Pabudau ne nuo žadintuvo, o nuo gaidžių giedojimo. Seniai nebuvau patyrusi to, todėl akimirkai nugrimzdau į vaikystės prisiminimus ir dienas, praleistas močiutės kaime.
Tiesą pasakius, ir mes - kaime. Kratijos provincija, į kurią vakar atvykome, viena skurdžiausių.
Prieš apsilankant „geriausioje“ regiono ligoninėje mus perspėjo, kad tai toli gražu neatspindi šio apibūdinimo. Tuo įsitikinome labai greitai. Nežinau, ar esu mačiusi ką nors panašaus. Man tai priminė istorijos vadovėliuose matytas senų laikų nuotraukas.
Vaizdas tikrai pribloškiantis. Lėšų trūksta viskam, o sergančių vaikų daug. Į ligoninę gali patekti tik tie, kurie turi galimybę į ją atvykti. Tačiau susisiekimas prastas, ypač lietinguoju periodu, o šeimos pinigų tam neturi.
Greitosios pagalbos mašinų vos pora ir jos tinkamos daugiau eksponuoti muziejuje, nei naudoti pagal paskirtį.
Niekada jau nepamiršiu devynių mėnesių mergaitės, kuri serga plaučių uždegimu ir tymais. Reikia tai pamatyti, kad pajustum. Atrodytų, kad visas kūnelis nusėtas mėlynėmis. Jos būklė labai sunki. Ligoninėje ji guli su močiute, nes mama turi dirbti, kad išlaikytų tris vaikus. Jų pajamos per dieną - vos 2,5 dolerio.
Dėl prastos mitybos imunitetas nebepajėgia kovoti. Netinkamas maitinimas - viena pagrindinių problemų. Vaikai, valgydami tris kartus per dieną ryžių košę ir gerdami nevirintą vandenį, negauna reikiamų mineralų bei vitaminų. Sutrinka ne tik fizinis, bet ir protinis vystymasis. Šioje šalyje kol kas tai - lyg užburtas ratas.
Nepaisant visų sunkumų, žmonės šypsosi. To galėtume pasimokyti ir mes. Prie ligoninės įėjimo šešiametis berniukas šokinėjo po balas. Panašu, kad tai - smagiausias jo užsiėmimas.
UNICEF kovoja už kiekvieną vaiką, stengiasi į tai įtraukti ir vyriausybę. Gal būtų sunku tikėti, jog kas nors pasikeis, bet tai keičiasi ir kartais trūksta labai nedaug.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikui svarbiausia mama ir tai, ką ji gali duoti. Motinos pienas turi visų reikiamų medžiagų, kad užtikrintų gerą vaiko vystymąsi.
Edukacinė UNICEF kampanija, parodžiusi, kaip gyvūnai maitina savo jauniklius, davė puikių rezultatų. Maitinančių motinų šiuo metu yra 74 proc., ir šis skaičius auga. Taip ir turėtų būti. Taip sudėliota gamtos, nuo kurios dėl per didelio gyvenimo tempo atitolome.
Negalime bėgti nuo prigimtinių dalykų. Turime padėti tiems, kuriems kartais trūksta elementarių žinių ar vos keleto dolerių, kad būtų išgelbėta nors viena gyvybė.
Gyvenime pats paprasčiausias dalykas - imti, bet gal kartais verta eiti sudėtingesniu keliu ir duoti ar bent jau dalintis. Galų gale, gamta mėgsta pusiausvyrą, ir nereikia laukti, kol bus atimta…
***
J.Jurkutė yra bendro UNICEF ir TV3 projekto „Už kiekvieną vaiką“ dalyvė.
Kartu su dainininku Marijumi Mikutavičiumi, žinių vedėja Renata
Šakalyte, aktore Virginija Kochanskyte ir UNICEF Lietuvos skyriaus
vykdomąja direktore Jovita Majauskaite ji Kambodžoje siekia pamatyti, su
kokiomis problemomis susiduria skurdo kamuojamos šalies moterys ir
vaikai.