Mus vėl veš tas pats šmaikštusis svanas su savo dešiniavairiu automobiliu. Keista, bet čia tokius registruoti leidžia. Klausiame, ar kalnų keliais patogu tokį vairuoti? O koks skirtumas, atsako. Tik štai žmona nepatenkinta, juokauja jis, nes vairuodamas esu pripratęs spjaudyti per kairį langą ir atprasti negaliu. Beje, kaip mums pasakojo, bandyta Gruzijoje įvesti ir technines apžiūras, bet nelabai sėkmingai, kol kas apsieinama ir be jų, svarbu, kad automobilis važiuoja.
Taigi vėl pusryčiai, kurių nesugebame įveikti. Panelė Kristina per vakar dieną įsirašė į kažkokią slaptą organizaciją besidegindama su vėžlienės Tortilijos akiniais iš seno rusiško filmo apie Buratiną, nes dabar nesuprantame, ar ji raudonveidė baltaakė panda, ar kokio Aro kovotojas su raudona kauke ir iškirptėmis akims. Jei ji tapo panda, tai visai neblogai, ten kur mes šiandien važiuojame auga nemažai bambukų, taigi užkandžių bus.
Šeimininkei Nini prisižadame, kad būtinai sugrįšime ir, manau, tai bus vienas tų pažadų, kurį norėsime įvykdyti kuo greičiau. Į kelią...
Judame remontuojamu keliu. Vietomis jau išlietas betonas, laukiantis asfalto sluoksnio, vietomis - dar senas duobėtas kelias, gerokai mus pristabdantis. Sužinome, kad mūsų vairuotojas - ne tik buvęs boksininkas, bet ir TSRS kažkuriose sąjunginėse auto lenktynėse užėmęs 3 vietą. Štai kodėl taip ramiai jaučiamės jam lekiant kalnų keliais.
Bandome klausytis nusipirkto gruziniškų dainų disko, tačiau po kiek laiko mūsų paprašo leisti pakeisti muziką ir paklausyti „Viagros“ ir kitokios panašios. Kodėl, klausiame? Pasirodo, klausomės laidotuvių giesmių, o šiandien laidoja jo tolimą giminaitį.
Rusiškas, o vėliau ir gruziniškas popsas pakelia nuotaiką ir prasideda humoro rytmetis, persipynęs su tikromis vietos istorijomis. Klausiate ar tiesa, kad svanai valgo turistus? Oi ne. Jau kuris laikas ne. Kodėl? Turistai - labai riebus maistas, daug cholesterolio, o daktarai sako, kad reikia sveikai maitintis, todėl vėl mintame jautiena. Ar tiesa, kad čia nuotakos grobiamos iki šiol? Taip, dažnai pasitaiko (čia rimtai). O jūs savąją irgi pagrobėt ? Ne, nuo jos nespėjau pabėgti.
Beje, ar žinote, kad nuo užvakar Svanetijoje laukinių gyvūnų sąrašas pasipildė nauja rūšimi? Ne, nežinome. Taigi dabar ne tik kalnų ožiai, vilkai ir meškos gyvena, bet ir laukinis japonas. Čia, beje, rimta istorija, nes turistų autobusas sustojo reikalų sutvarkyti prie miškelio ir vieną pamiršo. Jau trečia diena ieško, tikėkimės, suras ne per daug sulaukėjusį ir sveiką.
Šiukšles, pasirodo, galima mesti į upę, nes vis tiek į Abchaziją nuplauks. Šiame pajuokavime jaučiama nuoskauda, nes baigęs mokslus jis gyveno Suchumyje, ten dirbo, o prasidėjus karui tapo vienu iš maždaug 300 000 pabėgėlių. Sako, kad iki karo Abchazijos teritorijoje gyveno apie milijoną gyventojų, o dabar liko vos apie 100 tūkstančių. Kare laimėtojų nebūna, būna tik mažiau pralaimėję.
Pasivejame kažką lėtai bevažiuojantį. „Kažetsia u nego devuška rodilas čto tak medleno edet „ (Ko gero jam gimė mergaitė, kad taip lėtai važiuoja). Na taip, ar gali nutikti kas liūdniau gyvenime tikram džigitui.
Beje, sukurti šeimą - didelė problema, nes kaimuose ar miesteliuose gyvena beveik vien giminės, taigi sau porą susirasti sudėtinga, o su kaimynais iš gretimų vietovių mažai bendraujama. Sakau, reikia organizuoti šokius peraugančius į diskoteką kur nors neutralioje zonoje. Oi ne, juk galioja aštuntos valandos taisyklė, o dieną kas tau eis į šokius. Pajuokavimas, bet su karčiu tiesos prieskoniu.
Važiuodami daug kur matome akmenis, įdėtus į vielinius narvus. Juokaujame: čia tam, kad nepabėgtų, kaip japonas. Na ir prisijuokaujame. Prasideda „Rolling Stones“ diena, bet kalbame ne apie muziką. Kelias šviežiai užverstas akmenų griūties, skardžio apačioje - srauni kalnų upė. Gerai, kad akmenų kelyje nepasitaikė pravažiuojantis automobilis, gyvų, ko gero, nebūtų likę.
Gerai ir tai, kad kelias remontuojamas, nes iškart prisistato ekskavatorius ir buldozeris. Pora valandų - ir kelias vėl pravažiuojamas.
Vėliau ir pats pasivažinėju akmenimis, nes norėdamas nupaveiksluoti kažką gražesnio užsilipu ant samanoto akmens, o visa samanų danga sugalvoja pasivėžinti upės link. Čia aukštis gal nepilni 10 metrų, nebe taip aukštai, bet upė ta pati sraunioji. Taigi, jei ne pakeliui pasitaikęs medis, būtų ir mane praskelta makaule nuplukdę į Abchaziją.
Pakeliui sutinkame ir laidotuvių procesiją, to paties tolimo giminaičio. Alerginė reakcija kažkokiems vaistams, o jam ir trisdešimties nebuvo. Apie 10 mašinų, sustojusių prie skardžio, žmonės pasistatę staliuką, pasidėję užkandžių ir kažką geriamo, linki laimės išėjusiam kitapus. Pažvelgiu į vairuotoją ir akimis parodau į fotoaparatą ir veiksmą lauke, bet jis tik papurto galvą. Svanai ne iš tų, su kuriais verta ginčytis, o ir proga ne pati linksmiausia.
Vėliau sustojame pakelės kavinėje ir trečią kartą valgome skanųjį kubdarį. Kavinės, su vaizdu į tarpeklį, savininkė sužinojusi, kad esame iš Lietuvos, tos pačios kuri per Euroviziją davė 12 balų Gruzijai, vaišina mus šalta kava ir papildomais chačiapuriais.
Dar viena iš smagesnių istorijų. Mums besisupant ant „beždžionių“ tilto per tarpeklį, privažiuoja senas rusiškas motociklas su vežimėliu ir vaikinai kažką energingai aiškina. Kai pasakome, kad nelabai suprantame, išverčia, kad jie ledus siūlo, štai pilną vežimėlį prisikrovę, gal norime. Žinoma, norime.
Išvažiavus iš kalnų gamta stipriai keičiasi, juk subtropikai. Pravažiuojame arbatos plantacijas, pamatome pirmąsias palmes, kaktusus, augančius lauke. Ponas Darius netiki, sako, kad palmės plastmasinės, o kaktusai iš „Iki“, bet tai netiesa, jie tikri.
Zugdidį, kuriame planavome persėsti į traukinį, pasiekiame vakarėjant ir šios dienos traukiniai jau pasibaigę. Čia nakvoti nesinori, su autobusais kažkokie neaiškumai, tad mūsų vairuotojas už papildomą šimtinę pasisiūlo pavežėti iki vietos. Žinoma, sutinkame, nes kelias ne toks ir artimas, o nakvoti norėtume Batumyje, nors saulės jau nebepalydėsime.
Gamta kažkiek primena Ukrainos pietinę dalį, stebina vos ne kiekviename kaimelyje puikiai įrengtos futbolo aikštės, tai su natūralia, tai su dirbtine danga. Mūsų futbolo rinktinei yra ko pavydėti vietos vaikams.
Poti, uoste esančiame pakeliui, nestojame, kad greičiau pasiektume galutinį dienos tikslą. Nors skubame, tačiau atvykstame visai sutemus. Aš ieškau viešbučio prie jūros ir randu visai pakenčiamą už tikrai mažą kainą, bet per tą laiką bičiuliai susideri „Palangos močiučių“ variantą. Kai pinigai sumokėti, nebesiderama. Bet du iš mūsų nusprendžia nebepasilikti ir susirasti brangiau, bet padoriau.
Čia ir prasidėjo pono Dariaus bėdos. Apie Batumį ir jo „negeroves“ jis vietoje manęs siūlėsi rašyti. Taigi esu įpareigotas pasakyti, kad dar tą pati vakarą jam kliuvo tris kartus brangesnė žuvienė, nei buvo parašyta. Bet skani, su jūros gėrybėmis bei bjaurybėmis. Bet brangesnė. Padarydami geresnę ir brangesnę, kaip aiškino padavėjas. Jie norėjo pradžiuginti. Bet valgytojas nenudžiugo. Likusių vakarieniautojų kainomis neskriaudė.
Du jaunuoliai keliauja namolio nervų dėl tos sriubos raminti, aš bandau susirasti internetą, katras neužrakintas slaptažodžiais. Beje, naktinis Adžarijos sostinės apšvietimas tikrai įdomus, pinigų tam nepagailėta, o pagrindinis naktinio miesto akcentas – šokantys fontanai.