Baikalo ežeras net kai kuriems rusams atrodo lyg kita planeta. Prie šio pasaulyje didžiausio gėlavandenio ežero pirmadienio popietę iš Vilniaus Rotušės aikštės leidosi trys visureigiai „Nissan Patrol“, kuriais traukiančių ekipažų tikslas – ne tik apvažiuoti Baikalą, bet ir prisiminti vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos datų - tremties 70-metį.
Pusė paros pasienyje, laukiant galimybės iš Latvijos įvažiuoti į Europos Sąjungai nepriklausančią Rusiją, nuotykių žygio „Baikalas 2011” dalyviams gal ir prailgo, bet davė ir naudos. Pasienyje sutiktas vilkiko vairuotojas lietuvis patarė Irkutską pasiekti ilgesniu, bet greitesniu keliu.
Į Rusijos rytus, Baikalo ežero link, pilkais visureigiais keliaujančių žygeivių pirminis planas buvo Irkutską pasiekti per Kazanę. Šis kelias maždaug 100 kilometrų trumpesnis nei per Riazanę.
Tačiau atsitiktinis pažįstamas pasiūlė traukti pietesniu keliu, kadangi vedančiuoju per Kazanę nuolat zuja vilkikai, be to, ties Vladimiru remontuojamas tiltas ir dėl šios priežasties dažnai susidaro spūstys, kuriose kartais tenka praleisti po kelias valandas.
Lietuvių užsibrėžtas tikslas apvažiuoti Baikalą kelia nuostabą beveik visiems pakeliui sutiktiems rusams.
Net Latvijos ir Rusijos pasienyje, kuriame teko laukti 11 valandų, Lietuvos ekipažų dokumentus tikrinęs rusas pasienietis kiek pavydžiai ištarė: „Kur važiuojate? Prie Baikalo?! Net aš pats ten niekada nebuvau...“
Pasienietis susidomėjęs apžiūrinėjo tris vienodus, lipdukais apklijuotus „Nissan Patrol“ ir vis klausinėjo, kas juose pakeista ir ar jie tikrai atlaikys žygį, nes kai kur Baikalo apylinkėse kelių tiesiog nėra.
„Gal galėtumėte parodyti, kaip atrodo variklis?“ - kol tvarkėme formalumus, paprašė pasienietis ir net palinkęs apžiūrėjo 2,8 litro darbo tūrio turbodyzelinį agregatą.
Pirmąsias paras žygio dalyviai leidžia beveik tik automobiliuose – dėl kiek neplanuotos gaišaties pasienyje tenka vytis grafiką, kad Irkutskas būtų pasiektas per savaitę. Iki jo nuo Vilniaus – apie 6000 kilometrų, visureigiai važiuoja maždaug 90 kilometrų per valandą greičiu, o duobėtais keliais kartais ir dar lėčiau. Todėl, kol vieni vairuoja, kiti visureigiuose ilsisi.
Visa visureigių kolona Rusijos keliais traukia drauge: jei nors vienas „Nissan Patrol“ dingsta iš kitų akiračio, su juo susisiekti iš karto bandoma radijo ryšio priemonėmis.
Žygio dalyviai pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja atsitiktinai pasirinktose pakelės kavinėse arba degalinėse, o kartais – tiesiog šalia visureigių, išsitraukę dar iš namų pasiimtų užkandžių.
„Tai, ką mes patiriame, patiria daugybė žmonių, kurie renkasi ilgas keliones. Tai nėra sunkumas, kurį reikia įveikti, o kasdienybė, kuri yra neišvengiama. Daug sunkiau bus vėliau: mus puls būriai uodų, būsime lygiai taip pat neišsimiegoję, o rizikos faktorius padidės, nes važiuoti bekelėmis yra gerokai sudėtingiau. Be to, jei prireiks pagalbos, jos neprisikviesime – turėsime išsiversti vien savo jėgomis“, - sakė žygio vadovas Gintautas Babravičius.
Žygio „Baikalas 2011” dalyviai ne tik siekia tapti pirmaisiais lietuviškais ekipažais, apvažiuosiančiais Baikalo ežerą Sibire, bet ir nori aplankyti lietuvių tremtinių palikuonis, tremties vietas, lagerius Irkutske, Buriatijoje, Olchono saloje ir net Šiaurės Mongolijoje, kurioje taip pat buvo lietuviškas lageris.
„Tai – dar vienas svarbus mūsų žygio tikslas, nes norime prisiminti mūsų šaliai skaudžią istorijos datą – tremties 70-metį“, – teigė G.Babravičius.