Atsikeliame, laukiame. Pirmiausia mes sulaukiame dviejų šveicarių mergaičių, katros irgi nori susidraugauti su arkliukais. Dar už valandos pradeda rinktis arkliai, kurių pageidautume bent jau aštuonių, nes esam penkiese. Dar šveicariukės ir gidas, žinoma, neketina pėsčiomis vaikščioti.
Po dviejų su puse valandos jau sulaukiame keturių bičiulių su kanopomis. Šveicarėms nervai neatlaiko, juk žmonės iš laikrodžių šalies mėgsta punktualumą, tad jos pasiplauna palikdamos mus.
Na ir gerai, labai jau surūgusios buvo.
Vos jos pradingsta horizonte, pasirodo likę karčiuotieji ir jų net per daug, taigi su mumis keliauja ir Nino, mūsų šeimininkė, bei dar vienas vietinis jaunuolis. Pirmas nujotas kilometras remontuojamu keliu susižavėjimo nekelia ir galvoju, koks velnias nešė mane į tą galerą, na bet paskui... Kas gali būti geriau už kalnų keliukus ir pievas, mindomas kanopų.
Tiesa, mūsų keturkojai aikštingi ir kai kurie bendrakeleiviai pririšami prie vedlio, tad jiems tenka vaidinti prekybinį karavaną. Vaidina pakankamai įtikinamai, net kyla noras juos užpulti iš pasalų šaukiant kažką panašaus į „barbambija kirgudu“.
Gera valanda jojimo, lengvas skausmas sėdimojoje (vis dėlto ne biuro kėdės trynimas) ir atsiveria nuostabi panorama - snieguotos viršūnės, žiedais spindintys medžiai ir šalimais besiganantys buliai, saugantys savo raguotąsias tešmenuotąsias.
Esame apsupti, tad tenka balsiai ir iškilmingai pareikšti, kad į melžiamąsias nesikėsinsime, kaip jos grakščiai ir elegantiškai beatrodytų. Gal prakalba skamba neįtikinamai, todėl apsuptyje liekame visą laiką.
Pasikartosiu, bet kas gali būti geriau už kalnus? Nebent kalnai, kai pasiimi butelaitį mineralinio, tarkime, „Borjomi“. O mes, būdami netolimi arklių giminaičiai – asilėliai, apie tai išjodami nepagalvojame. Tenka siųsti šauklį lauknešėlio parnešti. Nepraeina nė valanda ir esame išgelbėti nuo troškulio.
Vienas kumeliukas išsinarina koją, tad stabtelime gelbėjimo operacijai ir sukame namolio. Jaunieji raiteliai , mūsų gidai, stebina meistriškumu, nes mums palikę vyresnius ramesnius pabalnotus arklius, patys jojo raiti ant bebalnių eržilų, kurie reguliariai stojosi piestu, vis demonstruodami savo jaunatvišką charakterį.
Kaip raiteliai išsilaikė ant žirgų nugarų, išlieka dienos paslaptimi.
Palikę porą balandėlių ilsėtis namie, keliaujame ekskursijon į svanų bokštus. Tai - šešių aukštų akmeninis statinys, prisišliejęs prie gyvenamojo-ūkinio pastato. Tokie gynybiniai bokštai buvo statomi nuo devinto iki trylikto amžiaus. Kiekviena šeima turėjo savąjį, kuriame slėpdavosi karo atveju ar tiesiog neatsargiai kitos giminės atstovą pasiuntę velniop.
Viso Svanetijoje išlikę apie du šimtus tokių geriau ar blogiau išsilaikiusių bokštų. Gyvenamojo pastato centre būdavo ugniakuras, šalia kurio pastatytame soste sėdėdavo giminės vyriausiasis, reguliuodamas visą eismą šeimoje.
Palei sienas viskas įrengta dviem aukštais, pirmajame tuo metu, kai per šalta būdavo ganyklose, gyveno gyvuliai, o antrajame aukšte esančiuose gultuose miegodavo šeimyna. Gal atrodo keistai, bet bent jau žiemą būdavo šilčiau.
Dienos dialogas gali būti pašnekesys tarp vieno mūsų jaunuolio ir svano. Lietuvaitis paklausė, ar jis esąs labai panašus į gruziną. Atsakymas buvo, kad taip, žinoma, originalūs svanai yra šviesiaplaukiai, mėlynakiai ir lengvai pliktelėję. Pasikeičiam pasais? Tiesa, paskui, laikui bėgant, svanų tiek plaukai, tiek akys įdegė ir patamsėjo.
Grįžus namolio, susimokėjus, palūkėjus valandėlę medituojant ant minkštasuolio, žvelgiant į gatvę ir zujančią statybinę techniką, pasigirsta kvietimas prie stalo. Mmmmm, vėl skanusis kubdaris. Šįkart jis dar skanesnis. Dar patiekiamas adžabsandalis ir privalomas chačiapuris. Tiesiog jaučiu, kaip kalorijos srūva mano kūnu.
Šįvakar visi kažkokie pasyvūs, taigi tik aš su ponu Dariumi palaikome kompaniją Nino ir jos giminaitei, kurias privalomai lydi lengvai apsiavęs paauglys, ginkluotas prožektoriumi ir kiekvienam sutiktam šviečiantis į akis. Einame prie mineralinio vandens šaltinio. Jis trykšta kitame miestelio gale, taigi dar kartą gauname puikią progą pasigrožėti naktiniu bokštų apšvietimu.
Pakeliui sutinkame du policijos ekipažus. Saugumas svarbiau už viską.
Jei kam įdomu, paaiškinsiu, kas tas adžiabsandalis. Ne, tai ne kepinti sandalai, kaip tūlas galėtų pagalvoti, o puikusis daržovių troškinys, kuris ruošiamas maždaug taip:
Jei darytumėte keturių asmenų šeimynai ir vienam netyčia užsukusiam kaimynui, tai reikėtų puskilogramio bulvių, lygiai tiek pat pomidorų, svoriu, žinoma, ne vienetais, dvigubai daugiau baklažanų, galvutės česnako, nors galima ir daugiau, svogūnų kokių penkių galvų, alyvų aliejaus, šiek tiek paprikos, kelių šakelių petražolių, kalendros, raudonėlio, čiobrelio.
Pradėti reikėtų nuo baklažano, jį supjaustyti gabalėliais, pabarstyti druska ir palikti kelioms valandoms. O jau susiruošus gaminti pirmiausia reikia pakepinti pjaustytus svogūnus, tada pridėti nusausintus baklažanus, dar truputį pakepinti ir, užpylus vandens ir sudėjus visus kitus pjaustytus ingredientus, troškinti tol, kol bulvės bus išvirusios, nes jos nenaudėlės ilgiausia žalios išlieka. Ir gauname tokią labai gardžią „košę-malošę“, katrą geriausi somelje rekomenduoja užgerti tuo, ką atsinešė kaimynas. Skanaus!