Iš Tbilisio skraidina vieni, kita aviakompanija, mūsų žiniomis, skraidina iš vietinių Trakų - Mcxetos. Beje, ir bilietai nėra brangūs, mums kainuos apie 100 Lt, vietos piliečiams, berods, dar pigiau. Bėda ta, kad internetu nenusipirksi ir kažkam tenka važiuoti į aviakompanijos biurą kitame miesto gale, kur, kaip sužinojau vakare, irgi ne viskas paprasta. Serveriai užlūžę, taigi iš mūsų tik paima pinigus, atspausdina rezervacijas ir sako, kad viskas OK.
Labiau vakarietiškiems užsieniečiams , kaip pasakojo bičiuliai, toks prekybos bilietais būdas pasirodo nepriimtinas ir jie kelia skandalus. Mano galva ir smegenimis, tai pats blogiausias būdas spręsti problemas. Ir ne tik Gruzijoje, ko gero, bet kurioje šalyje, kur klientas negali mojuoti ginklais ar pagrasinti, kad pasiskųs kokiam vietiniam revoliuciniam komitetui. Taigi šie narsuoliai lieka be rezervacijų.
Bičiuliai turėjo kuo užsiimti, o aš keliauju į minėtus gruziniškus Trakus vestuvių laukti, naiviai tikėdamasis, kad pasitaikys kokios labiau tautinės ar labiau kaimiškos. Mano vienas pagrindinių tikslų kelionėje keltų sau buvo nufotografuoti tradicines vestuves, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, gegužė tam pats blogiausias mėnuo. Tradicijų besilaikantys gruzinai gegužę nesituokia, nes kaip kažkas iš vietinių pasakė, „V maje ženitsia - majatsia vsiu žizn“ (Vesi gegužę - blaškysies visą gyvenimą). Kodėl taip, niekas nepaaiškino.
Atskirai noriu labai padėkoti Lietuvos ambasadoriui Gruzijoje Laimonui Talat-Kelpšai bei visiems ambasados darbuotojams , kurie kaip įmanydami stengėsi pagelbėti šiuo klausimu, ponui Georgijui Kerdikošvili, Gruzijos ambasadoriui Lietuvoje, kuris taip pat stengėsi pagelbėti, verslininkui iš Vilniaus Lašai Kiknadze, panelei verslininkei Ingai Gvasalija, žymiai dainininkei Šorenai Janiašvili, Editai Mildažytei ir visiems, kurie ieškojo tų tikrųjų vestuvių. Deja deja...
Teko pasinaudoti patarimu ir bandyti susimedžioti vienerias vestuves Mcxetoje, kur didžiausia tikimybė jas aptikti.
Kelionė metro, kurio kaip vilnietis labai pavydžiu Tbilisiui, miela betvarkė autobusų stotyje, kur tenka pavaikštinėti, kol išsiaiškinu, kur stoja reikiamos krypties „mikruškės“ (tą žodį vartoja net užsieniečiai iš vakarų Europos keliaujantys Gruzijoje). Vėl stebina kaina - nuvažiuoti į Mcxetą kainuoja mažiau kaip pusantro lito, kai pas mus važiuoti porą kilometrų centre gerokai brangiau kainuoja, o kuro kainų skirtumas tikrai ne toks didžiulis. Mūsų vežėjų nuolatinis verkimas atrodo labai jau netikras.
Užsiimu budėjimu pagrindinėje cerkvėje, bandau kalbinti šventikus (gaila, jie nenešioja antpečių, todėl sunku nustatyti rangą ir suprasti, kurio žodis svaresnis) ir sužinau, kad vienos vestuvės bus, tad gal man ir pavyks, tačiau kada tai bus, nežinia.
Nuo karščio gelbsti Boržomio vanduo, nuo nuobodulio – senolis, skambinantis primityvias melodijas kažkokiu keistu instrumentu. Vėliau pasiduodu tetulės gidės įkalbinėjimams išklausyti pasakojimus apie minėtą cerkvę ir kitas įdomybes. Dar kartą sužinau apie Jėzaus marškinius, apie mirusią ir čia palaidotą žydaitę ir kitas legendas, tačiau ji parodo freską, kurioje vaizduojamos skraidančios lėkštės atskridusios pasigrožėti nukryžiuotu Dievo sūnumi. Oficiali bažnyčios pozicija, kad tai saulė ir mėnulis, tačiau sąmokslo teorijos gyvybingos.
Ir štai sujudimas prie pagrindinio įėjimo. Kas gi, kas gi tai? Pasirodo, krikštynos. Atsiklausiu leidimo jas fotografuoti. Iš pradžių žmonės nesutinka, bet paskui leidžia padaryti tris kadrus ir liepia juos parodyti.
Rezultatas aiškiai tenkina, tad man suteikta laisvė. Maldų, žinoma, nesuprantu, bet jos, ko gero, visur panašios, tik įdomu pasirodė tai, kad vaikai krikštijami ne užpilant vandens ant galvos, o nuogi panardinami į kažką panašaus į vonelę, kurioje, kaip teigiama, buvo krikštytas ir ne vienas Gruzijos karalius. Vis laukiu, gal ir kažkuri jauna mama bus vaikystėje nekrikštyta ir nuspręs ištaisyti šią klaidą, bet ne, viskuo pasirūpinta vaikystėje.
Dar šimtmečiai betikslio trainiojimosi ir štai - baltoji gulbė atplaukia per šventorių. Iškilminga mano prakalba jaunajam ir prisistatymo šokis - ir aš leidimą fotografuoti gaunu. Belieka prisistatyti jų fotografui ir operatoriui, prisiekti šventuoju Antanu ir kitais neblogais vaikinais, kad jiems į kadrą nelįsiu ir nuotraukų vakare per balių po litą nepardavinėsiu.
Gaila, kad ceremonija vyksta ne ten, kur krikštynos, kur yra bent pora langų, o kitoje koplyčioje.
Ačiū 1,2,50 mm objektyvui, be jo būčiau žuvęs...
Pati vestuvių ceremonija neįspūdinga. Įdomus pasirodė tik jaunųjų karūnavimas ir popo ėjimas su jaunaisiais greitažingsniu apie kažkokį šventą daiktą. Bet pamergės, oi kaip jos šaudo akimis, gerai, kad aš su apsauginiais akiniais ir stora oda, nes galėjo mirtinai sužeisti. Jos ir išaiškina, kad toliau nusimato pasisėdėjimas keliolika minučių šventovės kieme ir kelionė į restoraną , kur bus tęsiama šventė.
Prasmės prašytis į kompaniją nematau, tad pamojuoju į „Lexus“ ir kitas prabangias mašinas sėdantiems jauniesiems, kurie išsiveža dailiąsias pamerges, vos neprivertusias manęs sulaužyti senbernystės įžadus, ir keliauju gaudyti gerosios „maršrutkos“. Negaliu sakyti, kad vestuvių nenufotografavau, tačiau tai ne tai, ko aš norėjau, tad bus proga dar karta atvykti, kas irgi džiugina.
Beje, ši diena ypatinga tuo, kad pirmą kartą išgirtu rusišką keiksmą, apibūdinantį seksualines mažumas. Vairuotojas kažkam kažką aiškino telefonu. Stebina tai, kaip žmonės nesikeikia, lietuvaičiams belieka tik mokytis ir mokytis kalbos kultūros. Nesikeikia ne tik suaugę oficialioje aplinkoje, bet ir jaunimas gerokai apšilęs bare.
Lengvas pasivaikščiojimas po vakarinį Tbilisį, futbolo varžybų paklausymas dideliame ekrane, nes arčiau neprisibrausi, lengvas pasmaguriavimas viename iš centro barų ir namolio, nes ryt laukia ankstyvas skrydis.