Kad nebeliksime antikvariniame bobutės bute su vazų kolekcija ir mineralinio vandens buteliu, turinčiu kryžiaus inkliuzą, abejonių niekam nekyla, bet naujo būsto kol kas neieškome. Iškeliaujame – kas pasivaikščioti, o kas į interneto kavinę pabaigti vakar nebaigtų darbų. Ir nors ryto oras buvo visai neprastas, jis bjaurėja ir bjaurėja. Dangus iš blausiai melsvo tampa skaisčios cepelininės spalvos, taip būdingos lietuviškam lapkričiui.
Nors Adžarija ir turi autonomiją, vietiniai sako, kad jų kalba praktiškai nesiskiria nuo bendrosios gruzinų-kartvelų kalbos. Didžiausias adžarų skirtumas tas, kad dalis jų musulmonai. Tokiais jie tapo, kai dalį Gruzijos okupavo Turkija. O gal vyrai labai norėjo oficialiai po keturias žmonas turėti?
Dabar Gruziją norima decentralizuoti ir finansų centrą iš Tbilisio perkelti į Adžarijos sostinę. Miestas Šiaulių dydžio. Palyginti su kitais regionais, žmonės čia geriau supranta rusiškai ir kiek blogiau angliškai.
Miesto architektūra, ko gero, labiausiai europietiška iš visos matytos Gruzijoje. Ji kiek keistoka, yra ir dailių pastatų, ir sunkiai suprantamų sprendimų, kurie ypač rėžia akį mūsų architektui. Bet statybų, ko gero, daugiau nei mūsų pajūrio didmiestyje Klaipėdoje iki krizės.
Prognozės nieko gero nežada, dangus vis pilkėja, taigi nusprendžiame trise grįžti Tbilisin ir pasidžiaugti juo, kiti du lieka vietoje laukti saulės.
Atrodo, patogiausia keliauti naktiniu traukiniu, kuris išvyksta vakare, o į Tbilisį atveža anksti ryte. Stotis ne pačiame Batumyje, o gretimame miestelyje. Neapdairiai nepasiderėję įlipame į taksi, kelionė nepigi – iki stoties nuvažiuoti kainuoja tiek pat, kiek ir iki paties Tbilisio.
Kitas punktas – Šorenos rekomenduotas botanikos sodas. Jis įsikūręs ant kalvų prie pat jūros. Čia auga įvairiausių medžių – tiek iš pietryčių Azijos ir Japonijos, tiek iš Pietų Amerikos. Net nedidelę sekvoją matėme, o labiausiai pradžiugino kanapės. Juokaujame, žinoma. Tačiau vieno medžio lapai labai jau panašūs į draudžiamo augalo.
Kelios valandos parke, tempiame laiką centre belaukdami traukinio. Beje, įdomus dalykas, kad rūkyti leidžiama beveik visur. Net grįžtant iš parko į Batumį mikroautobuse šalia sėdintis paauglys prisidega papirosą. Laukiu, kada vairuotojas jį išmes lauk, bet ne, pasirodo, taip įprasta. Kaip džiaugiuosi lietuviškais draudimais prieš pypkorius!
Vaikščiojame pajūriu. Iki Turkijos, kuri vos už keliolikos kilometrų, važiuoti tingime. Akmenuotas pajūris, kavinės, besiruošiančios sezonui, viskas atrodo kaip išmirę, tačiau nenuostabu – kas tokiu oru sėdės lauke?
O vasaros viduryje čia net labai gyvybinga, net specialus traukinys iš Tbilisio kursuoja. Link jūros jis išvažiuoja penktadienio vakare, jaunimas jame švenčia iki ryto, tada dvi dienas praleidžia paplūdimiuose, šeštadienio naktį klubuose, o sekmadienio vakare lengvai švęsdami keliauja atgalios, tiesiai į darbus.
Persimetame keliais sakiniais su žvejais ir nusprendžiame, kad geriausia vakaro laukti kavinėje ant jūros kranto, pasilepinant ką tik keptais upėtakiais – tais tikraisiais iš kalnų upių, o ne augintais šeriant kombinuotaisiais pašarais. Taip pat ragaujame čakapulį – tokį nei troškinį, nei sriubą.
Siūlau šį patiekalą ir jums pasigaminti. Jums reikės: pusės kilogramo svogūnų, puslitrio baltojo sauso vyno, kilogramo avienos, apie poros šimtų gramų žalių Kaukazo slyvų, petražolių, peletrūno, kalendros.
Avieną supjaustome gabaliukais ir išverdame. Į tą patį indą įdedame supjaustytų svogūnų ir patroškiname kartu su aviena. Tada pridedame prieskoninių žolelių ir dar patroškiname penkias minutes. Po to suberiame žalių Kaukazo slyvų ir palaukiame, kol ir jos išvirs. Galiausiai į puodą supilame vyną.
Štai ir laikas keliauti traukiniu. Bijodami pavėluoti stotyje atsiduriame gerą valandą iki išvykimo. Čia ir vėl, ko gero, jau 10 kartą sutinkame tuos pačius lenkus, kuriuos pirmą kartą pamatėme nesėkmingai bandančius kažką lenkiškai sudainuoti beklausant svanų užstalės dainų.
Vienas lenkų bando reguliuoti eismą ir vietiniams laužyta rusiška kalba aiškinti gyvenimo tiesas. Ko gero, vynas jam atrišo liežuvį ir suteikė drąsos, bet ne proto. Labai bloga idėja įžeidinėti gruzinus, na, bet svečias yra svečias, tad jis paliekamas gyvas. Tai mus gerokai nustebina.
Taigi labanakt Batumiui ir labas rytas sakysime Tbilisiui.