Pnompenyje ankstus rytas. Visi pusryčiaujame ir ruošiamės ilgai naujai dienai. Dar Vilniaus oro uoste atėjusi prie vartų paklausiau: „Ar mano draugai jau įsiregistravo?“ Maloni mergina atsakė, jog Marijonas jau čia. Ar aš norėčiau sėdėti kartu? „Žinoma!“ - nusišypsojau. Kelionė visai neprailgo. Aplink puikūs ir geri žmonės.
Mes visi daugiau ar mažiau svajojame apie galimybę pamatyti pasaulį. Yra du būdai: matyti jį tokį, kokį sukūrėme, arba matyti tokį, koks jis yra.
Galima gražiai leisti laiką prie viešbučio baseino ir galvoti apie savo rūpesčius bei svajones, bet galima pasirinkti kitą būdą – išeiti už viešbučio teritorijos. Lankytis ne turistų pamėgtose vietose, bet gatvėje ar už jos kampo… Mūsų kelionė būtent tokia. Bent jau šito iš jos tikėjausi ir tikiuosi.
Kambodžos sostinėje nusileidome apie 18 val. 30 min. vietos laiku. Jau temo. Važiuojant į viešbutį vaizdai už lango buvo labai skirtingi, nuo gražių ministerijų iki apgriuvusių ir gyvenimui vargu ar tinkamų pastatų. Žmonės ten tikrai gyvena ir, nori nenori, peršasi mintis, jog skirtumas tarp socialinių sluoksnių čia didžiulis.
Įsiregistravę viešbutyje iškart susiruošėme į miestą. Viskas atrodytų puiku, tik… Pasisukus dešinėn pamačiau pinigų prašančią moterį su kūdikiu ant rankų. Ką ten moteris! Ji greičiau panaši į paauglę, kuri dar nebaigusi mokyklos. Amžius čia išties nenuspėjamas. Tada pamačiau dar vieną ir dar…
Staiga pašonėje išdygo tamsus berniūkštis, persimetęs per petį plastmasinį žalią krepšį, pilną knygų. Jis sklandžiai žeria išmoktas frazes: „Hello lady! Only 3 dollars, lady! Very good books.“
Taip atkakliai bando mane įtikinti! Pasijuntu lyg Turkijoje, kur gerai įgudę seniokai bando įpiršti „oridžinal“ laikrodį ar labai „oridžinal“ džinsus.
Bet šis vaikas atrodo vos dešimt metų. Pataikiau! Kai jo paklausiau, jis tvirtu ir ne pagal amžių vyrišku balsu išrėžė: „I’m ten!“ Tokių vaikų čia dešimtys. Jie verslūs ir priversti dirbti nuo mažens.
Akimirkai stabteliu ir paklausiu savęs: „Kuo mes galėsime padėti? Ten, kur vyksime toliau, nebus panašu į tai, ką matome dabar, tai - tik maža dalelytė ir tai - jų kasdienybė, jų gyvenimas. Ar jiems mūsų reikia?“
Turbūt svarbiausia už viską - tikėjimas. Jei kažkam gali dovanoti akimirką, gali dovanoti visą gyvenimą. O jis eina, miestas nemiega, ir kitapus gatvės vidurnaktį basi berniokai žaidžia „asfalto“ futbolą.
Visiems geros naujos dienos ir daugiau šypsenų. Tegul akimirksnio, bet tikrų!
***
J.Jurkutė yra bendro UNICEF ir TV3 projekto „Už kiekvieną vaiką“ dalyvė. Kartu su dainininku Marijumi Mikutavičiumi, žinių vedėja Renata Šakalyte, aktore Virginija Kochanskyte ir UNICEF Lietuvos skyriaus vykdomąja direktore Jovita Majauskaite ji Kambodžoje siekia pamatyti, su kokiomis problemomis susiduria skurdo kamuojamos šalies moterys ir vaikai.