Švinta čia šiek tiek po penkių ryto. Naktį, matyt, lijo, tačiau diena kol kas atrodo giedra ir tvanki.
Vakar, pačią pirmąją dieną, Pnompenyje bankomatas prarijo mano banko kortelę, tarsi pareikšdamas - „Užteks vaidinti“.
Tačiau miestas neatrodo labai linkęs kuklintis pats. Tiesą sakant, lygindamas Kambodžos sostinę su Azijos regionais, kuriuose teko būti (sakysim, Filipinų Manila arba Nepalo Katmandu), padariau išvadą, jog bent jau naktinis miestas atrodo nepadoriai gerai.
Pagrindinės gatvės gausiai apšviestos, erdvios aikštės ir gražūs pastatai - prancūzų kolonialistų palikimas - išgražinti ir prižiūrėti.
Pakraščiai, žinoma, kaip ir visur panašiose vietose, prigrūsti smulkaus verslo kromelių, motorolerių, įvairiausių reklaminių iškabų, džiūstančių skalbinių ir šalikelėje miegančių piliečių.
Automobilinis gyvenimas, kaip ir Lietuvoje, - nuo rūdijančio laužo iki gerovę demonstruojančių prabangių džipų bei leksusų.
Netgi prie viešbučių lūkuriuojantys primityvieji tuktukai čia iškloti kilimais, raudonuoja aksominėmis sėdynėmis ir tarsi veržiasi į transporto elitą.
Taigi pirmasis įspūdis dėl tvarkingos nakvynės, skanios rytinės kavos ir kvepiančių muilo gabaliukų, kuriuos nudžioviau iš viešbučio kambario, pranoko lūkesčius.
Šiandien važiuosim gilyn į šalį ir pažiūrėsim, kas dedasi ten.
Puiku. Einu valgyti pusryčių. Nužiūrėjau gerai atrodančias jūros gyvių salotas, taigi kol kas dar šiek tiek leisiu sau pavaidinti.
Beje, „ačiū“ jų kalba - „okun“.
***
M.Mikutavičius yra bendro UNICEF ir TV3 projekto „Už kiekvieną vaiką“ dalyvis.
Kartu su televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkute, žinių vedėja Renata
Šakalyte, aktore Virginija Kochanskyte ir UNICEF Lietuvos skyriaus
vykdomąja direktore Jovita Majauskaite jis Kambodžoje siekia pamatyti, su
kokiomis problemomis susiduria skurdo kamuojamos šalies moterys ir
vaikai.