Reportažą žiūrėkite čia.
Keletą minučių iki 15 val. ore prie estrados tvyrojo nerimas. Niekas nežinojo, kada bus paskelbta vandens mūšio pradžia. Žmonės kaupė vandens atsargas, pildydami atsineštas talpas ir nebijojo sušlapti ligi siūlo galo, nes žinojo, kad kuprinėje laukia sausi drabužiai.
Tačiau karo pradžios niekas nepaskelbė. Ji atėjo visiškai netikėtai. Iš visų pusių pradėjo lietis vanduo. Estrados aikštė prisipildė klyksmų, juoko ir tokių šauksmų kaip „nei vienas, atėjęs į mūšį, negali likti sausas!“. Todėl draugo ir komandos sąvokos ištirpo kaipmat – kiekvienas siekė neleisti kokiam nors žaidėjui likti sausam. O kai kuriems iš jų grėsė nemenkas nepasisekimas: juos visiškai aplaistę niekadėjai dar pagrobdavo ir jų vandens karo ginklus. Šeštadienio atmosfera Vingio parke mažai tesiskyrė nuo žūtbūtinių vandens mūšių su kiemo draugais vaikystėje.
Pačiame kovos įkarštyje pavyko sučiupti ir vieną iš vandens mūšio organizatorių. „Viskas prasidėjo nuo sniego mūšio. Pirmąjį suorganizavo toks studentas iš Prancūzijos. Paskui sekė antras ir trečias sniego mūšis. Panorome kažkokio mūšio ir pavasarį – griebėme pagalves. Vasarai, žinoma, liko vanduo. Pamenu, kad praeitų metų mūšyje dalyvavo apie 200 žmonių. Šiemet susirinko kiek mažiau – maždaug 100 dalyvių. Norime, kad tokią šiltą vasaros dieną neliktų tokių, kurie iš mūšio ištrūks sausi. Nors vandeniu laistomės kartą per metus, šiemet norėtume dar vieną mūšį surengti prieš pat rugsėjo 1-ąją ir taip bent simboliškai atsisveikinti su vasara. O jau rudenį teliks rengti žaibiško sambūčio akcijas ir laukti žiemos,“ – staiga sušukęs „Žiūrėkite, šita mergina vis dar sausa!“ nubėgo Bartas, vienas iš vandens karo iniciatorių.
„Atėjau į vandens mūšį antrą kartą. Tačiau praeitais metais visas karas vyko pievoje priešais estradą. Šiemet mums teko kiek susispausti į mažesnę erdvę, kadangi veikė vos keletas parke esančių vandens kolonėlių, o kai kurios jų – visai sulūžusios. Vis dėl to, šitaip leisti laiką labai smagu,“ – šlapia nuo galvos iki kojų pasakojo vandens mūšio dalyvė Evelina.
Kažkam iš minios laistymuisi nepakako vien butelių ir vandens šautuvų. Ir tas žmogus paklausė šalia stovėjusiojo – „Gal būtų galima į šį mūšį pasikviesti ir gaisrininkus? Jie kaip mat visus sušlapintų.“ Na, gaisrininkų neprireikė, nes po valandos nebemačiau nei vieno sauso mūšio dalyvio.
„Aš jau trečią kartą dalyvauju vandens mūšyje. Ateinu čia, nes labai smagu išeiti iš namų tokiu geru oru. Jei ne mūšis – dauguma tikrai pusę dienos praleistų prilipę prie kompiuterių. Šiemet į kovą atsitempiau į draugą, kuriam tai visiškai nauja. Ir noriu pasakyti, kad tai yra labai geras būdas pajusti vasarą,“ – ką tik aplieta pilnu kibiru vandens sakė mūšio dalyvė Jogilė.
Sušlapę patys, aplaistę visus, kuriuos pavyko pagauti, užtvindę nemažą dalį tako prie estrados Vingio parke – į jį susirinkę jaunuoliai paskelbė trečiąjį mūšį baigtu. Tačiau tai nepadėjo išvengti tolimesnės vandens atakos. Tik šį kartą – tiesiai iš dangaus.