Taigi, paskutinė diena. Jau pietų metas. Reikėtų bent lauktuvių namolio nupirkti. Ikonų ar magnetukų šaldytuvui iš suvenyrų gatvės juk neveši, tad keliaujame į turgų. Pasirodo, taksistui išaiškinti, ko mes norime, ne taip paprasta. Sakome: nuvežk į turgų, kur paršeliai sukrauti į kalną parduodami. Tas niekaip nesupranta.
Pasiskambiname draugams ir jie šiaip ne taip išaiškina taksistui, ko mes norime. Nuveža prie stadiono. Valandą pravaikštome tarp teletabių parduotuvių ieškodami ko nors skanaus valgomo ir geriamo, bet veltui - šiek tiek daržovių, mėsos ir vien „gariūninės“ prekės.
Ne, mes tikrai ne turguje. Juk negalėjo jis taip pasikeisti per trejus metus, nuo tada, kai praėjusį kartą buvau.
Pasirodo, buvome atvežti ne į tą turgų. Taksistas nuveža į kitą, esantį už vieno kvartalo, o čia jau yra visko, ko reikia: ir prieskonių, kurių net nežinau, kiek žmonių užsiprašė, ir gyvų ekologiškų vištelių, ir žuvų bei prieskoninių žolių, kurioms taip ir nelemta buvo pasiekti namų. Ir svarbiausia, kad čia buvo sūrių, vyno ir čačos (naminės degtinės iš vynuogių).
Turiu pasakyti, kad vyną pirkti pavojinga, nes prekystalius ne tik vynu didžiuliuose stikliniuose buteliuose, bet ir užkanda nukrovę prekeiviai siūlo jų gėrimo paragauti. Ir kiekvieno negailėdami įpila po stiklinę. Jei taip pro visus ragaudamas praeitum, manau, ir nebeišeitum.
Jei kam įdomu kainos, tai litras tikrai skanaus sauso raudonojo vyno kainuoja apie 4 litus, litras čačos – naminukės iš vynuogių, dar palaikytos ąžuolo statinėje - apie 9 litus.
Valandėlė ragavimui, deryboms, dar aplankome sūrius parduodančias moterėles ir grįžtame ne tuščiomis. Už kelionę namo taksistui pasiūlau tikrai nedaug, bet jis laimingas sutinka. Važiuojant jo veidas šviečia, klausia mūsų, iš kur esame. „Iš Lietuvos.“ Jis apsidžiaugia: „Oi, kaip puiku, aš pas jus važiuoju, į Kernavę, šiandien vizą gavau.“ Nieko nebesuprantame. Pasirodo, žmogus už 4 tūkst. eurų kažkokioje agentūroje susiorganizavo bilietus ir vizą į Lietuvą, o iš Lietuvos keliauja į vieną Europos pietuose esančią šalį, kur jau įsikūrę jo giminaičiai. Ten jis ketina dirbti traktoristu pas vietos ūkininkus už 1,3 tūkst. eurų per mėnesį. Oi, kokios nepigios tos ekskursijos į Lietuvą.
Pakuojamės daiktus, nes skrydis anksti ryte, ir lekiame į miestą. Kai kas iš mūsų keliauja prie ežero į reiverių diskoteką, tarp jų ir panelė Kristina, kurią pardavėme už 20 avinų. Na ne, nepardavėme, ji pati nusprendė atostogas prasitęsti dar 2 savaitėmis. Negali po to žmogus sakyti, kad jai čia nepatiko.
Aš keliauju pasivaikščioti vis dar drebančiomis kojomis po centrą. Mano pažadas sau, kad jokių vynuogių sulčių, lieka neištesėtas vėl. Fotografuoju juokingą užrašą ant durų - „Chateau Telavi“, o iš už tų durų pasirodo pilietis ir moja, kad prieičiau arčiau. Prieinu, jis sako: „Einam į rūsį.“ Ko? „Einam, einam.“
Rūsyje išrikiuotos statinės. Na, žinoma, kaip aš nesusiprotėjau, štai kas per „šato“... Sakau, kad nieko nebepirksiu, nes kuprinės svoris ant ribos, o ir leidžiamo namo vežti vyno kiekis lengvai viršytas.
„O kam tau pirkti? Ar kada bandei saldaus „saperavi“?“ - klausia manęs gruzinas. Saldaus? Su cukrumi? „Jaunuoli, tu turbūt juokauji, mes niekada cukraus nededame, čia vynuogės tokios.“ Po dviejų stiklinaičių vėl tenka meluoti, kad manęs jau draugai laukia. „Tai atsivesk draugus, pasėdėsime, pakalbėsime apie gyvenimą. Kodėl jūs, lietuviai, vis galvojate, kad parduotuvėje būtina pirkti?“ - stebisi vyras. Geras klausimas.
Mane apima tokia tingi nuotaika, kad išvengęs dar vienos kompanijos pasiūlymo atšvęsti penktadienį, įsitaisau vienos kavinės lauko terasoje, taip ir nesiryžęs aplankyti garsiąsias sieros pirtis.
Besimėgaujant mineraliniu iš Boržomio parko mane užkalbina vyriškis, sėdintis prie gretimo staliuko. „Iš kur esi?“ - „Iš Lietuvos.“ Pasigirsta „labas vakaras“. Švariai, lietuviškai. Nustebęs esu tikrai. Kas, kaip, kodėl? Ar pažįsti Editą, Editą Mildažytę? Na taip, kas Lietuvoje jos nežino. Tai aš pas ją svečiuose buvau, koncertavome Lietuvoje. Dabar mano eilė stebinti. „O nuotraukos patiko, perdavė?“ - klausiu. „O taip, taip.“ Pasirodo, matėmės su šiuo vyru dar pernai. Mažas pasaulis.
Keli pastebėjimai pabaigai. Jei į Gruziją važiuosite pirmą kartą, nevažiuokite viešuoju transportu be bilieto. Kol autobusu pervažiavau per pusę miesto, kontrolė patikrino 3 kartus.
Nesikeikite rusiškai. Ypač nepatartina vartoti keiksmažodžių, kuriuose minima mama. Man pasakojo istoriją, kad pavartojęs vieną tokį žmogelis gavo per makaulę. Vėliau jam buvo paaiškinta, kad mama - šventa.
Nepiktnaudžiaukite svetingumu. Istorija apie lietuvaičius turguje byloja, kad vieną dieną tautiečiai ėjo per prekystalius su vynu, prisiragavo iki vaikščiojimo keturiomis ir nieko nepirko. Kai gudragalviai atėjo to paties kitą dieną, jiems buvo paaiškinta, kad žmonės čia svetingi, bet ne kvaili.
Važiuodami taksi kainą sutarkite iš karto. Kainos čia realiai yra trijų lygių: vietiniams, gudresniems turistams ir ne tokiems gudriems atvykėliams. Tarkime, kelionė iš Tbilisio centro į oro uostą gruzinui greičiausia kainuos 16 larių (laris yra maždaug 1,42 lito), gudresnis atvykėlis mokės 20-25, ne toks gudrus - 30 ir daugiau. Taip pat ir su važinėjimu po centrą: standartinė kaina 5 lariai, jei labai arti, gali būti ir 2-3, jei toliau - ir 8. Jei su vienu nesusitariate, šnekinkite kitą.
Nakvynes rinkomės pigias, kadangi mums namie pinigais nesninga. Tbilisyje gyvenome 2 vietose - „Tbilis hostel“, kur sąlygos nelabai geros, bet visada smagi kompanija, ir „Star Hostel“, kuris yra centre ir tikrai labai neblogai įrengtas. Kainos, kiek žinome, visur suderintos - 25 lariai žmogui, bet „Star Hostel“ dėl keturviečio kambario kainos buvo linkę derėtis. Nakvynė Svanetijoje - 15 larių žmogui, Kazbegyje - taip pat.
Jei važiuosite vasarą, patarčiau pasirūpinti nakvyne iš anksto, nes „Tbilis“ hostelyje žmonėms tenka miegoti balkone miegmaišyje už 10 larių, viešbučiai taip pat būna užpildyti. Svanetijoje galėčiau rekomenduoti nakvoti pas Nini Paliani, labai šauni mergina.
Kainos kavinėse mažesnės nei Lietuvoje. Žinoma, brangiausioje vien kavinių ir naktinių klubų gatvelėje Tbilisyje kai kur vyno kainos prasideda ir nuo 40 litų už butelaitį, tačiau visur kitur žymiai pigiau. Litras vyno turguje kainuoja nuo 4 litų.
Kalbant apie maistą - dubuo charčio kainuoja nuo 4 iki 8 litų (2,5-5 lario). Chinkaliai - tie dideli koldūnai (burtininkai) - kainuoja apie 70 centų už vienetą. Kelių sočiai užkąsti tikrai pakaks. Šašlykas apie 7-9 larius. Maistas nėra aštrus, yra aštresnių patiekalų, bet tai ne Pietryčių Azija. Tačiau apie aštrius patiekalus Migrelijoje sklando legendos. Mums ten neteko valgyti, pravažiavome nestodami, tačiau gruzinai pasakojo istoriją, apie tai, kaip nuvažiavo pas migrelus į vestuves, o vienas jų, turintis skrandžio problemų, nieko negalėjo valgyti. Ryte kompanija kavinėje parašė ko nors be prieskonių ir gavo pasiūlymą suvalgyti virtą kiaušinį. Kai paragavo, jo irgi negalėjo valgyti, nes buvo aštrus. Pasirodo, kad būtu greičiau, jį įmetė į verdančios charčio puodą ir per lukštą jis sugėrė „ugnį“.
Nežinau, ar verta aiškintis ir labai reikšti nuomonę apie vietos politiką. Juk važiuojate ilsėtis. Niekada nesiūlykite kyšio policininkui. Jie neima, jokiomis aplinkybėmis. Galbūt už menką prasižengimą jus tiesiog paleis, bet jei jau skiria baudą, tai teks mokėti. Klausiau to gal 20 žmonių, atsakymas vienas - policija „dovanų neima“. Tai – M.Saakašvilio įvykdytos reformos rezultatas, kai buvo atleisti visi senieji darbuotojai ir priimti bei naujai apmokyti jauni žmonės.
Gruzijoje saugu, praktiškai nebepasitaiko automobilių vagysčių, niekas nebeplėšia žmonių, beveik nebėra narkotikų. Mums pasakojo istoriją apie tai, kai „įteisintus vagis“ (rus. Vor v zakone) sodino į kalėjimą vien už tai, kad jie tokie yra. Be konkretesnių įrodymu. Na taip, pagal europietiškas demokratijos normas skamba nekaip, bet visuomenei nuo to tikrai geriau. Sako, kad dauguma nusikaltėlių, suvokdami, kad vis tiek sėdės, iškeliavo į Rusiją ar kitas jiems priimtinesnes valstybes.
Kada geriausia važiuoti? Manau, kad gegužės arba rugsėjo pabaigoje, nes tada ne taip karšta. Kas mėgsta karštį, ko gero, vertėtų važiuoti vasarą. Verta atvykti ir žiemą, nes atidaryti jau du slidinėjimo kurortai - Gudauri, nelabai toli nuo Tbilisio, gal kokių 100 kilometrų atstumu, ir Svanetijoje, šalia Mestijos.
Kur važiuoti? Manau, visa Gruzija be išimties verta dėmesio. Jei turite kelias dienas, tai, žinoma, verta aplankyti Tbilisį, tada važiuoti vaizdinguoju gruzinų karo keliu link Kazbegio. Gražu Alazani vynuogynų slėnyje ir Signagi miestelyje. Jei keliaujate rudenį, užsukite į nacionalinį Boržomio parką, kai medžiai išsiterlioja geltonomis ir raudonomis spalvomis. Jei turite daugiau laiko ir keliaujate ne vienas, būtina aplankyti Svanetiją. Vienam ten gali būti nuobodoka, nes kol kas turistų dar nedaug, o kad susidraugausite su atšiauriais svanais - šansų nedaug. Charakteriu jie skiriasi nuo likusių Gruzijos gyventojų.
Kam neverta važiuoti į Gruziją? Tam, kas bijo sustorėti, kas nemėgsta vyno, kas nuolat piktas, irzlus ir viskuo nepatenkintas. Kas nemoka būti draugiškas su pirmą kartą matomu žmogumi. Tam, kas mėgsta ne mažiau kaip dvylikos žvaigždučių viešbučius ir kai jį linksmina viešbučių animatoriai, kas atostogas mėgsta praleisti neišeidamas iš spygliuota viela aptverto viešbučio. Tokiems žmonėms, manau, ten nepatiks. O iš visų, kas buvo Gruzijoje, girdėjau tik pačių geriausių atsiliepimų.
Kaip patekti į Gruziją? Paprasčiausia skristi lėktuvu. Skraido tiek „Air Baltic“ per Rygą, tiek „Aerosvit“ per Kijevą. Kalbama, kad ir „WizzAir“ galvoja apie šią kryptį. Galima važiuoti ir automobiliu, bet tada reikia iš Ukrainos keltu plaukti į Poti uostą arba važiuoti per visą Turkiją.
Neapdairiai mes į kelionę nei vienas nepasiėmėme vairuotojo pažymėjimų. Jų neimti nusprendėme internete pažiūrėję automobilių nuomos kainas žinomų visame pasaulyje vardų firmose. Tačiau centrinėje Tbilisio gatvėje Rustaveli esančiose firmelėse, kaip sakė vietiniai, galima už 80 larių parai (apie 120 litų) išsinuomoti visai padorų džipuką. Beje, šioje gatvėje paprasčiausia nusipirkti vietines mobiliojo korteles, kitur niekur neradome. Naudojantis jomis į Lietuvą skambinti maždaug 3-4 kartus pigiau nei iš lietuviškos kortelės. Atsiliepiant skirtumas dar didesnis, bet tada kainuoja skambinančiajam. Žinutės į užsienį - beveik už dyką. Papildomos kortelės parduodamos daugumoje didesnių maisto parduotuvių. Stovi elektroniniai terminalai, tada kviečiatės personalą į pagalbą, nes viskas rašoma gruziniškais rašmenimis, ir pildote. Bankomatų pakankamai daug, tačiau parduotuvėse ir kavinėse korteles priima ne visur.
Gruzijoje atradome naują mums labai patikusią vyno rūšį - Mtsvane. Kelios daryklos jį gamina, kažkas veža ir į Lietuvą. Tai sausas baltasis vynas, bet turintis natūralaus lengvo saldumo, kažkiek primenantis „rislingus“ ar „Gewurtztraminer“ rūšių vynus. Labai labai patiko.
Ką vežtis į Gruziją? Šiek tiek pinigų ir daug pozityvios nuotaikos. Sėkmės būsimiems keliautojams.
P.S. Jei bus konkretesnių klausimų ar norėsite mane ne komentaruose, o asmeniškai iškeikti, redakcijoje ar internetu susirasite el. paštą.
Pagarbiai,
Martynas Sirusas
P.P.S.
Gerkite „Borjomi“. Gruzijoje labai padeda. Lietuvoje irgi.