- Kuo ši kelionė padės Zambijos vaikams?
- Parodysime šviečiamąjį filmą. Žinomas, norisi, kad jis paliestų lietuvių jausmus ir jie paaukotų kažkiek pinigų.
Zambijoje yra 12 milijonų žmonių, pusė iš jų - vaikai. Ypač didelis vaikų iki penkerių metų mirtingumas. Tenykščiams žmonėms labiausiai reikia išsilavinimo, tai - geriausia pagalba.
Juk ten jie turi visko. Auga įvairiausi maisto augalai. Tačiau žmones žudo prietarai ir neprotingas elgesys. Žmogus augina bananus, visus juos parduoda, pats vaikšto nepavalgęs ir pinigus prageria.
Trūksta ir medikamentų. Siaučia dizenterija, maliarija ir, žinoma, AIDS. Peilis, kuris žmones žudo dėl išsilavinimo stygiaus. Visi tie prietarai ten labai gyvybingi - kad suaugęs vyras gali išsigydyti AIDS, pasimylėjęs su nekalta mergina, arba neužsikrės, jei po sekso nusipraus duše. Jie tuo šventai tiki.
Didelė kaltė tenka katalikų bažnyčiai. Kai į tą žemyną atvykęs popiežius sako, kad prezervatyvų naudoti negalima, tai - žmonių siuntimas tiesiai į mirtį.
- Visa tai rodysite filme?
- Jame bus kelios siužeto linijos. Nerodysime vien to, kas bloga. Žiūrovai pamatys Zambijos gamtą, tai bus ir pažintinis filmas. Pamatėme Viktorijos krioklį - didžiausią pasaulyje. Kanadoje mačiau Niagaros krioklį, jis, palyginti su Viktorijos, - nykštukas. 108 metrų aukščio, 1700 metrų pločio krioklys. Sunku jo dydį suvokti, tas vaizdas visiškai „nuneša stogą“.
Šalis - neįtikėtina, tie žmonės, kurie nieko neturi, moka džiaugtis viskuo. Duodi vaikui tuščią vandens butelį, jis pasigamina žaislą ir labai džiaugiasi. Bet koks dovanotas daiktas jiems yra aukso vertės.
Tai matant apimdavo keisti jausmai. Tokiame skurde jie šypsosi, dainuoja. Negalėjau patikėti. Kasdien, kai atvažiuodavome į kaimą, mums buvo sušokamas pasveikinimo šokis. Visur buvome lydimi su daina. Visi ten turi puikų humoro jausmą. Kalbama, kad Zambijos žmonės - draugiškiausi Afrikoje. Aš tuo patikėčiau.
- Buvo akimirkų, kai šypsotis tikrai nesinorėjo?
- Taip. Per televiziją tie liūdni dalykai dažniausiai rodomi, kiek sutirštinant spalvas. Bet sykį priėjome trobelę, kurioje gyvena du vaikai - šešerių ir trejų metų. Jų tėvai išėjo ir negrįžo. Šešerių metų vaikas prižiūri mažesnį. Pilvai sutinę nuo bado, veidai - nuo ligų. Kaimynai jiems kažkiek padeda, bet vis tiek kaupėsi ašaros.
Grįžau į viešbutį ir pagalvojau - išsimaudžiau po dušu, guliu lovoje, o už 40 kilometrų tie vaikai guli ant skuduro, aplink juos žiurkės bėgioja, termitai stogą graužia. Nejaukus jausmas, nors ir suprantu, kad negaliu nei pasiimti jų - juk oficialiai jie tebeturi tėvus.
Ir tokių vaikų yra daugybė. Lusakoje lankiausi vietoje, kur sėdi vaikai ir dirba - skaldo didžiulius akmenis, kurie paskui naudojami statybose. Sėdi ant žemės ir dideliu metaliniu plaktuku daužo. Taip tiesiog neturėtų būti.
- Bet ar lietuviai gali kuo padėti?
- Svarbiausia - gerai suderinti veiksmai. Savanoriai ten prižiūri jiems skirtas teritorijas. Moka nustatyti ligos simptomus, priimti gimdymus, atpažinti rimtas ligas, kai reikia gydytojo. Vaikšto po savaną, apžiūri vaikus tolimiausiuose kampuose, suteikia pagalbą.
Negalime išgelbėti visos Afrikos. Bet tame regione, kuriame lankėmės, yra 60 savanorių, kurie stengiasi padėti savo genties žmonėms. Jei Lietuva nupirktų 60 dviračių - tai būtų didžiulė pagalba. Jų kainomis, tiek dviračių galima nupirkti už 12 tūkstančių litų.
Pinigų suvokimas ten - visiškai kitoks. Skurdas - didžiulis. Už kelis litus galima prabangiai pavalgyti. Yra šeimų, kurios uždirba vieną JAV dolerį per savaitę.
- Bet ir Lietuvos vaikams reikia pagalbos.
- Tai - tiesa. Lietuvos kaimuose - labai liūdnas vaizdas. Kiek šeimų vien alkoholizme skendi. Tada raginu eiti ir padėti jiems. Svarbu, kad padėtume.
O dėl pagalbos Afrikai - lietuviai japonų vaikams po žemės drebėjimo paaukojo milijoną litų. Mes jau suprantame, jog nėra svetimos bėdos.
- Viešint Afrikoje, atsirado minčių dainoms?
- Turiu keletą idėjų paties filmo garso takeliui. Bet ten apskritai užplūsta tokia energija, kad ji gali persikelti į muziką ir ateityje. Visa šalis ten kvėpuoja paprastumu.
Pavyzdžiui, atėjome į mokyklą, mokytojas liepė vaikams mums padainuoti. Mūsų šalyje vaikai kuklintųsi, o ten - jokių problemų. Jie vertina tai, kad tu stengiesi, o ne tai, kaip tau tai pavyksta. Jei juokiasi iš tavęs nuoširdžiai, bet ne piktai. Man ten teko truputį pašokti - tai buvo pasisveikinimo ritualo dalis. Pakračiau užpakalį, visi džiaugėsi, bet nesišaipė.
- Nusivežėte į Zambiją gitarą?
- Man jos nereikėjo. Pirmą vizito dieną buvau supažindintas su garsiu Zambijos muzikantu Maiko Zulu. Jis - aktyvus kovotojas už vaikų teises, kritikuojantis labai korumpuotą Zambijos vyriausybę. Nuvažiavau į jo namus, studijoje kartu įrašėme jo dainą. Vėliau jis mane pavežiojo po labai neturtingus Lusakos rajonus - be jo man ten būtų pavojinga vaikščioti. Ten kartu nufilmavome vaizdo klipą, liepą jis jau turėtų pasirodyti.
- Tai koncerto vietiniams nebuvo?
- Ne. Bet mokykloje, kurioje lankėmės, mums mokiniai šoko ir mušė būgnus. Taip gražiai šokti, kaip jie, man būtų beviltiška, bet būgnais groti prisijungiau.
- Išmokote vietinių kalbos?
- Žodį „mulunga“. Jis teiškia „baltas žmogus“.
- Norėtumėte ten grįžti?
- Dar nežinau. Turi susigulėti įspūdžiai. Bet nuvykti tikrai buvo verta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.