Jeigu gali nutikti kas nors bloga, tai būtinai nutiks. Trimis visureigiais Baikalo ežero link traukiančių žygeivių kelionė galėjo baigtis vos prasidėjusi: dar nenuvažiavus nė devintadalio kelio užviręs aušinimo skystis pramušė vieno „Nissan Patrol“ variklio bloko tarpinę. Sudėtingas gedimas išmušė iš ritmo, bet nenumušė keliautojų optimizmo.
Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Pasaulyje didžiausią gėlavandenį ežerą apvažiuoti pasiryžę trys lietuviški ekipažai skubėjo Irkutsko Sibire link, iki kurio nuo Vilniaus – maždaug 6000 kilometrų.
Dvi paras, išskyrus 11 valandų sustojimą Latvijos ir Rusijos pasienyje, trys pilki „Nissan Patrol“ riedėjo beveik be pertraukų ir jau nuvažiavo beveik 2000 kilometrų iš numatytų 18 tūkstančių, kuriuos įveiks per visą žygį.
Tačiau dar neprivažiavus Toljačio, maždaug 100 kilometrų iki Sizranės, vieno visureigio variklis pradėjo skleisti keistus garsus: vietoj įprasto riaumojimo pasigirdo ūžimas, o prietaisų skydelyje užsidegė raudona lemputė.
Sustojus iš variklio pasipylė dūmai, o aušinimo skysčio srovė šovė į viršų.
„Šakės variklio galvutei“, - suriko visureigių savininkas ir žygio „Baikalas 2011” autoūkio vadas Vaidotas Marozas ir puolė prie įrankių dėžės.
Tačiau, kad ir gerai žinodamas, ką daro, be specialios įrangos nuimti variklio galvutės jis neįstengė.
Teko konstatuoti: sugedusį visureigį reikės tempti iki artimiausios automobilių dirbtuvės, kurioje bus įmanoma nustatyti gedimo priežastį.
Ieškojo specialių dirbtuvių
Centrinė Rusija, per kurią kol kas važiuoja, žygeivių nedomina. Pirmiausia dėl to, kad tik Krasnojarske ekspedicija prasidės iš tikrųjų.
Ten įvyks pirmieji susitikimai su vietos lietuviais – tremtinių palikuonimis. 1941 metais Lietuvoje prasidėjo stalinistinio režimo kruopščiai suplanuotos žmonių trėmimo operacijos. Sovietinei valdžiai nepaklusnią ir neparankią Lietuvos inteligentiją Josifo Stalino pakalikai trėmė į Sibirą. Dažniausiai – į Krasnojarską, Irkutską, Olchono salą ir net Mongoliją, kurioje taip pat buvo vienas lietuvių lageris. Žygeiviai planuoja paieškoti jo liekanų.
Žygio „Baikalas 2011” dalyvių tikslas – ne tik tapti pirmaisiais lietuviškais ekipažais, bekelėmis apvažiuosiančiais Baikalo ežerą, bet ir prisiminti vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos datų – tremties 70-metį, aplankant lietuvių tremtinių palikuonis, tremtinių kapus ir buvusias jų stovyklas bei lagerius.
Būtent dėl to žygeiviai šiaurės link skubėjo beveik be sustojimų, tačiau sustoti teko. Dėl rimto variklio gedimo, - daugiau kaip dviem paroms.
Sugedusį „Nissan Patrol“ prireikė tempti iki Sizranės, kurioje veikia išskirtinių automobilių remonto dirbtuvės.
„Nissan Patrol“ išskirtinis pirmiausia dėl to, kad tokiais visureigiais Rusijoje mažai kas važinėja – įveikę apie pusantro tūkstančio kilometrų šios šalies keliais, tokį matėme tik pravažiuodami Maskvą. „Nissan Patrol“ rusiškais numeriais vairuotojas taip apsidžiaugė mus išvydęs, kad, stabtelėdamas tiek kiekvienu lietuvių valdomu visureigiu, draugiškai pyptelėdavo.
Automobilio dalis atkeliaus iš Maskvos
Meistrai dar tą patį trečiadienio vakarą pradėjo ardyti sugedusį variklį ir ieškoti remontui reikalingos variklio bloko tarpinės.
„Šis gedimas netikėtas, bet tai galėjo įvykti bet kada. Neaišku, ar tarpinė buvo atsipalaidavusi, ar gedimą lėmė kitos priežastys, tačiau to numatyti ir nuo to apsisaugoti nebuvo įmanoma“, - tvirtino V.Marozas.
Iki ketvirtadienio ryto žygeiviai lyg ant adatų laukė diagnozės: kas iš tiesų atsitiko „Nissan Patrol“ varikliui.
„Paskutinę valandą prieš paskelbiant verdiktą, prie meistrų net artyn nėjau – baiminausi, kad bus pasakytas blogiausias variantas: variklis nebepataisomas. Tačiau tai, kas įvyko, nėra jau taip blogai. Susitvarkysime ir važiuosime toliau“, - sakė V.Marozas.
Visureigio taisymą labiausiai sunkina tai, kad Rusijoje labai sunku gauti „Nissan Patrol“ reikalingų dalių – variklio bloko tarpinė bus atvežta iš Maskvos.
Žygeiviai apsiginklavo kantrybe
Dėl neplanuoto sustojimo, Sizranėje teko ieškotis, kur nakvoti. Maždaug Panevėžio dydžio Sizranėje pasirinkimas nedidelis. Svarstytas variantas įsikurti palapinėse, kurios Sibire taps nuolatiniais keliautojų namais, tačiau po dviejų parų visureigiuose, visiems labiausiai norėjosi išsimiegoti ir nusiprausti.
Kadangi buvo neaišku, ar pavyks rasti vandens telkinį, šalia kurio būtų galima įsirengti stovyklą, žygeiviai nutarė apsistoti motelyje. Armėnams priklausantis motelis – ne visiškai įrengtas. Kambariuose ropinėja tarakonai, kurių draugija keliautojų visiškai nejaudina, dušuose nėra karšto vandens: jo tenka atsinešti kibire iš motelio virtuvės.
Tačiau kambariai tvarkingi ir neseniai suremontuoti.
„Viskas čia puiku“, - sutartinai nusprendė visi aštuoni žygeiviai. Jau Sibire prie jų prisidės dar keturi lietuviai: du iš Vilniaus atskris į Novosibirską, dar du – į Irkutską.
„Na, išsimušėme iš ritmo, bet dėl to mūsų žygis tikrai nenutrūks. Dabar tik laiko ir pinigų klausimas, kada pajudėsime toliau. Laiko neturime, o pinigų kažkaip rasime“, - nusijuokė geros nuotaikos neprarandantis žygio vadovas Gintautas Babravičius.
Geros nuotaikos nepraranda ir kiti keliautojai. Geležine kantrybe jie apsiginklavo jau pasienyje. Jau ten išmoko ir geležine tampančią ekspedicijos taisyklę: jei negalima nieko pakeisti, svarbiausia – nesinervinti. Kiekvieną laisvą minutę jie išnaudoja miegui. Kai tik sugedęs visureigis bus pataisytas, iki Irkutsko likusius 4000 kilometrų vėl teks važiuoti beveik be sustojimo, kad būtų pasivytas laikas.