Šiandien tviskame prabanga, mus veža aštuonvietis „Chevrolet“, net su televizoriumi, beje, už labai padorią kainą – jei reiks kontaktų, rašykite asmeniškai. Vairuotojas vėl mažakalbis, tačiau pasako svarią savo nuomonę apie mūsų kelionės tikslą: tai slėnis, kuriame greit sunoksta puikiausios vynuogės, jų tobulą skonį nulemia švelnus klimatas, kalnai, užstojantys nuo šiaurės vėjų, saulė ir ypatingas dirvožemis.
Dėl visų šių aplinkybių galima pagaminti nuostabiausio skonio vyną „Pershing-2“ (amerikietiškos karinės raketos, naikinančios visa, kas juda). Kikename gerą pusvalandį. Keisto monumento liekanas vairuotojas irgi apibūdina tobulai: „Kas čia? Anksčiau paminklas buvo, bet, ko gero, į metalo laužą kažkas pridavė, o dabar paukščių ferma. Kaip kodėl paukščių ferma? Matai, kiek vištų aplink?..“
Iš vienos tetulės pakelėje nusiperkame butelaitį, kurio etiketę puošia kriaušė. Skonis panašus į ne pirmo šviežumo vynuogių sultis.
Pirmas sustojimas – Signagis, miestelis, pavadintas bendrakeleivio Sigio nagų garbei. Ko gero, tai gražiausiai sutvarkyta vieta Gruzijoje. Gal kai kas pasakytų, kad šis miestelis net per daug išpuoštas. Čia nesijauti esąs Gruzijoje, ir jei ne tradiciniai balkonėliai, galėtum pamanyti esąs kur nors Šveicarijoje. Kai nauji dažai kada nors pabluks, viskas bus tobula.
Miestelyje užtrunkame ilgai ir tampame Gruzijos išdavikais, nes viename meksikietiškame bare su nerealiu vaizdu į apačioje esantį slėnį susigundome karštu šokoladu su čili ir kitomis meksikietiškomis gėrybėmis. Mums, žinoma, gėda, labai gėda, tačiau sąžinės priekaištus greit nuplauna mielas senukas, už rankos atsitempęs į sename pastate įkurtą turgelį, kur kiekvienas su juo privalome išgerti po ragą vyno.
Et, liktume ilgiau, bet kelias šaukia. Toliau – panelės Šorenos minėtas Bode vienuolynas, kur norėjome nuplauti savąsias nuodėmes kalno apačioje trykštančiame šventame šaltinyje, bet ilgas kelias ir purvas, susidaręs po lietaus, kuriuo būtų tekę klampoti žemyn, o vėliau ir atgalios, mus palieka nusidėjėliais, nes valios ten nupėdinti pritrūkstame.
Įsitaisome kavinėje ant kalno skardžio netoliese. Maistas toks pat puikus, kaip ir vaizdas, tik keista, kad personalas nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nors čia lyg ir turistinė vieta. Bet mes turime puikų vairuotoją, kuris net padeda išsirinkti įdomų patiekalą – keptas smegenis su svogūnais.
Sigio nagų sostinės apylinkėse užsibūnama tiek, kad šansų patekti į kokią nors vyno gamyklėlę nebelieka. Stojame prie degalinės, tačiau pasipildome ne tik benzino – mus pakviečia smagių kažką netoliese esančioje pavėsinėje švenčiančių moteriškių kompanija.
Neatsargus tostas apie jų grožį, ir per 10 minučių mums sugirdomos 4 stiklinaitės vyno. Sprunkame padėkoję, nes kitaip čia mūsų dienos kelionė ir pasibaigtų.
Telavį – tik nepainiokite su kitų tamsesnio gymio žmonių miestu Tel Avivu – pervažiuojame nesustodami. Pasiekiame Gremio vienuolyną-tvirtovę, pasipuošusią pastoliais. Gruzija ir toliau sparčiai puošiasi.
Trumpa ekskursija, pasakojimai apie čia ir netoliese palaidotus karalius bei didikus, šlovingą šių vietų ir visos Gruzijos istoriją. Na, ir paskutinis punktas pagal planą – Alaverdžio vienuolynas slėnyje, besileidžiant saulei ir skambant varlių chorui. Norisi sustabdyti laiką.
Žodžiais sunku nupasakoti, tai pabandykite pažiūrėti trumpą filmuką. Kokybė, žinoma, galėtų būti geresnė, tačiau filmuota fotoaparatu, ne kamera.
Namus pasiekiame beveik naktį. Begalvojant, kuo čia užsiėmus, sulaukiame žinutės, kad du studenčiokai slapta nuo tėvų ir plačios giminės šiandien susituokė ir dabar netradiciškai švenčia netradiciniame bare. Skubame sveikinti ir gal nuspausti kelių kadrų.
Na taip, nežinant, kas čia vyksta, sunku būtų šią šventę ir gimtadieniu pavadinti, tačiau konspiracija yra konspiracija. Ryt bandysiu laimę surasti rimtesnes vestuves.
O ką čia skanaus pasiūlyti jums pavalgyti? Gal cigaretinį-pypkinį viščiuką, dar žinomą kaip viščiuką-tabaką? Na, bandom. Jei sąžiningai, tai kažkada Lietuvoje valgytas šis patiekalas man buvo skanesnis. Gal tiesiog vienur pasisekė, kitur nelabai...
Taigi paėmus viščiuką reikia perpjauti jo krūtinę ir padaryti išklotinę. Gruzinai kepa sunkioje ketinėje keptuvėje ant aliejaus degant labai didelei ugniai. Pakaitinę aliejų prislegiame viščiuką kuo nors sunkiu. Mačiau, kaip virėjos naudojo kažkokį storą metalinį sunkų dangtį, matyt, tokius specialiai gamina ir parduoda su viščiukais, bet kadangi pas mus tokių nematyti, tai, manau, galima bandyti dėti kokią pjaustymo lentelę ant viščiuko ir prislėgti kuo nors sunkiu – pusplyte, svarmeniu ar savo nuodėmėmis, taip sunkiai slegiančiomis sąžinę.
Pakepinus vieną pusę reikia jį apversti ir vėl pačirškinti. Ten viskas vyko vos per kelias minutes, ant kokios elektrinės viryklės, manau, užtruks gerokai ilgiau, taigi nespėliosiu laiko.
Na, ir gražiai apskrudusį gaidžiuką reiktų pateikti su tkemaliu, tokiu rūgščiu vietinių dievinamu žalios spalvos padažu iš nesunokusių Kaukazo slyvų. Pačiam pasidaryti tokį padažą būtų sudėtinga, bet kažkur Lietuvoje esu matęs pirkti jo ir parduotuvėse. Jei nerasite, pagelbės visagalis kečupas.