Centrinėse miesto gatvėse groja tykus džiazas, kai kur šaukia tranki muzika jaunimui, aikštėse paskutinius akordus trenkia kaimiškos muzikos ansambliai. Ant tilto stovi ir gitara brazdina jaunuolis. O Klaipėdos Teatro aikštėje griežia Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su Gintaru Rinkevičiumi priešakyje. Šitaip uostamiestis pasitiko saulėlydį.
Mūzų saloje vykusiame koncerte klaipėdiečiai nemokamai klausėsi solistų Evelinos Sašenko, Jeronimo Miliaus, Rafailo Karpio, Rositos Čivilytės ir atlikėjo Sashos Songo.
Susirinkę žiūrovai kartu tyliai traukė Erico Claptono „Tears in Heaven“ bei kitas dainas.
Visas senamiestis grojo, o Jūros šventės svečiai paskutinį vakarą leido sėdėdami ant fontanų, tiesiog ant šaligatvio ar lopinėlyje pievelės.
„Liūdna, kad baigiasi Jūros šventė, buvome visas tris dienas. Prisiminimui nusipirkome kamštį, kuris vandenį paverčia gyvu. Ir tik dešimt litų“, – taip tarę garbaus amžiaus Vytautas ir Estera plyšo juokais.
Senjorų pora minėjo, kad nors ši Jūros šventė ir patiko, tačiau jiems jau yra pabodusi: „Jūros šventė galėtų būti įdomesnė, nes jau penkiasdešimt metų yra tas pats sovietinis braižas. Per tiek metų juk atsibosta. Nors neįdomios ir banalios kalbos, tačiau mums patiko paradas. Jis buvo jūriškiausios dvasios.“
Klaipėdiečiai tarstelėjo, kad uostamiestis galėtų būti gyvesnis ne tik vasaros metu. Jiems norėtųsi daugiau renginių. Vieną nemokamą pramogą Vytautas ir Estera visada išbando – kai į kruizinių laivų terminalą atplaukia milžiniškas tviskantis kruizinis laivas, senjorai eina pasigrožėti. Juk tai įmanoma tik Klaipėdoje. O senam jūrų vilkui Vytautui tai primena laikus, kai tekdavo išplaukti sunkiai dirbti į jūrą – pusmečiui, o kartais ir ilgiau.