Jei nenumatytos aplinkybės toliau nekaišios kojos, penktadienio vakarą trijų visureigių „Nissan Patrol“ kolona pratęs žygį Baikalo ežero link. Tikėdamiesi pagaliau prisišaukti sėkmę, žygeiviai į kelią pasiims ir keliautojų globėjo Nikolajaus Stebukladario paveikslėlį.
Sizranės išskirtinių automobilių remonto dirbtuvių meistrai neriasi iš kailio, kad lietuvių ekspedicija nesibaigtų vos prasidėjusi. Rusai atidėjo į šalį kitus darbus, kad tik kuo greičiau suremontuotų sugedusį vieno „Nissan Patrol“ variklį.
Penktadienio popietę iš Maskvos jau atkeliavo nauja variklio bloko tarpinė. Ketvirtadienio rytą meistrai išardė variklį ir dar pusdienį gaišo važinėdami po Sizranę bei ieškodami, kur būtų galima nušlifuoti variklio galvutę, kuri nuo karščio kiek deformavosi.
„Į keliautojus rusai žiūri labai palankiai. Jie metė viską, kad tik padėtų mums“, - stebėjosi žygio „Baikalas 2011” vadovas Gintautas Babravičius.
Prieš porą dienų jo vadovaujamam žygiui buvo iškilusi grėsmė baigtis, nes įvyko tai, ko nebuvo įmanoma numatyti ir nuo ko nebuvo galimybių apsisaugoti: trūko vieno iš trijų „Nissan Patrol“ variklio bloko tarpinė.
„Galėjo būti daug priežasčių, kodėl taip nutiko, tačiau tikslios niekas negali pasakyti. Lieka tik spėlioti“, - svarstė visureigių savininkas ir žygio autoūkio vadas Vaidotas Marozas.
Gedimui įtakos galėjo turėti tai, kad, skubant iki Baikalo, pakaitomis vairuoja visi, kurie tai moka, nors buvo planuota, kad prie vairo sėdės tik profesionalūs vairuotojai – patyrę bekelės varžybų dalyviai. Tačiau dėl įvairių priežasčių jie negalėjo išvažiuoti į ekspediciją nuo pradžios.
Dar viena gedimo priežastis galėjo būti ir ta, kad naktį galbūt buvo įpiltas ne geriausios kokybės dyzelinis kuras.
„Tai – tik svarstymai. Tačiau esmė ta, kad jokių simptomų, jog visureigis gali gesti, nebuvo. Automobiliai važiuoja normaliu režimu, jie nėra perkrauti, be to, visi dar Lietuvoje patikrinti“, - sakė V.Marozas.
Išėmė nereikalingas dalis
Apsiginklavę kantrybe aštuoni „Nissan Patrol“ važiuojantys žygeiviai laukia, kol variklis bus sutaisytas. Apsistoję armėnams priklausančiame motelyje ant plento M5, vedančio iš Maskvos į Čeliabinską, kiekvienas ieško, kuo užsiimti.
Vieni laiką stumia prie kompiuterių, kiti – plepėdami, o V.Marozas sukinėjasi aplink „sveikuosius“ visureigius. Jis nusprendė nuimti priekinius „Nissan Patrol“ stabilizatorius.
„Paprastai visos nereikalingos geležys pačios nukrenta, bet šitas vis dėlto reikia nuimti“, - nusijuokė patyręs mechanikas ir vairuotojas.
Galinius stabilizatorius V.Marozas nuėmė dar Vilniuje.
Be stabilizatorių automobilio pakaba yra minkštesnė. Važiuojant Rusijoje tai svarbu dėl to, kad šios šalies keliai itin nelygūs: juose pilna duobių ir asfalte vilkikų išmuštų provėžų. Kuo minkštesnė automobilio pakaba, tuo geriau ji amortizuoja kelio nelygumus, todėl važiuodami žygeiviai nebeturėtų taip kratytis, kaip pirmoje kelionės dalyje.
Visureigiai atkreipia dėmesį
Lipdukais apklijuoti pilki „Nissan Patrol“ visureigiai Rusijoje nelieka nepastebėti. Pirmiausia dėl to, kad tokio modelio automobilių čia yra mažai. Be to, Rusijos keliuose galioja nerašyta taisyklė: kas didesnis, tas teisesnis. O „Nissan Patrol“ - pakankamai dideli.
„Vyručiai, iš kur jūs?!“ - paklausė du rusai, kai stabtelėjome Sizranės šalikelėje, mėgindami susiorientuoti, kaip važiuoti toliau. „Iš Lietuvos“. „Aaaaa, - numykė praeiviai. - O rusiškai suprantate?“ „Tai ne!“ - pridėdamas ir visiems žinomą rusišką keiksmažodį atšovė stambiausias iš žygeivių, operatorius Andrius Kaušinis-Samtelis.
Šį Rusijos kraštą jis neblogai pažįsta, nes yra per jį važiavęs dar sovietmečiu „Žiguliais“.
Šie gaminami Toljatyje, kurį lietuviai tikisi pasiekti jau šiąnakt.
„Žiguliai“ kažkada buvo gaminami vietinei rinkai, o toje pat gamykloje eksportui gamintos mašinos vadintos „Ladomis“. Dabar liko tik „Lados“ ir jos atrodo jau kitaip nei sovietmečiu. Dabartiniai modeliai – modernios išvaizdos ir traukia akį. Viena „Lada“ Sizranėje patraukė ir V.Marozo dėmesį: stabtelėjęs ties pagražinta mašina, lietuvis telefonu nufotografavo ir „Lados“ viduje ties pavarų svirtimi gulintį pistoletą.
Patyrusio keliautojo patarimai
Apie tai, kad reikėjo į kelionę pasiimti bent vieną šautuvą, susimąstė ir žygeiviai. Prie pusryčių stalo užvirė diskusija apie tai, kaip reikėtų elgtis, jei prie Baikalo sutiktumėme mešką.
„Jei vietiniai neduos nurodymų, instruktažą pravesiu aš“, - pareiškė patyręs keliautojas, fotografas Vladas Ščiavinskas.
Tarybiniais laikais už poliarinio rato, dirbdamas su geologais, Sibire jis praleido ketverius metus ir ten matė ne vieną mešką.
„Jos neprimato, bet turi puikią klausą ir uoslę. Jos niekada nepuola, jei neprieini per arti. Tokiu metų laiku jos minta uogomis ir jas skabo dantimis. Meška pultų tik tuo atveju, jei pagalvotų, kad kėsiniesi į jos maistą. Bet ne tam, kad tave prarytų, o tam, kad nuvytų. Blogiausias atvejis, jei meška pamano, kad iškilo grėsmė jos jaunikliams. Tada jau apsiginti beveik neįmanoma. O šiaip meškos yra bailios, todėl reikia tik iškelti rankas, kad atrodytum didesnis, ir jos pačios spruks šalin“, - aiškino V.Ščiavinskas.
Baikalo apylinkėse pilna ir kitokių gyvūnų, kurių nėra Lietuvoje. Pavyzdžiui, ernių – į mešką panašių vilkšunio dydžio plėšrūnų. Ten laksto gausybė burundukų ir vilkų.
Tačiau iki Baikalo – dar apie 4000 kilometrų. Tikėdamiesi, kad pasiseks, ant priekinės visureigių panelės žygeiviai pritvirtino Nikolajaus Stebukladario paveikslėlius, kuriuos įsigijo Sizranėje.
„Būdami Rusijoje, sėkmės turime prašyti šios šalies šventųjų“, - nutarė keliautojai. Jie pasitiki savo jėgomis ir visureigiais, bet tikisi prisikviesti ir Fortūną.