Vilnius–Amsterdamas–Havana. Norintys pasiekti tarp Atlanto vandenyno ir Karibų jūros bei Meksikos įlankos esančias salas turi nusiteikti dešimties valandų skrydžiui.
Į kelionę su žmona ir bičiuliais išsiruošusiam T.Kauneckui šis laikas neprailgo – planšetiniame kompiuteryje nematytus filmus žiūrėjo vieną po kito.
Išlipęs iš lėktuvo Havanoje Tomas pats pasijuto lyg patekęs į kino filmą, kuris tęsiasi jau daugybę metų.
„Havana labai graži, jos gatvių vaizdai verti tapytojo teptuko, prastos būklės pastatų sienos atskleidžia miesto istoriją ir išryškina jo dvasią.
Matyti, kad kažkada ta dvasia buvo pakili, statytojai turėjo daug užmojų, matė perspektyvas, šviesią ateitį.
Bet po revoliucijos tai didybei kurti ir puoselėti pritrūko lėšų”, – įspūdžių pažėrė fotografas.
Komunistų partijos valdomos salų valstybės ekonomika pagrįsta socialistiniais principais, investicijos ribojamos, įvairių sluoksnių gyventojų socialinis skirtumas – didžiulis.
Išsinuomoti namą, o ne apsistoti viešbutyje buvo T.Kaunecko bičiulio fotografo ir verslininko Mariaus Jovaišos idėja. Pastaruoju metu M.Jovaiša Kuboje – dažnas svečias.
Šią valstybę populiaraus nuotraukų albumo „Neregėta Lietuva” autorius ketina nufotografuoti iš padangių ir išleisti albumą „Arriba Cuba” (liet. „Pirmyn, Kuba”).
Šiais metais minint Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną M.Jovaiša Havanoje surengė albumo „Neregėta Lietuva” parodą.
Ją pamatė per tris šimtus svečių: užsienio diplomatai, vietos valdžios atstovai, fotomenininkai ir būrys lietuvių.
„Marius buvo ne tik bendrakeleivis, bet ir patarėjas. Jis žinojo, kad išsinuomoti namą trims šeimoms – praktiškiau nei visiems apsistoti viešbutyje.
Patogus dviejų aukštų namas su baseinu netoli miesto centro parai atsiėjo 300 Kubos konvertuojamųjų pesų (apie 790 litų)”, – pasakojo T.Kauneckas.
Šalyje atsiskaitoma skirtinga valiuta: vietiniai – nacionaliniais Kubos pesais, o turistai – konvertuojamaisiais, kurių vertė 24 kartus didesnė.
Vienas „kukas” (taip turistai vadina konvertuojamuosius pesus, žymimus CUC$) prilygsta vienam JAV doleriui.
„Vos nusileidęs oro uoste iškart eini į banką, nes tik ten gali išsikeisti turimus JAV dolerius ar eurus į „kukus”.
Svarbu neišleisti visų pinigų iki kelionės pabaigos, nes 25 „kukus” tenka sumokėti oro uoste. Tai – išvykimo mokestis”, – aiškino T.Kauneckas.
Tokios poilsinės kelionės kaip ši fotografui nėra dažnos. Paprastai jis keliauja darbo reikalais ir šalims, kuriose lankosi, pažinti turi vos dieną kitą.
Tuomet T.Kauneckas užsisako apžvalginę ekskursiją autobusu po lankytinus objektus – tai puikus būdas už padorią kainą pasisemti žinių apie kraštą ir paganyti akis.
Jei tokia ekskursija neorganizuojama, T.Kauneckas išsinuomoja automobilį, duria pirštu į žemėlapį ir traukia likimo nurodyta kryptimi.
Stabtelėjęs nedideliuose miesteliuose, jis atsigaivina ar pasistiprina vietos užkandinėje. Ten iškart pajunta kasdienį vietos gyvenimo ritmą, kultūrą, pamato, kokiais džiaugsmais ar rūpesčiais žmonės gyvena.
Kuboje nei jam, nei bendrakeleiviams nebuvo nuobodu. Jie stengėsi pamatyti šalį ir savarankiškai, ir dalyvaudami čia rengiamose ekskursijose.
Cigarais Kuba garsėja visame pasaulyje, todėl jie atsiduria ir dažno keliautojo lagamine.
Kubietiškų cigarų populiarumo paslaptis – grynas tabakas, šimtametės gamybos tradicijos, turtinga kiekvienos rūšies istorija ir stiprus įvaizdis.
Kubos dirvožemis itin tinka tabakui auginti. Kritulių iškrinta pakankamai, o menki oro temperatūros svyravimai nepakenkia tabako lapams.
Tabako augintojai triūsia negailėdami nei jėgų, nei laiko: jie atsargiai nupjauna lapus, išrūšiuoja pagal dydį ir tekstūrą, išdžiovina, po to rūšiuoja pagal spalvą ir palieka fermentuotis.
Vėliau dar kelissyk išrūšiuoja, kol tabako lapai galiausiai pasiekia fabrikus ar amatininkų dirbtuves.
Kuboje cigarams gaminti naudojama tik vietos žaliava.
T.Kauneckas ne tik pajuto cigaro dūmų skonį, bet ir leidosi į ekskursiją „Kaip gaminami cigarai”. Sėdę į gido lydimą autobusą, keliautojai apvažiavo kelias tabako plantacijas, klausėsi pasakojimų ir buvo viliojami pirkti.
„Kubos parduotuvėse cigarai kainuoja maždaug tiek, kiek ir Lietuvoje. Havanos gatvėse tų pačių gamintojų cigarų siūloma įsigyti pigiau, bet vietoj originalių cigarų greičiausiai jums įkiš klastočių, nors gatvės prekeiviai prisiekinės dirbantys gamykloje. Pasitikėti neverta”, – sakė fotografas.
Kas kita iš tabako laukuose dirbančių žmonių pirkti pačių susuktus cigarus, kuriuos rūko patys kubiečiai. Tokie kainuoja po vieną ar du pesus – 2,6 ar 5,2 lito.
Jeigu darsyk važiuotų į Kubą, T.Kauneckas būtinai pasiimtų keletą lietuviškų suvenyrų, pavyzdžiui, žiebtuvėlių, ir pasiūlytų prekiautojams derybas – žiebtuvėlis į cigarą. Tokiais mainais kubiečiai tuoj pat susigundo.
Kubos žmonės lietuviui paliko dvejopą įspūdį. Vieni – draugiški, atsipalaidavę, pasidavę gyvenimo tėkmei. Jie atrodo niekur neskubantys ir ispanišku žodžiu „manana” (liet. „rytoj”) ragina neskubėti kitus.
Kiti kubiečiai, ypač turistų traukos vietose, įkyroki.
„Tačiau žmonės Kuboje įkyrūs tampa ne norėdami pralobti, o neturėdami ko valgyti”, – atlaidžiai žvelgė T.Kauneckas.
Vietiniai kalba ispaniškai, anglų kalbą moka retas, bet susišnekėti įmanoma ir gestais.
Taip nutiko, kai fotografas pasišovė apsilankyti Havanos bokso klube.
„Kubiečiai yra vieni geriausių boksininkų pasaulyje nedidelio svorio kategorijoje”, – sakė T.Kauneckas.
Uždaras kiemas su ringu, kuriame treniravosi dešimt vyrų, ir žiūrovams sumontuotais suolais nė iš tolo nepriminė įprasto bokso klubo.
Toks netikėtas reginys – dar įdomesnis, tik sunku buvo suvokti, kad šis klubas yra vienas geriausių šalyje.
Į svetimšalį boksininkai iš pradžių žiūrėjo nepatikliai, tačiau solidžią darbo patirtį turintis fotografas žino, kaip palenkti žmones į savo pusę.
Vaizdų, kurių neužfiksuoja daugelio turistų fotoaparatai, lietuvis prigaudė užsukęs ir į pradinę mokyklą Havanos centre.
„Nemačiau ten tokių didelių mokyklų kaip Lietuvoje. Jos – mažytės, turi po kelias dešimtis vaikų ir išsibarsčiusios po visą miestą.
Visi mokiniai vilki uniformas. Jie – smalsūs, šiek tiek moka angliškai.
Mokykloje fotografavau apie pusvalandį, kol atėjo pietų miego metas, – vaikai sugulė ant nedidelių sulankstomų lovyčių”, – pasakojo T.Kauneckas.
Kubiečiai mielai pozuoja tiek profesionalams, tiek mėgėjams, bet po to nepamiršta paprašyti vieno kito peso.
Tomas nuolat nespragsėjo fotoaparatu – kai kuriais vaizdais jam norėjosi tiesiog pasigrožėti. Ypač patraukus tolyn nuo Havanos, kur atsiveria plati kalnuotų vietovių panorama.
Liaupsių kubiečių kulinariniams įpročiams T.Kauneckas nežėrė: jų paruošti valgiai gana sausi, nes produktus vietos gyventojai arba perkaitina, arba neišverda iki galo.
Tačiau vaikščioti gurgiančiu pilvu lietuviams neteko.
Kol gyveno nuomojamame name, samdėsi virėją. Tai pigiau negu valgyti kavinėse ar restoranuose.
Be to, ypač gardaus maisto vargiai rasi, nes restoranai priklauso valstybei – nėra konkurencijos ir griežtos kokybės kontrolės.
„Produktus mums virėjas pirkdavo turguje ir už juos mokėdavo kur kas mažiau, nei būtume pakloję patys. Su didžiausiu malonumu valgėme omarus – ir pietums, ir vakarienei”, – pasakojo T.Kauneckas.
Keliaudami po nedidelius miestelius lietuviai nesidairydavo užkandinių iškabų. Pasiteiravę, kur galima pavalgyti, vietiniai mostelėdavo į gardžiausiai maistą ruošiančio kaimyno namus.
Tokiuose restoranuose be iškabų ir valgiaraščių maistas pigus ir gardus.
„Jei važiuoji į Kubą ieškoti prabangos, gali nusivilti. Jos yra nebent kurortuose, tačiau dėl to vargu ar verta taip toli skristi.
Ar apskritai verta vykti į Kubą? Verta. Dešimties dienų salai pamatyti visiškai pakanka”, – šyptelėjo fotografas T.Kauneckas.