Numetusi rankinę lėktuvo priekyje esančioje asmeninėje kabinoje, JAV valstybės sekretorė grįžta atgal pabendrauti su dešimtimis žurnalistų. Įsitaisiusi minkštoje kėdėje ji pradeda pasakoti apie vakarienę su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Vėlyvas birželio vakaras, likusi mažiau nei valanda iki vidurnakčio. Specialioji oro pajėgų misija 883 pasirengusi pradėti laipinimą kelionei, kurios metu iš viso bus įveikta daugiau nei 48 tūkst. kilometrų – į Jungtinius Arabų Emyratus, Zambiją, Tanzaniją bei Etiopiją. Lėktuvui pakilus pasiūloma paskanauti viščiukų sparnelių.
Artimiausias aštuonias dienas būsiu, kaip tai apibūdina H.Clinton, „iš vienos vietos į kitą keliaujančiame karavane“. Šunys loja, o mes judame – judami nuotykiai, štai ko man reikia, sako JAV valstybės sekretorė.
Tai buvo mano šešioliktoji kelionė su šia JAV valstybės sekretore, tačiau būti šio karavano dalimi tebebuvo kažkas nepaprasto. Galimybė būti taip arti H.Clinton, bendrauti su įtakingiausiais valstybės pareigūnais, netikėtos akimirkos kelyje suteikia nepaprastai reikšmingo suvokimo apie praktinę diplomatiją bei tikras asmenybes, formuojančias JAV užsienio politiką.
Stebėjimas juos mėginant – kartais – nesėkmingai – kontroliuoti netvarkingą juos supantį pasaulį skatina prisiminti net ir JAV galią turint ribas. Šios kelionės metu man buvo suteikta proga stebėti pasirengimą Vašingtone, lėktuvą bei pilotus, netgi patekti į „saugumo zonas“, išvykos metu įrengiamas kiekviename viešbutyje, knibždančias apsauginių, su daugybe filmavimo kamerų bei kilnojamų postų.
Tai – įspūdinga operacija, atliekama išskirtinai uolių asmenų, gebančių įžvalgiai vertinti tai, ką jie mano esant istorijos dalimi – net ir tuomet, kai aptariamos kasdienės problemos – armijos. Kita vertus, tai primena griozdišką grobikišką mechanizmą, pilną diplomatams skirtos apsaugos, policijos šunų bei automašinų kortežų, trikdančių eismą miestuose bei jaukiančių žmonių gyvenimus. Ištisas valandas praleidžiame uždarose patalpose, iš automašinų kortežo judame į viešbutį, tuomet – į prezidentūrą, galiausiai – atgal į lėktuvą.
Žurnalistai susispaudę orlaivio gale, ekonominės klasės vietose. Bilietų nėra, taigi, prieš lėktuvui pakylant metami burtai, kam kur sėdėt. Nuo lėktuvo priekio mus skiria tualetas, atliekantis ir barjero funkciją – žurnalistai šią vietą juokais vadina mirties linija. Už šios linijos – svarbiausi valstybės asmenys, kelionėje lydintys H.Clinton. Paprastai jie vos orlaiviui pakilus įninka į svarbius dokumentus, nuo kurių akis pakelia tik lėktuvui nusileidus.
Lėktuvas nėra įmantrus, nieko panašaus į „Air Force One“. Trylikos metų senumo „Boeing 757” yra vienas iš keturių flotilės orlaivių, kuriuo turi teisę disponuoti H.Clinton bei kiti svarbūs asmenys, pavyzdžiui, viceprezidentas arba pirmoji šalies dama.
Asmeninė kabina taip pat kukli, nedidelėje erdvėje įsprausta sofa, dvi kėdės, rašomasis stalas, greta įrengtas tualetas, didelis veidrodis, pasaulio žemėlapis ir komunikacijos įranga tam, kad prireikus H.Clinton galėtų susisiekti su Baracku Obama ar kitais valstybių lyderiais.
Dušo kabinoje nėra. Orlaivio apačioje esančioje bagažinėje – dovanos. Davidas Solomonas ir Katie Jack iš protokolo biuro Vašingtone mandagiai atsisakė atskleisti, ką H.Clinton veža dovanų prezidentams bei ministrams pirmininkams, su kuriais turės garbės susitikti. Jei paaiškėtų vienos valstybės lyderį gavus geresnę dovaną nei kitos, gali kilti problemų, paaiškina.
Tai – paslaptis, tačiau tarp mažiau svarbių dovanų esama rankogalių segtukų, prespapjė bei raktų pakabukų. Dar viena – neabejotinai viena vertingiausių – H. Clinton autobiografija „Living History“ su autorės įrašu.
JAV tebėra supervalstybė, taigi, valstybės sekretoriams įprasta dalyvauti susitikimuose su prezidentais ir karaliais – kitų šalių užsienio reikalų ministrai paprastai susitinka tik su analogiškas pareigas užsienio valstybėse užimančiais asmenimis. Su daugelio pasaulio valstybių lyderiais H.Clinton pažįstama asmeniškai dar nuo tų laikų, kai buvo pirmoji JAV ledi, tad šie nori su ja pasimatyti, jos pačios žodžiais, „bet kokiomis aplinkybėmis“.
Didžiulis kelionių su valstybės sekretore privalumas – niekuomet netenka susidurti su atvykimo kontrole ar laukti bagažo. Valstybės departamento pareigūnai užregistruoja ir išregistruoja mus atvykstant ir išvykstant iš kiekvienos šalies, mūsų lagaminai atvežami tiesiai į viešbutį.
Trūkumų taip pat esama: žurnalistai privalo patys susimokėti už skrydžius ir – nors dažnai keliaujama į išties įdomias ir egzotiškas vietas – galimybių tuo pasimėgauti retai tepasitaiko. Nuolat jaučiamės išsekę dėl laiko juostų kaitos ir ne tik dėl jos: visą dieną tenka praleisti kelyje, visą naktį – prie telefono kalbantis su Vašingtonu.
Dėl siaubingo miego trūkumo visos aplankytos šalys susilieja į vieną neaiškią dėmę. Vieną dieną man kalbantis su Philippe‘u Reinesu, vyruku iš komunikacijos komandos, jam teko trumpai liautis kalbėjus ir pagalvoti, kurioje šalyje jis ką tik lankėsi – vėliau paaiškėjo, jog tai buvo Tanzanija.
Nuo pat pirmosios kelionės dienos politikos planavimo direktorius Jake‘as Sullivanas kamavosi dėl miego stokos. Išvykos galbūt atgaivins, tačiau kaip formuoti supervalstybės politiką be miego? Pasak J.Sullivano, net ir užsienio politiką formuojantys žmonės nėra tobuli, ir sprendimus jiems tenka priimti naudojantis procesu, kuris taip pat nėra tobulas.
Viskas, ką galima padaryti, sakė jis, tai užtikrinti, jog galutinis sprendimas bus rūpestingai apsvarstytas – to pakanka, kad jaustumėmės pakankamai gerai kiekvieną kartą, kai ateina metas žengti lemiamą žingsnį.
Dėl to, jog varginanti dienotvarkė turi neigiamos įtakos, nesiginčija ir H.Clinton. Nemeluosiu, aš pavargusi, sakė buvusi pirmoji JAV ponia, draugai man skambina ir rašo elektroninius laiškus, pasakodami matę mane per televiziją ir pasibaisėję, kokia atrodau pavargusi. Paklausta, kaip reaguoja į tokius bičiulių pareiškimus, H.Clinton juokėsi nepamirštanti padėkoti.
H.Clinton neabejoja, jog ji ir jos komanda smarkiai prisideda prie pokyčių pasaulyje – ir tai ją palaiko. JAV valstybės sekretorė pasakoja daug mieganti lėktuve, taip bandydama kompensuoti nuolatinį miego stygių, be to, ji reguliariai užsiiminėja joga, kad atgaivintų ilgų kelionių nuvargintą kūną ir sielą.
Nepaliaujamas keliavimas šiuolaikiniame pasaulyje neatrodo labai būtinas – nūdienės technologijos juk leidžia rengti virtualius susitikimus, vaizdo konferencijas, pokalbius bei diskusijas. Tačiau kinų yra visur, taip pat indų ir brazilų – visi jie lenktyniauja dėl įtakos pasaulyje.
H.Clinton sako, jog norint neprarasti visaverčio varžybų dalyvių statuso, privalu taip pat būti visur. Nuo tada, kai pradėjo eiti valstybės sekretorės pareigas 2009-ųjų sausį, H.Clinton jau nukeliavo beveik milijoną kilometrų – maždaug tiek, kiek tektų sukarti 24 kartus apėjus Žemės rutulį. Ir nors kelionės valstybei atsieina išties daug, H.Clinton teigia neįsivaizduojanti didesnės klaidos nei sprendimo jų atsisakyti priėmimas.