Vos tik Antanas paima balną, 2 tūkst. kilometrų istorinio žygio raitelių palydovas šuo Alšis džiaugsmingai loja suprasdamas, kur eina šeimininkas.
„Alšis – ištikimas. Jam tik bėgti, kaip ir Kaktusui. Nesvarbu, jei su žirgu suku tik ratą. Atrodo, pagulėtų sau pievoje, bet Alšis dumia iš paskos, – po darbo pajodinėjęs lygumose, A.Narmontas trykšta energija. – Jojimas užkrečiamas, negali sustoti.“
Niekada nė įsivaizduoti negalėjęs, kad su žemaitukų veislės žirgais teks atkartoti Vytauto Didžiojo žygį iki Juodosios jūros, raitelis nelinkęs sureikšminti nei savęs, nei žirgo Kaktuso, dažnai jojusio komandos priekyje: „Nepretendavau į vadus. Mano tikslas – joti saugiai ir sveikiems pasiekti tikslą.
Žygis į Krokuvą valdovų meilės keliu bus dar sunkesnis. Tokiu laiku karštis alins ir žirgus, ir žmones. Per Baltarusiją – pievos. Smagu. Žirgams geras pagrindas, bus kur pririšti. Lenkijoje, kaip Lietuvoje, neįjosi į kito žmogaus žemę.“
Nors atrodo, kelionėms taip trūksta laiko, žygeiviai keliaus dvi savaitės. Antanas, jei ką daro, tai labai atsakingai, niekada neatsipalaiduoja. Nors kelio atstumas šįkart mažesnis, bet lengviau nebus. Netikėtumų žygyje negali numatyti. Nors energijos Kaktusui – užtektinai. Gali varyti – jokių problemų.
„Kaktusas labai geras. Nesispardo, jeigu ir kanda, tai tik neskaudžiai. Aišku, karštas žirgas! Kitaip negalėčiau joti, jeigu reiktų jį ginti, jeigu būtų nuleidęs galvą. Reikia jį pajausti. Atsisėdi – varo tokia jėga! Nuotaika iškart kyla. Ant tokio žirgo nepamiegosi.
Į Pašvitinio parduotuvę mašina nevažiuoju – neša Kaktusas. Kaip vėjas. Labai man brangus žirgas. Man jis – dvasios turtas. Nors kitiems, atrodo, svarbiau pinigai.
Kai grįžome nuo Juodosios jūros, kaime neturėjau žiemai pasiruošęs pašarų. Kreipiausi į ūkininką Gediminą Ališauską. Jis geranoriškai ištiesė ranką, atvežė šieno. Kitas būtų nusisukęs, o darbštus žemdirbys – ne“, – sako Antanas.
Žygeivis apie savo žirgą galėtų pasakoti valandų valandas. Kaktusą ir Alšį myli ir kiti žmonės: „Kartą ir aš, ir Kaktusas, ir Alšis dūmėme per laukus į Striūkus. Vaizdingoje Gedimino sodyboje sukosi ekskursija. Vaikai pajodinėjo mano vedžiojamu žirgu, žaidė su Alšiu. Kaktusą jie vaišino duona ir obuoliais. Gavo skanėstų ir Alšis. Todėl ir eržilas, ir šuo nenorėjo skirtis su dosniais draugais.
Žygyje žemaitukų veislės žirgai gerai šeriami. Kitaip neatlaikytų. Aš Kaktusui nesunkus. Neša lengvai. Bėga greitai. Užtenka ištarti: „Op!“
Trumpam prie krepšinio stulpelio kieme pririštas Kaktusas priekine koja kapoja žemę. Akimirksniu atsiriša jį laikęs pavadėlis... Tuo metu Alšis šauna paskui pievelėje strikinėjantį triušiuką. Antanas spėja atimti ilgaausį, žinodamas laukinį šuns instinktą.
O Kaktusas pyktelėjęs, kad niekur negali pabėgti, juk jis tik lėkti tenori. Tad vos ištrūkęs atsiduria toli nuo A.Narmonto sodybos. Aplinkinių kaimų žmonės pasako, kur jo ieškoti.
Kartą Antanas net nepažino – visas išsivoliojęs, ne juodas, o kažkokiu pilkiu pavirtęs buvo.
„Meilės“ laikas apkvaitino ir Alšį. Tuomet šeimininkas uždarė jį voljere, bet šis nugraužė vielą ir išdūmė su kaimo šunimis. Su grandine prie būdos – jam bausmė. Užtat sodyboje – nė vienos pelės. Visas iš urvų Alšis išgujo. Amžina draugystė – su Kaktusu ir jį globojančiu Antanu.
„Jaudinamės, – neslėpė antrajam žygiui pasirengęs raitelis, – neaišku, kaip josime mieste, asfaltu, nors Kaktusas kupinas energijos. Alšis „atsiganė“, sunkiau ir jam bus, jei karštas oras. Žirgui nuo visokių mašalų – tepalai. Tačiau viliuosi draugiška komanda. Šalia – tas pats mylimas Kaktusas, šuo Alšis, pažįstami raiteliai.“
Kur slypi tūkstančio kilometrų „Meilės kelio“ sėkmė? Gal žirguose, simbolizuojančiuose laisvę? Sakoma, žirgas turi liūto drąsą, erelio akis, jaučio jėgą ir elnio greitį. Kaktuse, „op!“.