Tas tuštumas mums visai ir netrukdytų, tačiau švieslentėje didelėmis raidėmis parašyta, kad skrydis į Mestiją atidėtas. Kas, kaip ir kodėl, niekas neaišku. Oro uosto informacija darbą pradeda dešimtą ryto, kaip ir avialinijų atstovai, tad belieka atsipalaiduoti ir svajoti, kaip buvo galima ilgiau pamiegoti.
Galima būtų ką nors nuveikti oro uoste kompiuteriu, tačiau baterija nepakrauta, o elektros lizdai paslėpti, kad tokie gudručiai kaip aš „aliektros nesiskolytų“.
Išeitis – kavinė, tačiau vos atneša užsakytą arbatą, iškart paprašo palikti kavinę, nes atvažiavo kažkokia teta iš dezinfekcijos tarnybos, o kad aš, kaip koks kenkėjas, kojų nepakratyčiau, turiu tučtuojau nešdintis. Tvarka, jokių problemų, tik kam tada reikėjo tą arbatą daryti, kurios vis tiek neišgersiu...
Laiko marios, tad išsiaiškinu, kad oficialūs oro uosto taksi, važiuojant nauju automobiliu ir net susigrūdant penkiems keleiviams mums kainuotų į bet kurią centro vietą 25 larius (kursas buvo 1 prie 1,4), o štai hostelio taksi kainuoja 30 pinigų.
Bet kokiu atveju, gerokai pigiau nei lietuviška tvarka prie Vilniaus tarptautinio su legendiniais tarifais. O už vieną muštą 10 nemuštų duoda.
Pagaliau atsidaro avialinijų informacija, užsirašo manąjį mobilų ir pažada iškart informuoti, kai žinos, ar oro sąlygos leis skristi, nes kalnuose audra.
Pradedame galvoti apie tą vakarą Tbilisyje vykstančią fotografijos naktį, kurios nepamatysime. Pradedame galvoti, kaip praturtėsime dėl kelionės draudimo, katras turėtų mokėti kompensaciją, jei skrydį atidės labai vėlesniam laikui ar tiesiog atšauks, bet praturtėjimo planus sužlugdo paskelbta registracija ir laipinimas.
Skrendame mes penkiese ir du gruzinai. Keliaujame per oro uostą link mažų lėktuvėlių spėliodami, kuo skrisime - senu geru dailiai išdažytu „kukurūzninku“ ar moderniu nedideliu lėktuvėliu. Et, kukurūzninkas ne mums. Prie lėktuvo mus pasitinka du kanadiečiai pilotai, paspaudžia rankas ir pakviečia vidun į keliolikos vietų orlaivį.
Kelionė išties smagi. Skrendame kalnų viršūnių aukštyje, kratymo režimas išjungtas. Bet kaip pilotai nepasiklysta mygtukų ir rankenėlių jūroje?
Nepilna valanda ir mes, apsukę garbės ratą aplink kalnų slėnyje išsidėsčiusią Mestiją, leidžiamės.
Nedidukas, modernus oro uosto pastatas, dydžiu prilygstantis didesnės kvadratūros butui, griežta apsauga, neleidžianti fotografuotis prie lėktuvo su pilotais, taigi tenka juos išsivilioti laukan ir tą patį padaryti dabar jau piktai stebint, bet jau nieko nebesakant apsaugai. Suprantama taisyklės yra taisyklės, kad ir kokios juokingos jos bebūtų.
Galėtų kilti klausimas, kas tie svanai ir Svanetija ir su kuo jie valgomi. Su niekuo nevalgomi, greičiau svanas suvalgys turistą nei atvirkščiai. Juokauju, žinoma.
Svanetija - Gruzijos regionas Kaukazo kalnuose šiaurės vakarinėje šalies dalyje be priėjimo prie jūros. Svanai, kurių kaip mums pasakojo, yra apie 20 000, yra kaip ir gruzinai, bet ne visai. Turi savo kalbą, kuri kilusi iš kartvelų kalbos, bet taip seniai atsiskyrusi, kad gruzinai-kartvelai svanų nesupranta.
Svanai savo rašto neturi, viskas perduodama žodžiu. Taip pat pasakojama, kad Svanetija senaisiais laikais niekada nebuvo užkariauta, kas buvo nutikę likusiai Gruzijai. Ir net sovietų laikais tarybų valdžios čia buvo nedaug, žmonės gyveno pagal kalnų įstatymus ir papročius, galiojo kraujo kerštas ir panašūs papročiai.
Dar ne taip seniai tai buvo pakankamai nedraugiška vieta turistams, nes pagal vietos papročius, jei atvažiavai pas kažką konkrečiai, tai esi gerbiamas svečias ir niekas tavęs nelies, o jei šiaip slankioji, tai galima tau palengvinti gyvenimą padedant atsikratyti ir bereikalingų nešulių.
Berods, prieš 5-7 metus taip nutiko ir vienai turistų grupei iš Lietuvos. Dabartinis prezidentas situaciją pakeitė, buvo atsiųstos teisėsaugos pajėgos ir „švelniai“ išaiškinta, kad taip besielgdami kai kurie piliečiai neteisūs. Kai kas sakys, kad nedemokratiška, pažeidžiamos žmogaus teisės, bet užtat tvarka atsirado ir svanai net pradėjo šypsotis turistams.
Skambutis Nini, svanei mergaitei, kuri užaugo Tbilisyje, o dabar baigusi mokslus grįžo į senelio namus, kur bando įrengti hostelį. Ji su džiaugsmu pasitinka ir mus pralinksmina jos frazė, kad pagaliau normalūs žmonės atskrido. Kodėl? Apie tai vėliau.
Hostelis nebaigtas įrengti, tad esame apgyvendinami pas artimus giminaičius gretimame name.
Ekskursija po sostinę. Tai - daugiausiai gyventojų turintis miestas - beveik tris tūkstančius. Viskas paskendę dulkėse, nes visur vyksta statybos, zuja didžiuliai sunkvežimiai veždami skaldą, klojamos iš naujo gatvės, tvarkomi namai, statomi nauji viešbučiai.
Buvome perspėti, kad į Svanetija vežtume tik grynus pinigus, nes bankomatų nėra. Bet tai – netiesa. Radome net du. Beje, valdžia savo lėšomis nori pakeisti viso miestelio stogus, uždengdama tradicinėmis šioms vietoms medinėmis lentelėmis, tačiau vietiniai labai nepatenkinti, nes sudėtingiau bus valyti sniegą.
Vietinėje kavinėje, kartu su kitais patiekalais paragaujame labiausiai kelionėje patikusio valgio - kubdari. Tai kažkas panašaus į chačiapurį, tačiau su mėsa. Kiek pavyko išsiaiškinti, jis ruošiamas panašiai kaip ir minėtas chačiapuris, tačiau vietoje sūrio dedama kapota mėsa, geriausia jautiena, tokio dydžio gabaliukais kaip kibinams senojoje kibininėje Trakuose.
Dar dedami svogūnai, kartais šiek tiek abrikosų, pipirai ir dar kažkokie prieskoniai, katrų neišdavė, manau kad tai „cumin“, kažkas labai panašaus į kmynus, tik labai kvapnu.
Taigi, kad pasidarytume šį skanėstą, reikia gabalo tešlos, beveik tiek pat pagal svorį kapotos mėsos, na tarkime, kokius 200 gramų, tada svogūnų reikės apie 100 gramų, pipirų, ko gero, „cumin“ ir dar kažko, reikėtų paeksperimentuoti.
Gaminimas nesudėtingas, į didelį tešlos blyną reikia sukrauti mėsą, sumaišytą su svogūnais ir prieskoniais, tada užlankstyti tešlą ir padaryti didelį kuo plokštesnį paplotį su įdaru ir kepti orkaitėje. Kiek laipsnių turėtų būti ir kiek laiko taip ir nesupratau, bet manau, kad kepti reikia labai karštoje orkaitėje gal kokias 20 minučių, nes jie neužtruko ilgai.
Apsilankome turizmo centre, kur žvalgomės pramogų, tačiau nieko konkretaus nesusitarę priimame Nini pasiūlymą pajodinėti kitą dieną arkliais po kalnus.
Vietiniame turgelyje įsigyjame vyno, tiesa, ne vietinio, o atvežto iš Kachetijos. Vietoje gaminama tik „čiačia“ - vynuogių naminukė. Beje, jos, kaip ir vyno, gamyba namuose leidžiama, skirtingai nuo mūsų tėvynės, kulinarinį paveldą „saugančios“ tik didžiuosiuose alkoholio fabrikuose.
Tą patį vakarą susigundome pasivažinėti po apylinkes. Veža Nini giminaitis, aplankome naujai atidarytą slidinėjimo trasą, kuri jau netekusi sniego, o jos sargas su draugais kažką skanaus kepa. Pasigrožime dvigalve Ušba, svanų pasididžiavimu ir vienu pavojingiausių kalnų alpinistams. Jis nėra labai aukštas, nesiekia nė 5 kilometrų, bet labai klastingas.
Jau temstant pasiekiame kitą kaimą, kuris dar nepaliestas turistinio fasadų blizginimo.
Mūsų palydovė prispirta gamtos šauksmo kreipiasi į mus pagalbos, nes pasirodo moteris po 8 vakaro čia negali viena vaikščioti gatvėmis, nerizikuodama susitepti reputacijos. Nenorėdama pasirodyti paleistuve, pirma mūsų sutikta tatuiruota mergina Gruzijoje prašo palydos, nes galima vaikščioti tik su broliu, tėvu, giminaičiu arba savo vyru. Gerasis Sigitas nebūtų gerasis, jei nepasiūlytų parankės.
Būreliai vyrų kaimo aikštėje užsiima savo reikalais, kas kažką drožinėja, kas tiesiog kalbasi, kas susėdę prie stalo žaidžia. Sigitas vos nepadaro klaidos bandydamas užkalbinti jaunesnius, kas būtų didelė nepagarba vyresniems stovintiems vyrams. Tad po visų ceremonijų mergina gauna leidimą nueiti į WC nesusigadindama gyvenimo.
Vėliau sėdime naujai pastatyto viešbučio bare ir grožimės naktį apšviestais gynybiniais bokštais. Vaizdas išties nepaprastas. Iš kolonėlių sklinda gruziniškos giesmės, tobula...
Tik gaila vargšės barmenės, kuri savo reputaciją jau praradusi, nes vakarais dirba bare ir , o siaube, kalbasi su vyrais. Norėdamas nuraminti bandau sakyti, kad jos vaikinui tai tikriausia nė motais.
„Koks vaikinas? Čia galima bendrauti tik ištekėjus, o kas dabar mane tokią ves, kuri dirba barmene“, - sako mergina. Nuraminame, kad ji kur kas normalesnė už tas, kurios vakarais sėdi namie, ir pagaliau jauną veidą papuošia šypsena.
Baras uždaromas ir pasivaikščiodami keliaujame namolio, diskutuodami, kad gal ir nebloga ta aštuntos valandos taisyklė, nes sutikęs merginą vakare gali ramia sąžine priekabiauti.
Bekeliaujant dėmesį patraukia pro vieno pastato langus sklindanti daina. Paklausus, kas čia naktimis muziką garsiai leidžia, Nini tik nusijuokia ir sako: užeinam. Kitoje kavinėje vietiniai susėdę kažką švenčia, švenčia su tostais ir dainomis, daugiabalsėmis dainomis.
Prisėdame ir mes, prisėda ir lenkai, kurie savo nelaimei bando dainuoti, nors dainavimu to nepavadinčiau. Vėliau prisijungia ir švedai atvykę su savo visureigiu ir rytojaus dieną planuojantys pasiekti Ušgulį, kaip teigiama, aukščiausioje vietoje esančią nuolat gyvenamą vietą Europoje. Dar prisijungia ir dvi šveicarės, kurios priima mūsų pasiūlymą pajodinėti rytoj.
O dainos dainos, jos nesibaigia, tačiau nenorėdami sutikti ryto prie stalo keliaujame namo, taip užbaigdami kol kas įsimintiniausią kelionės dieną.