Ežerai čia susiformavo ištirpus ledynų luitui, kuris atskilęs nuo savo kamieno gulėjo po morenų sąnašomis. Yra telkinių, kurie susidarė nuo tirpstančio ledyno subėgusio vandens. Tad galima drąsiai teigti, kad zarasiškiai gyvena paskutinio ledyno paskutinio mūšio vietoje. Atsitraukus ledynams į Lietuvą, o kartu ir į Zarasų kraštą atklydo pirmi klajokliai, kurie vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko uogas ir grybus.
Pirmos baltų genčių gyvenvietės, įkurtos prie upių, ežerų, archeologų datuojamos II–I tūkst. pr. m. e. Baltų gentis – sėliai – aktyviau plisti dabartinėje Daugpilio ir Zarasų rajono teritorijoje pradėjo mūsų eros pirmais amžiais.
Senųjų sėlių kultūra itin panaši į senųjų latgalių. Apranga ir papuošalai iš esmės nesiskiria. Sėliai iki maždaug XV a. kalbėjo sava, sėlių, kalba, kuri priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Kalbos pėdsakai yra išlikę buvusių sėlių apgyvendintų teritorijų tarmėse.
Zarasų rajono ir miesto pavadinimas, taip pat Antazavės, Zalvės ir kiti vietovardžiai yra sėliškos kilmės. Manoma kad seniausi piliakalniai Zarasų rajone yra Velikuškės, Vosgėliai, Maniuliškės, Šišponiškės. Spėjama, kad dauguma rajono piliakalnių įrengti maždaug IX–XII a., o viena iš pagrindinių jų paskirčių buvo gynyba nuo dabartinėje Latvijos teritorijoje įsikūrusių kalavijuočių ir kitų priešų.
„Vanduo Zarasuose yra įvairių formų. Tiesioginį sąlytį su juo turime sėdėdami valtyje, žvejodami ar maudydamiesi. Tačiau mums, vietiniams, vanduo yra visai kas kita nei atvykėliams iš didmiesčių. Vanduo šiame krašte visada buvo tai, kuo tikima ieškant sveikatos, dvasios ramybės, jis – maitina, gydo, jis jungia krantus ir žmones, o mūsų kraštą paverčia išskirtiniu. Vanduo mums visada buvo gyvybės ir stiprybės simbolis. Nuo seno Zarasų kraštas vadinamas mėlynomis Lietuvos akimis, kuriose atsispindi dangus“, – sakė ežerų krašto dukra G.Ragauskaitė.
Turizmas – jos gyvenimo būdas, į kurį sutelpa daugybė asmeninių dalykų, jausmų, pažinčių, socialinė ir psichologinė būsena.
Gražina visada žavėjosi žmonėmis, kurie ieško, keliauja, yra tiesūs, kritikuoja, nes kritika, pasak jos, verčia pasitempti.
Zarasų rajonas išsidėstęs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje, Utenos apskrityje, Baltijos kalvyno Aukštaičių aukštumose. Jo plotas užima 1 339 kv. km. Šiaurėje ribojasi su Latvijos Respublika, o rytuose – su Baltarusijos Respublika.
Zarasų rajonas – ežeringiausias kraštas Utenos apskrityje. Jame yra 296 įvairaus dydžio ežerai, pradedant didžiaisiais Drūkšių, Luodžio, Avilio ir baigiant keliomis dešimtimis bevardžių miškų ežerėlių. 39 ežerai yra saugomose teritorijose. Per rajoną teka 8 upės, iš kurių ilgiausia yra Šventoji, jos ilgis – net 44,7 km.
Sartų ežero krantas ilgiausias Lietuvoje. Didžiausia sala, užimanti 45 ha ploto, yra Astravos sala Dūburio ežere. Šis ežeras įdomus ir tuo, kad keturios jo salos užima beveik trečdalį viso telkinio ploto (ežero plotas 151 ha, o salų 47,1 ha).
Didžiausia sala yra dirbtiniame vandens telkinyje – tai 37 ha Brėkiškės sala Antalieptės mariose. Ji unikalios 6 šakų formos. Pačioje Nemuno ir Dauguvos upių baseinų takoskyroje telkšo Švento ežeras – Smalvų apylinkių įžymybė. Į ežerą neįteka ir neišteka nė vienas upelis. Tai unikalus Lietuvos ežeras, kraštovaizdžio draustinis, kuriame yra vienintelė pražangiažiedės plunksnalapės augavietė. Šis augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Beveik visi rajono vandens telkiniai vienaip ar kitaip naudojami rekreacijai. Zarasiškiai pamėgo šalia miesto esančius ežerus, ypač mėgstama Zaraso ežero didžioji sala, kurioje organizuojamos įvairios šventės.