Šeimos duetą „The Ball & Chain” šįmet subūrę atlikėjai į Kubą išsirengė Jurgio bičiulių – menininkų trupės „Omni Zona Franca” – kvietimu.
Nufilmuoti vaizdai dokumentiniam filmui, trys naujos dainos ir begalė įspūdžių – toks Jurgio ir Ericos kelionės derlius, kuriuo mėgautis greitai galės ir jų klausytojai.
Trupės padėtis – dvilypė
Neuždrausti, tačiau varžomi – taip du dešimtmečius gyvuojantį kolektyvą „Omni Zona Franca” apibūdina jau trečią kartą su juo Kuboje susitikęs Jurgis.
Šalyje, kurioje propaganda prieš valdantįjį režimą gali baigtis liūdnai, šie kūrėjai balansuoja ant pavojingos ribos.
Viena vertus, jie atvirai nekritikuoja komunistų valdžios, todėl imtis represijų prieš trupę nėra priežasties. Tačiau kūryboje prasimuša atsargi visuomenės santvarkos kritika.
Kolektyve yra poetas, dainininkas, dailininkas, vaizdo projekcijų kūrėjas, tad jų menas – įvairus.
„Trupės padėtis dvilypė. Kūrėjai lyg ir gerbiami, žinomi, pripažįstami valstybiniu lygmeniu.
Bet jiems nebuvo leista vykti į Berlyną atsiimti prizo, laimėto tarptautiniame konkurse. Kultūros centras, kuriame jie dirbo dešimt metų, buvo uždarytas.
Kompiuteriai, kurie jiems buvo padovanoti užsienyje, konfiskuoti. Kai buvo pavogta grupės aparatūra, o vagys sulaikyti, policija negrąžino daiktų – esą muzikantai neturi jų pirkimą įrodančių kvitų.
Vien dėl to, kad jie kartais dainose pasakoja valdžiai nepatogią tiesą. Teko girdėti, kad kai kurie jų dėl to buvo ir apdaužyti”, – pasakojo Jurgis.
Viešnagė sudomino policiją
Regis, trupei iki patogesnio gyvenimo trūksta nedaug – savo kūryboje pašlovinti revoliucijos idėjas ir įstoti į kultūros organizaciją, remiamą valdžios. Bet kolektyvas to nedaro.
„Buvo vienas incidentas. Su mumis keliavo vaizdo operatorius ir viską filmavo.
Kartą gatvėje tuos muzikantus atpažino tvarkos sergėtojas. Jį sudomino, kad kartu trinasi užsieniečiai.
Teko rodyti dokumentus, aiškinti, ką veikiame. Mus įspėjo – nepamirškite, kur esate. Jis net atrodė labai įdomiai – gerai įmitęs, su dideliu žiedu ir brangiu laikrodžiu. Lyg mafiozas”, – pasakojo E.Jennings.
Iš filmo tikisi naudos
Filmuoti kelionę dainininkai nusprendė dėl dviejų tikslų.
Vienas – sugrįžus sukurtą filmą parodyti Lietuvoje ir taip sudominti klausytojus dėmesio verta Kubos trupe.
„Be to, duosime tą filmą jiems, kad galėtų juo reklamuoti savo kūrybą.
Ji verta dėmesio, bet Kuboje jie neturi jokių galimybių parengti tokios save pristatančios medžiagos”, – aiškino Jurgis.
Tarsi labdaringa Lietuvos misija dėl Kubos kultūros?
„Ne visai. Ši trupė tikrai turi tarptautinį potencialą. Buvo gerai įvertinta Paryžiuje, ji žinoma daugelyje šalių. Jeigu filmas sulauks dėmesio, tai duos naudos ir mums”, – svarstė Jurgis.
Dainininkas pripažino, kad pernykštės dabar jau iširusios jo grupės „InCulto” išdaigos – kelionės po Europą ir koncertai gatvėse, pasirodymai gerbėjų namuose ir neįprastose vietose Lietuvoje – buvo įkvėptos būtent šių kubiečių.
Vaizdai spaudė širdį
Skurdas, dozuojamas maistas, prastas produktų pasirinkimas – apie šiuos dalykus, keliaudami į Kubą, Jurgis ir Erica jau buvo girdėję. Bet vaizdai kartais vis tiek suspausdavo širdį.
„Jie kas mėnesį gauna ryžių, pupelių ir truputį vištienos. Visa kita galima nusipirkti, bet pinigų nėra.
Šalies klimatas leidžia auginti ką tik nori, bet daržovių nėra, nes sovietiniais laikais buvo prisakyta auginti tabaką ir cukranendres. Nuo to laiko žemės ūkis taip ir neatsigauna”, – stebėjosi Jurgis.
„Vaikai nebadauja, bet jų racionas skurdus. O kai kurie sutikti žmonės buvo liesi kaip degtukai”, – pasakojo Erica.
Klestinti prostitucija, aferos, korupcija – neatsiejama pasakojimų apie Kubą dalis.
Apie diktatorių Fidelį Castro ir šalį šiuo metu valdantį jo brolį Raulį vietos gyventojai kalba labai atsargiai, tačiau matyti – dabartine padėtimi jie labai nusivylę.
Pradžiugino koncertai gatvėje
Keletą dainų studijoje duetas įrašė kartu su kubiečių grupe. Jos lyderis Ericai pasirodė labai muzikalus.
Kartu su bičiuliais dainininkų pora ne sykį koncertavo gatvėje.
„Ne, nedėjome skrybėlės ant asfalto ir monetų neprašėme. Tiesiog dainuodami vaikščiojome gatvėmis, sustodavome prieš parduotuves ar butus. Žmonės puikiai reaguodavo, prisidėdavo.
Jautėmės tarsi išlaisvinti. Dar savęs klausiau – kodėl to nedarome Vilniuje? Nes tai atrodytų truputį juokinga? Na, ir kas?” – juokėsi Erica.
Nakvynė – egzotiška
Keliaudami dainininkai nakvojo pigiuose kambariuose, kuriuos nuomoja kubiečiai.
„Grupės nariai, žinoma, siūlė apsistoti pas juos, bet jie gyvena ankštuose sovietinės statybos butuose, nesinorėjo jų apsunkinti.
Sąlygos – įdomios. Trise miegojome viename kambaryje lyg barake. Karštas vanduo buvo, bet norint jį įjungti reikėdavo prisiliesti prie rankenėlės, nuo kurios krėtė elektra.
Apsiėjome su šaltu vandeniu”, – kvatojosi Jurgis.
Įspūdžiai išsiliejo į muziką. Viena dainų, sukurtų Kuboje, įkvėpta sutiktų benamių, kurie gatvėje prisidėjo prie dainuojančių Jurgio ir Ericos. Kita – apie tai, kaip pora ilgėjosi savo vaikų Prano Emilijaus ir Antano.
Diktatorius – savaip žavus?
Jurgio nuomone, praleisti galimybės pamatyti Kubą negalima. Vien todėl, kad anksčiau ar vėliau ši šalis turės pasikeisti.
„Suprantu, kad ta santvarka nėra gėris. Ir kad gyventi ten nėra linksma. Bet pamatyti komunizmą atogrąžose – reta proga.
Ir šiaip tai labai graži, sąlyginai nedidelė šalis, kurioje nereikia 3 tūkstančius kilometrų važiuoti, kad kalnus pamatytum.
Be to, aš esu antiimperialistas. Neteisinu to režimo, bet tai, kad Fidelis tiek metų kišo špygą amerikiečiams, man savaip žavu”, – netikėtai prisipažino Jurgis.
Iš Kubos jis grįžo su dovana seneliui – cigarų dėžute. Marškinėlių vaikams su revoliucionieriaus Ernesto Che Guevaros atvaizdu, kurie Kuboje brukami kiekviename žingsnyje, pora neįsigijo – pakeliui į namus nupirko sūnums žaislų Amsterdame.